Svarstant krikščionybės santykį su dora, dažnai linkstama į kraštutinumus. Vienas jų, vis dar pasitaikantis tarp krikščionių – baroniškas požiūris, kad už krikščionybės ribų doros išvis nėra, tiktai gaivališkos aistros, ciniški interesai ir gausios ydos. Šis požiūris turi tam tikrą pagrindą, prie ko dar prieisime, bet absoliutinimas retai veda prie tiesos. Prometėjo mitas ar Sokrato istorija liudija bendražmogišką savybę ieškoti tiesos ir doros, net jei sėkmės laipsniai tose paieškose skiriasi. Tokių mitų ir istorijų rasime daugybėje skirtingų tautų, kultūrų bei religijų.
Kitas kraštutinumas – išvis neigti krikščionybę pateikus naujų moralinių idealų bei sampratų, kalbant vien apie bendražmogiškąją dorą, ignoruojant faktus, rodančius skirtingas jos sampratas. Trečias kraštutinumas – prikišti krikščionybei atskirų jos išpažinėjų amoralumą, ketvirtas – išvis atmesti objektyvios doros kategoriją. Visi šie kraštutinumai gali būti aptarti atskirai, bet šįkart prasmingiausia atrodo krikščionybės ir doros santykį pateikti teigiančiais faktais, užuot neigus neiginius. Be apeliacijos į viską apimančią studiją aptarkime kelis ryškiausius faktus.
Pirmiausiai, ką randame Biblijos pasaulėžiūroje, apimančioje krikščionybę, judaizmą ir iš dalies – islamą, tai aukščiausios galios tapatumas absoliučiai dorai. Pagonių dievai pirmiausiai yra galios – jos gali būti geros ir blogos, nors dažniausiai – tiek tokios, tiek kitokios. Dievams paklūstama dėl jų galios, net kai jų poelgiai moraliniu požiūriu – švelniai tariant, abejotini. Prisiminkime audėją Arachnę iš gerai žinomo graikų mito. Rungtynėse su deive Atėne ji, – pripažįsta mitas, – vargu ar nusileido varžovei, bet jos audiniuose išjuoktos dievų ydos – gašlumas, ištvirkavimas, pavydas, šališkumas šio pasaulio konfliktuose. Už tai Arachnė žiauriai nubausta – paversta voru.
Žinoma, pagonių pasaulyje taip pat veikė tam tikros doros normos. Be jų vargiai išsilaikytų bet kokia visuomenė. Bet tarp doros ir galios žiojėdavo tokia praraja, kad tokius filosofus, kaip Sokratas, tai vertė ieškoti kažkokios aukštesnės dievybės – daimonijos, kuri būtų virš įprastųjų dievų, sukurtų pagal ydingo žmogaus paveikslą, tiktai kur kas galingesnių. Vienas krikščionių apologetas vėlyvojoje Romos imperijoje tiesiai klausė pagonių, ką ir už ką jie garbina: „Jums sakoma – ‚Nesvetimauk!‘ – ir tuo pat metu jūs meldžiatės svetimautojui“.
Pagonys dievams paklusdavo iš baimės. Taip pat, kaip paklūstama visagaliui Niekšui. Klusnumas iš meilės buvo drąsi idėja, tiesiog draskanti įprastinį, tradicinį pasaulį. Biblija skelbia: Dievo baimė – išminties pradžia, bet tobula meilė išstumia baimę, o Jėzus Kristus pabrėžė savo mokiniams juos laikantis jau ne tarnais, o draugais. Tai – antras svarbus krikščionybės judesys.
Žinoma, doros idėja būdinga ir kai kurioms kitoms dvasinėms filosofijoms, pirmiausiai – budizmui ir konfucionizmui, tik ar juos galima laikyti religijomis?
Budizmas palieka atvirą klausimą, ar Dievas apskritai – asmenybė, ar beasmenė būtis, į kurią įsilieja visos individualios dvasios, pasiekusios nirvaną. Buda veikiau atliko Sokrato žingsnį nei Jėzaus Kristaus. Tai – žmogus, pasiekęs tam tikrą žinių, išminties ir doros lygį. Tuo tarpu krikščionybėje Dievas tapo žmogumi, kad jį atpirktų nuo užtarnautos bausmės. Konfucionizmas daug ir išsamiai kalba apie dorą, bet aiškiai pabrėžia, kad ištikimybė saviesiems jam – aukščiausia dora. Jei saviškis – niekšas, vis tiek turi būti jo pusėje. Taip suvokta „dora“ išvis liaujasi būti dora.
Nors Biblijos Dievas – galybių ir kareivijų Dievas, krikščionybėje jis leidžia sau tapti silpnu. Iš pradžių – kūdikiu, po to – auka ant kryžiaus, prikalta savo paties kūrinių. Tai – galinga dvasinė revoliucija prieš galios kultą. Pagoniškuose mituose pasitaiko, jog dievai gimsta kūdikiais ar netgi tampa aukomis – kaip Prometėjas – bet vargiai rasime atvejį, kai pats aukščiausias Dievas, visos galios ir valdžios šaltinis, tampa žmonių auka už žmones.
Krikščionybės pagarba silpnajam – turbūt esminis jos skirtumas tiek nuo islamo, tiek nuo įprasto judaizmo, su kuriais ją dar jungė doros ir galios tapatumas. Tuo pačiu atmesta vidinio ir išorinio grožio jungtis, tokia populiari pagonybėje, kad graikai tam net išrado „kalokagatiją“. Pagonybėje silpno ir bjauraus žmogaus kvintescencija – Tersitas iš Homero „Iliados“. Atgrasus tiek kūnu, tiek dvasia, tiesiog menkysta, badantis ietimi nužudytos priešų karės kūną. Krikščionybės įkvėptas humanizmas tam priešpriešina Kvazimodą – Paryžiaus katedros kuprių, vargetą ir invalidą, bet kilnios dvasios, mylintį, besiaukojantį.
Žinoma, Kvazimodo autorių Viktorą Hugo sunku pavadinti krikščionių fundamentalistu. Vis dėlto jo sukurtas personažas iš esmės išplaukia iš krikščioniškosios etikos. Silpnas ir bjaurus kūnu gali būti gražus ir galingas dvasia. Ant kryžiaus prikalta aukščiausioji dievybė išoriškai buvo labiausiai apgailėtinas vaizdas iš galimų. Vidumi – kilniausia, ką regėjo istorija.
Krikščionybė sukūrė tokį universalų moralinį idealą, kad hinduistas Mahatma Gandis pasakė: Man patinka jūsų Kristus. Nepatinka jūsų krikščionys. Jie taip skiriasi nuo jūsų Kristaus. Jei visa žmonija gyventų pagal Kristaus pamokslus, pasaulyje išsispręstų visi konfliktai ir visos problemos.
Žmonės lieka žmonėmis. Su savomis silpnybėmis ir ydomis. Bet idealas, kurį nubrėžė krikščionybė, vertas tapti bendražmogišku. Pirmiausiai tai – galios subordinavimas dorai. Antra – pavaldumas iš meilės: dėl to, kad Viešpats vertas tos meilės ir to pavaldumo. Trečia – gilus dvasingumas, atskiriant asmens vidų nuo jo išorės. Tai – idealai, dėl kurių verta gyventi.