Jau kuris laikas miško pramonės konglomerato atstovai paleidę į visuomenę Trojos arklį, kuriuo sėkmingai jodinėja ir dalis politikų. Trojos arklio slapyvardis – kirskim kuo daugiau ir taip gelbėkim klimatą.
O norintiems būti šio arklio raiteliais tereikia išmokti du sakinius, po kurių su ekologija nieko bendro neturintys asmenys pasimeta ir patiki raiteliu: „Norėdami pristabdyti klimato kaitą, turime suintensyvinti miškų naudojimą, kadangi medis kaupia CO2 tik tol, kol užauga, o vėliau CO2 kaupimąsis medienoje stabteli, todėl geriausias sprendimas – iškirsti senus miškus ir prisigaminti iš tos medienos baldų ir taip neleisti medžiams pūti ir išlaisvinti CO2 atgal į atmosferą. Tuo tarpu iškirstas teritorijas būtina kuo skubiau atsodinti jaunais medeliais, kad jie iš naujo kauptų CO2“.
Graži ir įtikinama pasaka? Tikrai pasistengė.
O melagiena slypi giliau.
1. Kol medis iš apvalaus rąsto pavirsta į žvakidę ar stalą, pjuvenomis ir malkomis pavirsta iki 50% medienos. Ši dalis sudeginama ir CO2 į atmosfera grąžinama jau per pirmus metus.
2. Turimt omeny šiandienio žmogaus vartojimo greitį ir madų trendo foną bent 80 % tų gaminių po 15 metų bus sukūrenti arba supuvę, o po 30 metų didžioji dalis vidaus baldų, apdailos ir dekoracijų detalių bus keičiama. Taigi po 30 metų gaminiuose užrakinto CO2 liks gal tik 5%. Dabar dar atmeskime tuos 50%, prarastų per pirmus metus, taigi po 30 metų išliko vos 2–5% užrakinto CO2. Ką jau kalbėti apie užrakinimą ilgesniame laike, kuris išlieka nebent stogo gegnėse ir vidinėse namų konstrukcijose, bet tai jau patenka į tuos 2-5%.
3. Natūraliai ąžuolas miške augtų kelis šimtus metų, dar mažiausiai 50 metų stovėtų numiręs ir dar bent 50 metų natūraliai pūtų, kol tas CO2 išsilaisvintų ir grįžtų atgal į atmosferą. Taigi natūraliai miške užrakintas CO2 išlieka ilgiau.
4. Taip, jauni ir augantys medžiai kaupia daugiau CO2 nei seni medžiai, tačiau jei mes iškertam brandų medį ir per 30 metų išlaisviname didžiąją dalį jame sukaupto CO2, tai išeitų lygiai tas pats, kaip vandenį perpilti iš vieno kibiro į kitą.
5. Pirmus 10–20 metų atsodintas medelis yra visai mažas, todėl, kad ir kaip jis noriai gertų CO2, jis nesugebės sugerti tiek CO2, kiek sugeria subrendęs medis, bet dar ne prieš galeką.
6. Lietuvoje ūkiniai miškai kertami vos pasiekę savo ūkinę brandą (pvz., pušis 100 metų), tai yra savo aukštį ir svorio didžiąją masę, kas yra lygu žmogaus 18–20 metų amžiui. Tai reiškia, jog tas medis nėra senas, nes gamtinę brandą pušis pasiekia 170 metų, todėl nuo iškirtimo pušis dar bent 100 metų kauptų CO2 geriau nei jauni želdinukai iki kokių 40 metų amžiaus.
7. Sename miške atsinaujinimas irgi vyksta, senų išvirtusių medžių vietoje padaugėja šviesos ir dygsta jauni medeliai. Nors tas atsinaujinimo laikas yra kelis kartus ilgesnis nei intensyviuose ūkiniuose miškuose, tačiau žinant, kad išpjovus medį CO2 iš jo išlaisvinamas gana greitai, intensyvesnis kirtimas neturi prasmės, nes vis vien tas pats CO2 kiekis cirkuliuose atmosferoje.
8. Kaip jau minėjau pirmame punkte, iki 50% CO2 į atmosferą sugrąžinama jau pirmais metais, todėl atsodintas jaunuolynas niekaip nesugeba absorbuoti tokio kiekio CO2 ne tik per pirmus metus, bet ir per kelis dešimtmečius, kol pakankamai nesuauga, todėl intensyvinant medienos naudojimą, trumpoje laiko perspektyvoje mes vėl pralaimime. O būtent „užrakinimo“ šalininkai ir apeliuoja į tai, jog reikia laimėti laiko.
9. Paskaičiuokime, kiek CO2 išskiriama visame medienos gamybos procese, kol ta žvakidė atkeliauja ant jūsų stalo. Pradedant miškininkų važinėjimais džipais ir kirtimų planavimais, kuru benzo pjūklams, salerka miškovežėms, medienos apdirbimui ir produkcijos gamybai eikvojama energija, pristatymui į parduotuves ir iš jų į jūsų namus deginamas kuras. Taigi ar tikrai žvakidėje užrakinome daugiau CO
Taigi, apie ką ten Liberalų kandidatas į aplinkos ministrus kalbėjo?