alkas.lt
Prieš porą mėnesių paskelbtas straipsnis „Didieji koloradų atradimai“ sulaukė sėkmės. Į jį išsyk sureagavo žymiausi Kremliaus propagandos ir afrikiečių anatomijos ekspertai, nušvietę JAV okupaciją Ukrainoje, Antarktidoje ir Saturno žieduose. Tokios reakcijos paskatintam belieka tiktai pratęsti analizę pagal seną gerą dėsnį, taikytiną tokiais atvejais: diskusija ne su, bet apie. Šįsyk – apie kognityvinį disonansą, arba, lietuviškai tariant, apie pažintines-suvokimines prieštaras Rusijos šalininkų pozicijose.
1. Svetimi karai. Nekariaukime svetimų karų – vienas dažniausių argumentų Rusijos šalininkų pozicijose dabartinio Ukrainoje vykstančio konflikto kontekste. Skirtas nuosaikesnei publikai nei atviri Rusijos šalininkai, bet iš esmės atitinkantis jos interesus. Anot jo, Ukrainoje kovoja Amerika su Rusija, o net jei kariautų Rusija su Ukraina – ko mums ten kištis? Žiūrėkime savų reikalų.
Įdomu, bet šios stovyklos retorikoje audringai palaikoma Libija, Sirija, Palestinos arabai – šalys, su kuriomis vienaip ar kitaip konfliktuoja Amerika ir jos sąjungininkai, visų pirma – Izraelis. Ir ką čia slėpti – šalys, kurias vienaip ar kitaip palaiko Rusija. Taigi, dalyvavimas karuose Rusijos pusėje prieš JAV – net jei tas karas apsiriboja mažai teįpareigojančiais komentarais internete ar akcijomis gatvėse – anaiptol nėra dalyvavimas svetimuose karuose. Svetimas karas – tik toks, kai dalyvauji Amerikos ar apskritai Vakarų pusėje, bet svarbiausia – kai dalyvauji kare prieš Rusiją.
2. Už Europą – prieš Europą. Dauguma standartinių „koloradų“ – prieš Europos Sąjungą. Anot jų, iš ten plūsta vien iškrypimai, totalitarinė priespauda, kosmopolitizmas ir visoks kitoks įmanomas blogis. Reikia pabrėžti, jog čia jie didele dalimi teisūs. Problema ta, kad atsvara tam jie įvardija Rusiją. Vis dėlto įdomiausia ne tai. Įdomiausia, kad tie patys veikėjai staiga pragysta himnais ir odėmis Europos Sąjungos lyderėms – Prancūzijai ir Vokietijai, o taip pat ir kitoms jos valstybėms, kai šios stoja Rusijos pusėn arba / ir prieštarauja Amerikai, o visų pirma – griežtai jos pozicijai dėl sankcijų Rusijai.
Dera pabrėžti, jog šiuo klausimu lygiai toks pat kognityvinis disonansas akivaizdus eurofilų pusėje, tiktai priešinga kryptimi. Europos Sąjunga vaizduojama išganymu nuo Rusijos, visi, kas bent kiek kritiškiau vertina homoseksualizmo plėtrą, masinę imigraciją ar politiniu korektiškumu pridengtą diktatūrą Europos Sąjungoje, vadinami Rusijos agentais. Ir čia pat praleidžiama pro akis, kad Europos Sąjungos šalys-lyderės iš esmės daug arčiau Rusijos nei JAV – ir visai ne geografine prasme. Neretai net smerkiamas europiečių prorusiškumas ar mažų mažiausiai abejingumas Rusijos grėsmėms. Čia pat šūkaujant: priimkime iš Europos visa, kas iš ten plaukia, nes vienintelė alternatyva – Rusija.
Šia prasme eurofilai su „koloradais“ pila vandenį vieni ant kitų malūnų. Abiem atvejais smagus argumentas Neiškriskime iš Europos konteksto čia pat šį kontekstą maišant su purvais.
3. Už dvasingumą – už materializmą. Neteko girdėti, kad Vakarai – bedvasiai, Rusija – dvasinga? Apie tai prikurta užtektinai anekdotų, memų ir karikatūrų. Apsiribokime faktu, jog iš tų pačių lūpų sklinda šis argumentas ir kartu – šaižus kai-ka-rie-kū, jog Rusija – mūsų kuro tiekėja ir eksporto rinka. Dėl to su ja reikia laikytis kuo draugiškiau. Palaukite, bet juk tai – tas pats bedvasis materializmas?
4. Prieš fašizmą – už nacizmą. Atkreipkime dėmesį į „koloradų“ sudėtį. Ji labai marga – nuo kovotojų su fašizmu iki atvirų Adolfo Hitlerio garbintojų. Nors gal tai reiktų suprasti, kad pasisakoma prieš Benito Musolinio fašizmą, o štai A. Hitleris – jau visai kas kita? Vargu. Žvilgtelkite į Donbase kariaujančių „koloradų“ sudėtį. Rasite visko – nuo stačiatikių fašistų su ikonomis iki pagonių su runomis, nuo nacių su svastikomis iki bolševikų su Vladimiro Lenino ir Josifo Stalino portretais. Tarp kitko, galite rasti ir vaizdo įrašų, kur kovotojas žegnojasi prieš sovietų vadų portretus ir biustus.
Ne paslaptis, kad sovietinio ir neosovietinio Kremliaus retorikoje fašizmas reiškia ir nacizmą, o taip pat – ir nacionalizmą bei patriotizmą, kai jie reiškiasi priešingoje kovojančioje pusėje. Taigi, jie – prieš „fašizmą“, kai tai reiškia ukrainiečių ar Baltijos tautų patriotizmą, bet sėkmingai priima į savo gretas atvirus fašistus ir nacius, kai jie kariauja… „teisingoje“ pusėje.
5. Nesiskaldykime – vienykimės. Šį argumentą ypač dažnai tenka išgirsti tautininkams. Neva, mes – už tautinę valstybę ir prieš globalizmą, už Lietuvos suverenumą ir prieš Europos Sąjungos diktatą, už normalias šeimas ir prieš iškrypimų plėtrą, jūs – taip pat. Kam gi mums skaldyti bendrą frontą?
Deja, tokiems tenka atsakyti: vienytis su jumis dėl to, ką įvardijate, čia pat susitaikant su jūsų remiamu Rusijos imperializmu, tautų apsisprendimo teisės neigimu, banditizmo įteisinimu – tas pats, kaip vienytis prieš jus su liberalais, eurofederalistais ir globalistais.
Atskirais taktiniais ir epizodiniais atvejais galima veikti išvien net su priešu. Pavyzdys – Tautos Referendumas. Nežiūrėjome – „koloradas“ ar „boružė“ – kartu šalome rinkdami parašus ir knapsėjome naktimis juos tikrindami. Nors vienų tikslas buvo Nepriklausoma Lietuva, o kitų – nepriklausoma TIK nuo Vakarų. Bet dabar šis etapas baigėsi. Ateina kitas. Ir jame ypatingą svarbą įgauna požiūris į Ukrainą – šalį, su kuria mus jungia gilūs istoriniai, kultūriniai ir geopolitiniai saitai. O taip pat – požiūris į Rusiją, kuriai mes buvome ir likome tik laikinai atsiskyręs kraštas, kurį reikia susigrąžinti.
Deja, „koloradiniai“ tautos vienytojai čia pat drabsto purvais visus, kurie ne su jais – pradedant liberalais, baigiant konservatoriais ir tautininkais. Tai parodo, ko verta jų vienybė. Vienykitės su mumis jų kalba reiškia – tapkite mumis. Atsakymas: ačiū – ne.
Žinoma, šie dvilypumai sąlygoti skirtingų priežasčių. Dalis jų veidmainiauja ir daro tai sąmoningai. O kiti – paprasčiausiai naivūs: jie nuoširdžiai tiki tuo, ką sako. Nors dažnai patys sau prieštarauja.