Praeitų metų pabaigą žymėjo svarbus įvykis Jungtinių Tautų Organizacijoje. Svarstyta ir priimta rezoliucija prieš Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimą pripažinti Izraeliui jo istorinę sostinę – Jeruzalę. Už šią rezoliuciją ir prieš Ameriką balsavo ir Lietuvos atstovybė. Jos sprendimas aiškiai sietinas su siekiais išlaikyti lojalumą Vakarų Europos šalims, kurių pozicijos tradiciškai proarabiškos ir antiizraelietiškos.
Vakarų Europos, o pirmiausiai – Vokietijos ir Prancūzijos pozicijas galima aiškinti dvejopai. Šias šalis jau seniai valdo globalistiniai elitai, kuriems tautinės valstybės – atgyvena, o Izraelis – drauge su Japonija – pavyzdinis tautinės valstybės atvejis. Antra vertus, gausios musulmonų ateivių bendruomenės šiose šalyse bet kokį Izraeliui palankų sprendimą daro tiesiog pavojingą. Prisileidusios svetimšalių iš islamo kraštų šios šalys užsinėrė sau kilpas ant kaklų.
Kuo čia dėta Lietuva? Tik tuo, kad vienu metu priklauso Europos Sąjungai ir NATO, kurios pagrindą sudaro Amerika. O Europos Sąjunga pirmiausiai siejama su Vokietija ir Prancūzija, įtakingiausiomis Sąjungos šalimis. Siekiant įtikti Vašingtonui ir Paryžiaus-Berlyno ašiai bandyta sėstis ant dviejų kėdžių, bet parpulta tarp jų.
Žinia, jog Lietuvai tarptautinėje politikoje primetama „žydšaudžių valstybės“ etiketė. Primetama ji melagingai, tačiau, deja, veiksmingai. Žmonės, daugelį metų dirbantys žydų klausimais, pastebi dėsnį: jei nors vienas žydas tave apskelbia antisemitu, yra tik vienas būdas nusiplauti šią stigmą – bet kur pasaulyje susirasti nors vieną žydą, kuris pasakytų, jog tu toks nesi. Stojimas į vieną gretą su Jungtinėmis Valstijomis už Izraelį galėjo tapti svariu argumentu prieš antisemitinių etikečių klijavimus. Deja, proga praleista ir kažin, kada atsiras panaši.
Lietuvos vadovybei tarptautinėje politikoje sunku prikišti nuoseklumo perteklių. Rusijai užpuolus Gruziją laikytasi nuosaikios, beveik neutralios pozicijos, atitinkančios Vakarų Europos politiką – siekti kuo geresnių santykių su Kremliumi. Kai po Gruzijos užpulta Ukraina, mūsų vadovų pozicijos apsivertė 180-ies laipsnių kampu: užimta bene griežčiausia antirusiška pozicija visoje Europoje. Tuo metu susivienyta su Amerika. Dabar, Izraelio atveju, vėl pasirinkta Vakarų Europa, nors kaimyninės valstybės iš Vidurio Europos pasirinko susilaikyti.
Siekiant įtikti ir vieniems, ir kitiems iš tiesų atstumti ir vieni, ir kiti. Nenuoseklumas vargiai sukels bet kurios pusės pagarbą. Praktinė priimtos rezoliucijos reikšmė – nulinė, ją vetavo pati Amerika. Bet jos prezidentas Donaldas Trampas aiškiai pasakė, jog prisimins valstybes, balsavusias prieš Ameriką. Ir jis – visiškai teisus.
Lietuvos saugumas didžiąja dalimi priklauso nuo Amerikos. Ne nuo Vakarų Europos, flirtuojančios su Kremliumi nordstrymais ir mistraliais. Taigi, vien iš pragmatinės pusės balsuoti prieš Ameriką buvo kvaila. O moraline prasme balsuoti prieš Jeruzalės pripažinimą Izraelio sostine buvo dar ir niekšiška. Jeruzalė – istorinis ir dvasinis Izraelio centras, ji Izraeliui – tas pats, kas Lietuvai – Vilnius. Tiek Lietuva, tiek Izraelis patyrė okupacijas bei tremtis, bet po ilgo laiko atkūrė savo valstybingumą savo etnoistorinėse žemėse. Kas jau kas, bet Lietuva turėtų ypač gerai suvokti, ką reiškia sostinės atėmimas remiantis faktu, kad joje dabar gyvena kažkas kitas.
Neišlaikėme nei doros, nei sveiko proto, nei naudos egzaminų. Tiesą sakant, net Europos mastu parodėme savo provincialumą, rinkdamiesi balsuoti su Vokietija ir Prancūzija, užuot pasirinkę Lenkijos ar Latvijos pozicijas. Parodėme, kad vis dar manome, jog Europos Sąjunga – tai Paryžius ir Berlynas. Užmiršę, kad Europos Sąjunga – tai ir mes. Likome klapčiukais, kurie tuo pat metu bando būti ir Amerikos klapčiukais, vienais klausimais šliedamiesi prie vienų, kitais – prie kitų. Neįmanoma tarnauti dviems ponams ir tai jau pastebėta senų senovėje.
Žinoma, ori pozicija – ne pasirinkti poną, o pasirinkti patikimą sąjungininką. Neprivalome aklai sekti Amerika, ypač tokiais klausimais, kaip globalinis atšilimas ar abejotinos prasmės karai su nuosaikiais Artimųjų Rytų autoritarais – tas veda anarchijos (Libijoje) arba daug radikalesnių jėgų iškilimo (Sirijoje) link. Problema dėl Jeruzalės nėra tai, kad „išdrįsome“ paprieštarauti Amerikai, o tai, jog šį sprendimą įkvėpė lankstymasis Vakarų Europai. Pasipriešinti karui Sirijoje būtų buvę drąsu. Pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine taip pat būtų buvę drąsu – juk ši pozicija liko mažumos pozicija. Dabar gi pasirodėme bailūs ir dar prieštaraujantys patys sau.
Drąsu rinktis tai, kas teisinga, net jei prieš tave sukyla visas pasaulis. O jei tai dar ir naudinga, elgtis priešingai yra visiška beprotybė. Deja, kol kas tiek drąsos, tiek išminties mūsų aukščiausiai politikai trūksta. Lieka mažytė viltis, kad artėjančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose pasirodys figūra, pasižyminti abiem šiomis savybėmis. O pirmiausiai – dora, kuri yra visos būties pamatas.
Dora skatina remti kiekvieną pasaulio tautą jos kovoje už būtį savoje tėvynėje, kiek tai suderinama su savos tautos gyvybiniais interesais. Juk kiekvienos tautos atstovo pareiga pirmiausiai rūpintis savo tauta, bet, kai tai įmanoma, palaikyti kitų tautų teises.
Drąsa skatina savarankiškumą sprendžiant tiek vidaus, tiek išorės politikos klausimus. O išmintis skatina tikslingai pasirinkti pozicijas už ir prieš pagal savos tautos ir valstybės interesus.
Akivaizdu, kad Amerika mums šiuo metu – svarbesnis ir palankesnis sąjungininkas nei Vakarų Europos valstybės. Pirmiausiai – dėl to, kad Amerika aiškiai žengia konservatyvių, patriotinių vertybių linkme, kas atitinka mūsų interesus. Vakarų Europa – kosmopolitinė ir libertarinė. Antra vertus, Amerika pernelyg toli, kad pretenduotų mus įjungti į savo sudėtį, tuo tarpu Europos Sąjungoje Paryžius ir Berlynas aiškiai siekia sukurti viršvalstybinę imperiją valstybių narių sąskaita. Vašingtonas mažiausiai suinteresuotas nauja pasauline galybe.
Jungtinės Valstijos mums – patikimas sąjungininkas tiek prieš Maskvą, tiek prieš Briuselį, už kurio stovi tiek Berlynas, tiek Paryžius. Užtai privalome remti Ameriką visais atvejais, kai tai atitinka teisingumą, sveiką protą ir mūsų nacionalinius interesus. Jeruzalės progą praleidome, bet artėja kiti svarbūs sprendimai. Pirmiausiai – masinės imigracijos stabdymas, kur Vašingtono valia jau kertasi su Briuselio, Paryžiaus ir Berlyno pozicijomis. Čia mūsų gyvybiniai interesai sutampa su Amerikos vadovų sprendimais, todėl palaikyti juos privalome ir dėl savęs, ir dėl sąjungos.
Atitinkamas atvejis – genderizmo stabdymas, kova už sveiką šeimą ir sveiką lyties sampratą. Čia taip pat galime pasiremti Amerikos pavyzdžiu ir taip sustiprinti savo pozicijas. Viena yra vidutinei Europos ir gana mažai pasaulio šaliai išstoti prieš Europos „meinstrymą“, kita – kai už jos stovi demokratinio pasaulio lyderiai.
Šiandieninė Amerika suteikia naują toną visai pasaulinei politikai. Mūsų pasirinkimas – prisijungti prie jos žygio už geresnį pasaulį arba likti praeityje, su mirštančia Vakarų Europa, su agresyviomis imigrantų masėmis, su dorą ir šeimą ardančia liberaliojo marksizmo politika, su abejotinais sąjungininkais, šalimais grasinant Maskvai.
Rinkimės, kol tai dar mūsų valioje.