Marius Kundrotas. Aš irgi svajoju

alkas.lt

Martino Liuterio Kingo frazė, jau tapusi klasika: Aš turiu svajonę. Ši frazė daugelį kartų kartojama įvairiausių pažiūrų, siekių, ideologijų žmonių. Dažno jų svajonė – savita, o kartais vienos svajonės išsipildymas reiškia kitų svajonių sunaikinimą. Kiekvienąsyk pakartota, ši frazė lieka originali tiek, kiek originalus ja išsakomas prasminis turinys. Aš irgi svajoju.

Svajoju apie Lietuvą, kurioje darniai ir draugiškai sugyvens katalikas ir protestantas, abu jie – su pagoniu, visi trys – su laisvamaniu. Kur sugyvens vyras ir moteris. Senolis ir jaunuolis. Profesorius ir santechnikas. Lietuvis ir lenkas, o jie abu – su totoriumi. Visi Lietuvos senbuviai. Svajoju apie Lietuvą, kurioje kiekvienas galės būti savimi ir visi kartu galės kurti pačią Lietuvą.

Pernelyg liberalu? Tai – tik viena svajonės pusė. Aš dar svajoju apie Lietuvą, laisvą tiek nuo Rytų, tiek nuo Vakarų agresijos ir diktato. Apie Lietuvą, saugią nuo pasaulio perėjūnų. Lietuvą be smurto, ištvirkimo, girtuoklystės, vagysčių, priespaudos ir išnaudojimo.

Pernelyg abstraktu? Prisipažinsiu – svajoju apie Lietuvą be imigrantų antplūdžio, vatnikų ir kosmopolitų, homoseksualistų ir pedofilų, snobų ir budulių. Ne dėl to, kad svajočiau juos išnaikinti, o kad patys žmonės susiprastų ir atmestų visa tai, kas naikina žmogų žmoguje.

Pernelyg prieštaringa? Bet aš toliau svajoju. Apie Lietuvą, kurioje dora, išmintis, laisvė, savastis ir lygiateisiškumas eitų pateiktąja seka. Lietuvą, kur gėrio ir blogio skirtis būtų aukščiau savo ir svetimo skirties. Kur tolerancija skirtingoms religijoms, kultūros srovėms, socialiniams sluoksniams būtų skiriama nuo tolerancijos perėjūnams, nusikaltėliams ar iškrypėliams. Kur vyrautų pusiausvyra tarp ideologinių, politinių, socialinių kraštutinumų.

Dar aš svajoju apie Lietuvą, kurioje šviesuomenė ir aukštuomenė taptų sinonimais, o šia prasme suvokta aukštuomenė sudarytų darnią visumą su visa likusia tauta. Kur šviesuomenė kurtų gerus, protingus ir teisingus valstybės ir visuomenės sprendimus, o juos priimtų visi piliečiai laisva valia. Kur įvairios politinės srovės rungtyniautų patriotizmu, o skirtųsi tiktai priemonėmis, siekdamos bendrų tikslų – žmogaus ir jo gyvenimo kokybės. Kur kiekvienas galintis dirbti užsidirbtų oriam gyvenimui savo Tėvynėje, o stiprusis padėtų silpnajam tiek, kiek leidžia galimybės.

Galiausiai svajoju apie pasaulį, kuriame kiekviena tauta galėtų ir siektų gyventi šiais dėsniais savo Tėvynėje, glaudžioje darnoje su kitomis tautomis, su savimi ir su visa kūrinija.

Aš svajoju. Svajočiau net likęs vienas ir vienišas. Bet sutinku žmonių, svajojančių ta pačia linkme. Vieni dar tiktai svajoja, kiti jau veikia. Daug veiksnių lemia, ar „aš svajoju“ virsta „aš padariau“.

Bet pirminis veiksnys – mes patys. Jei Tu svajoji su manimi, pradžia tam jau yra.