Marijus Kaukėnas‎: Apie turą po Labanoro girios kirtavietes, arba Ir vėl apie teisėtumą, prasilenkiantį su teisingumu

Vakar daugelyje Lietuvos televizijų visi matėme reportažus iš Labanoro girios. Tačiau buvo ir kita reportažų pusė – užkulisiniai dalykai, kurie kartais pasako daugiau nei pats dominamantis faktas. Reikėtų pastebėti, kad nuotraukoje matomo iškirsto kraštovaizdžio draustinio ar TV ekranuose vakar matytų Labanoro girios plynų kirtaviečių visuomenė galėjo ir nepamatyti. Reikalas tas, kad susirinkę Labanore visuomenės atstovai ir žurnalistai tyčia ar ne buvo bandomi nukreipti ne ta linkme.

Pradžioje iki (valdininkų) parinkto taško (Kertuojų ežero pakrantė) buvo vežama ne tiesiu keliu pro Lakajos kaimą, bet ratu pro Molėtus taip apvažiuojant girią aplink ir maršrutą padidinant net tris kartus. Puikiai pažįstantiems Labanoro girios kelius liko tik spėlioti, kokiu tikslu taip daroma. Ar norėta „sudeginti“ žurnalistų brangų laiką, ar šiaip per pačią girią nevažiuoti ir taip išvengti plynų kirtaviečių vaizdų. Aišku, galima bandyti patikėti, kad kažkas iš organizavusiųjų turą valdininkų, ministro ir kitos valdžios atvažiavimo išvakarėse nepažiūrėjo į girios žemėlapį 🙂

Atvykus prie Kertuojų ežero visi buvo palydėti prie ežero pakrantės, bet ne tos vietos, kur pažymėtos iškirtimui ilgaamžės pūšys. Todėl A. Gaidamavičiui teko įtikinėti visus, kad žurnalistams rodoma visai ne ta vieta, kurią būtina pamatyti. Netrukus, paėjėjus dar porą šimtų metrų, visi išvydo būsimas „milžines aukas“. Sunkiai sekėsi urėdijų atstovams paaiškinti, kodėl tokios išskirtinės (net ir Labanoro giriai) pušys pasmerktos iškirtimui. Tačiau buvo gautas pažadas, kad jos bus išsaugotos. Štai tau kad nori, žmogau, – ir „viskas objektyviai bei pagal įstatymą“. Vakar dar buvo numatyta kirsti, o pasirodžius žurnalistams ir valdžiai – jau nuspręsta palikti.

Išgavus pažadą palikti ateinančioms kartoms į glėbį netelpančias pušis, buvo nuspręsta važiuoti į plyną kirtavietę, kad visi pamatytų, kaip plynai kertamas miškas. Stovintiems prie Molėtų ir Švenčionių rajonų riboženklio žurnalistams buvo pasakyta, kad važiuos visi dabar į Vyžuonas ir ten bus kiti interviu. Tačiau pasiruošę važiuoti toliau po Labanoro girios kirtavietes žurnalistai nežinojo, kad Vyžuonų miškas … Utenos rajone – už 65 km nuo Kertuojų ežero bei pačios Labanoro girios.

Tą įgarsinus įvyko didelis ginčas tarp miško gynėjų, Labanoro plynes norinčių pamatyti žurnalistų ir atsikalbinėjančių Aplinkos ministerijos (AM) bei urėdijos klerkų. Vien tokios frazės ką sako: AM klerkai – „mes organizavome turą ir važiuosime tokiu maršrutu, koks numatytas“. „Vyriausias Lietuvos urėdas“ M. Pulkauninkas – „nėra reikalo važiuoti į Labanoro girią, nes šiuo metu tikrai jokie plyni kirtimai joje nevyksta“. Urėdijos klerkai – „Labanoro girios plynėje reikėtų visiems liemenių“ (tarytum Vyžuonų plynėje būtų kiti saugumo reikalavimai). Galiausiai po ilgų A. Gaidamavičiaus, žurnalistų ir kitų įtikinėjimų, kad už 18 km tikrai šiuo metu galima rasti plynus kirtimus, visi pavažiavę 20 minučių atsidūrė šviežioje, plynoje Labanoro girios kirtavietėje, kurioje dar dirbo ir technika. Ir kaip reikėjo jaustis valdininkams, kurie ką tik visus tikino, kad Labanoro girioje nėra į ką žiūrėti?

Turbūt į tai reaguodamas ministras susirinkusiems plynėje vis bandė pabrėžti, kad čia nieko neįprasto ir kirtimai vyksta teisėtai. Dėl ministro pabrėžiamo teisėtumo nieks ir neabejojo, tačiau dėl tokių kirtimų tesingumo abejonės išsklaidytos nebuvo.

Netrukus Andrejus įkalbėjo visus pavažiuoti dar vieną kilometrą ir pamatyti (nuotraukoje matomą) išguldytą plynai Lakajos KRAŠTOVAIZDŽIO (būtina perskaityti paraidžiui) draustinį. Draustinį, kuriame draudžiama žmogui pasistatyti palapinę, stovyklauti su šeima ir kt., bet nedraudžiama kažkam sulyginti mišką su žeme.

Štai tau kad nori ir teisėtumas, prasilenkiantis su teisingumu.