Alkas.lt
Žemės referendumo kampanijos metu viena žymi liberalė – berods, Rūta Vainienė – išsakė fundamentalų teiginį: laisvė – pirminė vertybė, o visos kitos – tik išvestinės. Šiuo principu vadovaujasi tiek ekonominiai, tiek ir kultūriniai liberalai. Jis teisingas tiek, kiek laisvė yra sąlyga klestėti kitoms vertybėms. Ir klaidingas tiek, kiek ji tampa sąlyga kitoms vertybėms naikinti.
Galima klausti ir dar kategoriškiau: ar laisvė yra viena iš vertybių, ar ji išvis savaime – jokia vertybė? Edmundas Berkas klausė, ar laisvės šalininkai pasirengę šlovinti bepročio arba nusikaltėlio laisvę kenkti aplinkai. Ir tas klausimas vertas dėmesio. Laisvės skelbimas savaimine ir dar pirmine vertybe dvelkia redukcionizmu – taip vadinamas sudėtingos įvairių dalykų visumos sutraukimas į vieną dalyką. Lygiai taip pat abejotina redukcija į bet kurį kitą reiškinį, ar tai būtų religija, ar tautiškumas, ar socialinis solidarumas, ar gamtosauga.
Žmogaus ir Visatos būtis – gerokai per sudėtinga, jog ją būtų galima aiškinti viena kategorija, net jei ta kategorija išties reikštų vieną iš daugelio vertybių. O čia dar lieka klausimas, ar tai vertybė apskritai. Šį klausimą vėl aktualizuoja vis aštrėjantys ginčai dėl laisvės ir cenzūros tokiais klausimais kaip alkoholio prekyba ir vartojimas, sekso reikmenų platinimas, karo propaganda, religijos bei religinių bendrijų teisės ir pareigos.
Religija daugeliu atvejų – išskyrus retas išimtis – yra gėris. Ji moko žmones moralės ir labai retas žmogus – išskirtinė asmenybė – geba būti moralus be religijos. Aišku, ateistai prieštaraus, kad jie taip pat gali būti moralūs, bet pasiaiškinus, ką šiems žmonėms reiškia moralė, daugeliu atvejų paaiškės, kad jie teikia moralei visai kitokį turinį, nei religingi žmonės ir ateistų mažuma. Pavyzdžiui abortų ir homoseksualių „šeimų“ įteisinimas daugeliui ateistų moralus, o jų draudimas arba ribojimas – amoralus. Sekuliarizacija ir liberalizmas eina kartu ir tai – visiškai dėsninga.
Atskira diskusija būtų, ar įmanoma argumentuoti moralę be religijos, gėrį – be aukščiausiojo gėrio nustatytojo ir vertintojo. Imanuelis Kantas gana įtikinamai pagrindė, kad įmanoma. Bet kiek tarp ateistų, agnostikų bei religinių indiferentų bus Kantų, o kiek – liberalų Ričardų Dokinsų? Žinoma, dori žmonės ir tarp tikinčiųjų sudarytų mažumą, bet gerokai gausesnę mažumą, nei tarp bedievių. Užtenka palyginti XX a. I-osios pusės Lietuvą su dabartine. Vakaruose liberalizacijos procesai prasidėjo gerokai anksčiau, bet vis tiek yra skirtumas tarp Viktorijos amžiaus ir dabarties. Kol klestėjo religija, moralės buvo žymiai daugiau.
Taigi, religijos laisvė bei religinių bendrijų lygybė įstatymo atžvilgiu yra gėris. Kad ir kokios būtų religinių bendrijų dievybės ar dievybių sampratos, labai išimtiniais atvejais jos moko blogo elgesio žmogaus ar kitų gyvybės formų atžvilgiu. Bijantys religinio susiskaldymo ar sektantiško fanatizmo pirmiausiai turėtų žvilgtelti į save – galbūt kaip tik jie yra skaldytojai, fanatikai ir sektantai. Siauražiūriškumas, aklas dogmatizmas ir dvasinis provincialumas dažnai yra kliūtis įžvelgti gėrį kitame, kitokiose pažiūrose ir kitokioje gyvensenoje. Žinoma, tolerancija – kaip ir dauguma principų – privalo turėti aiškias ribas. Kitaip ji sunaikins pati save, kaip ir laisvė.
Kitas atvejis – alkoholis. Jis savaime nėra nei gėris, nei blogis. Viskas priklauso nuo to, kiek ir kaip jis naudojamas. Garsusis Aurelijaus Verygos šalininkų šūkis, kad alkoholis – alkoholizmo priežastis, tėra sektantiškas bėgimas nuo būtinybės žvilgtelti giliau. Žmonės, turintys gyvenimo prasmę, užimtumą ir džiaugsmą kur kas rečiau neria į alkoholizmo liūną. Kultūros ir ekonomikos kėlimas, žinoma, sudėtingesnis uždavinys, nei alkoholio prienamumo ribojimai, bet be pirmo antra tėra bandymas atimti iš ubago lazdą. Alkoturizmas, kontrabanda ir pilstukas – graudūs ir kraupūs to įrodymai.
Trečias atvejis – sekso reikmenų prekybos ribojimas, perkeliant juos į specializuotas parduotuves. Lytiniai santykiai skirti santuokai, šeimai ir giminės pratęsimui, o jų sutelkimas vien į savanaudišką malonumą vadinamas paleistuvyste, kuri yra blogis. Maža to, netgi sveikiems lytiniams santykiams reikalinga branda, susijusi ir su amžiumi. Kodėl aštuonerių metų vaikui reikia aiškinti, kas ten per balionėliai parduotuvėje prie prekystalio? Taigi, čia reguliavimas yra sveika ir teisinga valdančiųjų iniciatyva, ką supras bet kas, išskyrus liberalą.
Abortas yra žmogiškos būtybės žudymas. Galima diskutuoti, ar ta būtybė jau yra visavertis žmogus, bet faktas, jog tai yra žmogaus pradmuo. Kaip sakė Ronaldas Reiganas, visi abortų šalininkai yra iš tų žmonių, kuriems leista gimti. Taigi, visiškas abortų uždraudimas ar bent jau griežtas ribojimas yra gėris tiek, kiek žmogaus teisės gimti užgynimas yra blogis.
Dėl karo propagandos, Lietuvos valstybingumo menkinimo ir kitų mentalinių reiškinių, kuriuos siekia riboti valdantieji, diskusija lieka atvira. Žinoma, kiekvienam Lietuvos patriotui Lietuvos valstybingumas yra gėris, o karas ir jo propaganda bet kuriam doram ir protingam žmogui – blogis. Bet jau kyla diskusijos: ką reikštų karo propaganda? Rusijai vykdant hibridinį karą šis klausimas itin aktualus. Kas būtų karo propaganda: pritarimas Kremliaus veiksmams ar jų smerkimas ir skatinimas į juos deramai atsakyti?
O kas būtų Lietuvos valstybingumo menkinimas? Mankurtų šnekos, kad Lietuvos valstybingumas – bevertis, ar priešingai, patriotų įžvalgos, kad Lietuvos valstybingumas – didi vertybė, tačiau šiandien vis labiau ir labiau naikinama? Šiuo ir kitais panašiais klausimais būtinas detalus išaiškinimas siūlomuose įstatymų tekstuose bei jų lydraščiuose. Antraip kiekvienas valdžią ir galią turintis pareigūnas galės tai aiškinti savavališkai.
Netgi tos pačios politinės jėgos siūlymai vienais atvejais gali būti geri, kitais – blogi. Žmonės, laikantys laisvę vertybe, arba atvirkščiai – autoritarinio sukirpimo žmonės skirtinguose laisvės ir draudimų vertinimuose pasiges nuoseklumo. Bet viskas atrodys kitaip, jei suprasime, kad nei laisvė, nei draudimai savaime nėra jokia vertybė. Vertybė arba antivertybė gali būti tik jų turinys, jų objektas. Drausti blogį ir leisti gėrį yra gerai, elgtis priešingai – blogai. Paprasta ir nuoseklu.
Ši valdančioji koalicija jau įvardijama draudimų koalicija. Iš tiesų galima teigti, kad iš jos pusės draudimų per daug, o kai kurie jų – labai abejotini. Bet lygiai toks pat pavojingas vienpusiškumas – kai kurių, iš pažiūros – protingų žmonių viltys, kad po to ateisianti kitokia valdžia, kuri visus šios valdžios draudimus panaikinsianti. Vargu, ar šie žmonės patys norėtų gyventi visuomenėje, kurioje leidžiama viskas. Pavyzdžiui – valkatos teisė įsiveržti į kurio nors iš jų butą ir jį pasisavinti. Arba smurtininko teisė kurį nors iš jų sumušti.
Liberaliose visuomenėse faktiškai žengiama link to. Pradedant vadinamųjų „skvotų“ praktika, baigiant smurtingų atbėgėlių prievartos aktais. Nors pastarieji formaliai tebesmerkiami, atsakomybės dažnai išvengiama, nes patys atbėgėliai laikomi patirto vargo aukomis. Jų nusikaltimus stengiamasi nutylėti, sumenkinti, atsieti nuo paties masinės imigracijos fakto. O juk esmė – labai paprasta: žmogus, paliekantis savo tėvynę ir ieškantis svetimo gero, išskyrus ekstremalius atvejus, savaime retai būna doras ir kitose srityse. Ar tai būtų islamo teroristas, ar lietuvių „budulis“, už kelias kronas pjaunantis taksistus Kopenhagoje.
„Draudžiama drausti“ ideologija Lietuvoje tebeapima absoliučią mažumą – ir ačiū Dievui. Bet žmonių, kurie tam tikrais klausimais pila vandenį ant liberalų malūno – užtenka. Palinkėkime šiems žmonėms daugiau supratingumo ir geranoriškumo. To paties palinkėkime ir valdantiesiems. Be kruopštaus atsirinkimo ir pasvėrimo, ką leisti, o ką drausti, jie gali pakenkti tiek valstybei, tiek jos žmonėms, tiek patys sau. Nesinorėtų, kad juos pakeistų liberalai, kokiais vardais jie besivadintų. Sėkmės valdančiajai koalicijai, bet pirmiausiai – išminties.