Tautininkų judėjimas Lietuvoje turi dvi politines-socialines dimensijas. Istorikas Algimantas Kasparavičius įžvelgia, jog istorinė Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS) grąžino Lietuvos politikai elitinį matmenį, kuris ligtol dėl susiklosčiusių aplinkybių buvo kiek sumenkęs. Didžiuma ligtolinio Lietuvos elito nutauto, iš liaudies masių gimė nauja tauta. Ir elitą jai teko užsiauginti iš naujo.
Dabartiniai lietuvių tautininkai pirmiausiai siejami su Nepriklausomybės dienos maršais, referendumais ir įstatymų iniciatyvomis iš visuomenės pusės, o konceptualia prasme – su principu: grąžinkime valstybę tautai. Iš pažiūros elitiškumas ir liaudiškumas vienas kitam prieštarauja. Dabartiniams tautininkams tenka uždavinys – suderinti visa, kas geriausia istorijoje, su šiandienos aktualijomis, iššūkiais ir jų sprendimais.
Bolševikų ideologui ir lyderiui Vladimirui Leninui priskiriama frazė: nuo šiol kiekviena namų šeimininkė galės valdyti valstybę. Vėliau šiame posakyje įsigalėjo vaizdingesnis melžėjos terminas. Iš tiesų šis posakis buvo gana apgaulingas, kaip ir daug kas bolševikų retorikoje. Viena vertus, jų režimas buvo antielitiškiausias iš visų, kuriuos tiktai galima įsivaizduoti. Oficiali santvarka buvo proletariato diktatūra. Mokytojas, rašytojas, juo labiau mokslininkas, geriausiu atveju, vertintas skeptiškai, blogiausiu atveju – įtariai ir net priešiškai. Užtai darbininkas prie staklių buvo lygis.
Antra vertus, bolševikai suformavo savo proletarinį elitą, kieta ranka valdžiusį valstybę. Liaudies balsas – masių prasme – ten reiškė tik tiek, kiek jis palaikė „visada teisią“ valdžią. Už bet kokią alternatyvią nuomonę grėsė griežtos sankcijos. Piliečių tarybos buvo naudingos tik tol, kol jos padėjo griauti ligtolinę, iš pradžių – carinę, po to – „buržuazinę“ santvarką. Po to viską užvaldė kruopščiai sudaroma nomenklatūra su grėsmingomis represinėmis struktūromis.
Bolševikinis elitas daugiausiai formavosi iš proletariato, bet po to su juo išsiskyrė. Formaliai garbintas paprastas liaudies žmogus, bet faktiškai viską sprendė naujieji vergvaldžiai ir feodalai.
Visai kitu keliu nuėjo klasikinės demokratijos ir respublikos. Jos panaikino ankstesnę aristokratinę santvarką, kur elitinis vaidmuo beveik visada būdavo paveldimas. Jos suteikė teisę ir galimybę liaudies atstovui prasiveržti į elitą. Kita vertus, skirtingai nei bolševikų santvarkoje, liaudies balsas – bent formaliai – išliko svarbus valstybės politiniame ir socialiniame gyvenime. Valdžia formuojama rinkimais, o brandžiausiose demokratijose svarbiausi valstybės ir visuomenės klausimai sprendžiami referendumais.
Žinoma, ilgainiui daugelis demokratijų išsigimė į plutokratijas, kur valdžią ir net visuomenės nuomonę sprendžia savanaudiškos grupuotės, pasiremdamos pinigais ir jų formuojama propaganda. Bet tai veikiau – deviacijos, nei tikrosios demokratijos idėjos išraiška.
Ar demokratinei visuomenei reikalingas elitas? Taip. Labiau, nei bet kuriai kitas. Elitas, lietuviškai – aukštuomenė, o dar tiksliau – šviesuomenė, turi savybę, sunkiai prieinamą liaudžiai. Tai – kompetencija. Tam tikrų dalykų suvokimas, kuriam reikalingas daug laiko ir darbo reikalaujantis išsilavinimas. Tik elitas gali nustatyti ilgalaikes valstybės ir visuomenės gyvenimo strategijas. Liaudis gali turėti gerų norų, bet stokoti išmanymo.
Ar melžėja gali valdyti valstybę? Ir taip, ir ne. Kol ji tik melžėja – negali. Kai ji pasiekia deramo išsilavinimo – kad ir kokia būtų jos darbinė profesija – gali ir turi tam visas deramas teises.
Įžvalgesnis skaitytojas teisėtai paklaus: o kaip tuomet referendumai? Tautininkai siūlo išplėsti referendumų, pilietinių iniciatyvų ir visuomenės apklausų teises ir galimybes valdant valstybę. Iš tiesų, visuomenės balsas privalo būti lemiamas, sprendžiant pagrindines valstybės raidos gaires. Tai – visai kas kita nei kompleksinė jos strategija, taktika ir techninių sprendimų detalės.
Tik visuotinis piliečių referendumas gali nuspręsti, ar valstybei išlikti savarankišku politiniu subjektu, ar tapti kurio kito subjekto dalimi – ir tiktai kvalifikuota konstitucine dauguma. Tik šiuo keliu gali būti sprendžiami bendrai priimtų moralės normų, šeimos institucijos sampratos, teritorinio valstybės vientisumo ar apimties, valstybinės kalbos, esminių etnografinių pokyčių klausimai, išskyrus atvejus, kai tiksliau apibrėžiami ligtol galioję principai. Ir netgi tokiais atvejais piliečių referendumas – geriausias būdas užtikrinti, jog tikslesnis apibrėžimas atitinka bendrąjį gėrį.
Visai kas kita – išsilavinimo ir kompetencijos reikalaujantys strateginiai, taktiniai ir techniniai klausimai, ypač – ekonominiai ir socialiniai. Įsivaizduokime referendumą, kuriame pateikiami du vienas kitam prieštaraujantys klausimai: mažinti mokesčius ir didinti socialines išmokas. Jokios abejonės, kaip nubalsuos dauguma melžėjų ir santechnikų. Su visa pagarba jiems už jų svarbius darbus, tokiems sprendimams reikalingas visai kitas intelektualinis profilis.
Dar subtilesnis klausimas – geopolitika ir tarptautiniai santykiai. Norint susivokti jų pynėse, reikia sugraužti daugybę knygų, straipsnių, radijo ir televizijos laidų ir dar visa tai apmąstyti. Net su geriausiais norais kyla klausimas – ar eilinis statistinis pilietis tam turės užtektinai laiko? Pavargęs po darbo paprastas žmogus verčiau įsijungs pramoginę laidą nei analitinę diskusiją. Čia tiesiog būtinas elitinis matmuo ir elitinis sprendimas, iš kitos pusės – konsultuojantis su visuomene. Jei visuomenė iš esmės prieštarauja kuriam nors geopolitiniam sprendimui, tai jau vox populi… Elito reikalas tokiu atveju – pateikti visuomenei sprendimo argumentus suvokiama forma.
Apibendrinant: tautą sudaro elitas ir liaudis. Abu turi savus vaidmenis. Intelektualinė, idėjinė ir informacinė apykaita tarp jų turi vykti nuolatos. Liaudis, norėdama spręsti valstybės klausimus, privalo šviestis skirdama tam laiko, jėgų ir darbo. Elitas privalo tartis su liaudimi pagrindiniais, principiniais valstybės ir visuomenės klausimais. Užsidarymas tik sau įdomiose akademinėse erdvėse, konstitucinių dvasių būreliuose, parlamentuose ir biurokratinėse institucijose skatina susvetimėjimą.
Kai elitas atmeta liaudį, liaudis atmeta elitą. Kai kuriais atvejais – kartu su valstybe.