„Ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“. Taip prieš gerus du tūkstantmečius pranašavo apaštalas Paulius savo mokiniui Timotiejui. Nors mokslas ir tiesa šiame kontekste aiškiai siejami su krikščioniškąja doktrina, šiems žodžiams galima taikyti ir kur kas bendražmogiškesnes prasmes.
Gyvename laikais, kai protas, mokslas, loginis mąstymas, racionali visuomenės tvarka susiduria su radikaliais iššūkiais. Protas atskiriamas nuo dvasios, dvasia tapatinama su jausmais. Išrasta net sąvoka – emocinis intelektas, juo keičiant tikrąjį intelektą. Mokslą keičia magija. Tai, kas anksčiau vadinta burtais, kerais, raganavimu, įvelkama į moksliškai skambančias sąvokas – ekstrasensorika, bioenergetika, parapsichologija. Atgimsta astrologija. Gudrios sąvokos įveikė apsišvietusio žmogaus atsparumą, suteikdamos rimtumo ir svarumo įspūdį tam, kas, regis, jau negrįžtamai buvo nurašyta prietarams.
Atsiranda alternatyvi istorija ir alternatyvi chronologija. Prikeliamos anksčiau paneigtos teorijos ir kuriamos naujos. Baltai kildinami tai iš getų, tai iš sarmatų. Dzūkai dzūkavimą perėmę iš kinų. Etruskai buvo rusai, o senovės hebrajai – germanai. Oficiali istorinė chronologija išgalvota Renesanso laikais ar dar vėliau, Egipto piramidės statytos viduramžiais, iki XVII a. beveik visą Euraziją ir dalį Amerikos užėmė Didžioji Tartarija. Tai – tiktai keletas vietinių ir užsienietiškų teiginių, kuriuos siūlo alternatyvieji istorikai.
Atgimsta plokščios Žemės teorija ir teorija, kad Žemė – Visatos centras. Kosminiai skrydžiai – suklastoti. Lygiagrečiai gimsta teorijos, kad Žemė, tiesa, apvali, vartėsi keletą kartų per žmonijos istoriją. Tuo grindžiami didieji ir mažieji ledynmečiai, tautų kraustymaisi ir net religijos: atseit – kiekviena Žemės padėtis sąlygojusi atitinkamą dvasinį pasaulėvaizdį.
Bendra šių teorijų kvintescencija remiasi teorija, kad pasaulį valdantis globalus elitas klastoja žinias apie pasaulio praeitį, dabartį ir ateitį, o tikrosios žinios esančios paslėptos – ezoterinės. Jas paslaugiai teikia ezoteriniai žyniai ir mokslininkai savo tikintiesiems adeptams. Priklausomai nuo atskiro ezoteriko pasaulėžiūros didysis klastotojas gali būti žydija, Katalikų bažnyčia, masonerija arba tiesiog – abstrakti pasaulinė valdžia.
Religinėje plotmėje daugelis šiuolaikinių mistikų laikosi pagonybės, dažniausiai – labai stipriai perinterpretuotos, bet krikščionybė nėra išimtis, kalbant apie maištą prieš protą. Auga mistinės srovės, kuriose ryšys su dvasiniu pasauliu vyksta per vaizduotę ir jausmus, apeinant arba net atmetant protą. Pasaulis įsivaizduojamas kaip kimšte prikimštas dvasių, už kiekvieno gamtos ar žmogaus sąmonės reiškinio slypinti kokia nors dvasia. Racionalus veiksmas, asmeninis tobulėjimas, siekis pertvarkyti visuomenę ar pasaulį čia laikomas beprasmybe ar net maištu prieš Dievą, nes viską turintis išspręsti pats Dievas.
Žvelgiant į krikščionybės „meinstrymą“ geriausia iliustracija gali būti popiežiaus Pranciškaus pozicija dėl tikėjimo argumentavimo. Objektyvūs Dievo buvimo ir savos religijos teisingumo įrodymai, kuriais taip rūpintasi nuo Tomo Akviniečio iki Klaivo Ljuiso laikų, atmetami. Jų vieton keliamos asmeninės patirtys ir asmeniniai liudijimai. Akivaizdu, kad tokie religijos grindimai bendruoju mastu lieka beprasmiai. Kiekvienam liudijimui, „kaip man Dievas padėjo“, galima rasti šimtus liudijimų, „kaip Dievas praėjo pro šalį“. O religiniam jausmui kito tikėjimo atstovas gali priešpriešinti savo religinį jausmą ir abu liks vienodai teisūs.
Maištas prieš protą paveikė net pagrindinę proto veiklos erdvę – filosofiją. Beveik oficialia filosofine pozicija tapo teiginys, kad filosofijos užduotis – pateikti klausimus. Ne atsakymus. Estetinis pasitenkinimas liekant „amžinai ieškančiojo“ pozicijoje keičia racionalų rezultatą – galiausiai rasti.
Racionalaus pasaulėvaizdžio paneigimas turi ir politinių, ir net geopolitinių pasekmių. Demokratinė santvarka remiasi požiūriu, jog visuomenę sudaro logiški piliečiai, susijungę į loginę sistemą. Tuo tarpu aistringasis pradas veda į kraštutinumus – anarchiją arba diktatūrą. Aklas tikėjimas atmetant mąstymą ir įrodymus – puiki žaliava diktatūrai, o toks pat aklas skepticizmas, sukeltas intelektualinės ir informacinės sumaišties, sudaro sąlygas anarchijai.
Aistringasis pradas be proto atitinkamai atveria vartus populizmui ir demagogijai. Žmonės mielai priima siūlymus mažinti parlamento narių skaičių, tikėdamiesi mažesnės valdžios, o gauna dar labiau koncentruotą valdžią, nes atitinkamai sumažėja atstovaujamų srovių skaičius. Žmonėms lengviau patikėti, kad valdžioje visi – vagys, nei gilintis į politikų ideologijas ir kompetencijas, kuriose dažniausiai ir slypi valdymo ypatumai. Beje, politikai, atėję su tokiais populistiniais teiginiais, nukreiptais labiau į jausmus, nei į protą, dažniausiai politiką tik pablogina.
Tarptautinėje plotmėje maištas prieš protą pasireiškia maištu prieš Vakarų civilizaciją ir politinę sistemą, juk būtent Vakarai – moderniojo racionalizmo šaltinis ir tvirtovė. Atitinkamai žvalgomasi į Rytų šalis, kuriose stipresnės intuityvizmo ir misticizmo tradicijos. Tarp jų – į Rusiją, apie kurią jos pačios poetas Fiodoras Tiutčevas rašė: „Protu Rusijos nesuprasti“, „Rusija galima tiktai tikėti“.
Neatsitiktinai ir Lietuvoje daugelis ezoterikų savo išmintį semia iš rusiškų šaltinių arba šiaip simpatizuoja Rusijai su jos dabartiniu režimu. „Dvasingoji“ Rusija, dvasingumą suvokiant išskirtinai jausminiu pagrindu, priešpriešinama šaltiems, racionaliems, technokratiniams Vakarams. Neatmestina tikimybė, jog Rusijos režimas pats skatina ezoterikos plėtrą siekdamas tiek savų, tiek svetimų žmonių galvose pasėti sumaištį. Drumstame vandenyje lengviau žvejoti.
Manipuliatoriams patogu, kai žmonės praranda aiškumą. O kadangi žmogui būdinga jo siekti, lengvai priimami teiginiai ir vaizdiniai, sudarantys aiškumo įspūdį, pateikti manipuliatorių. Iš pradžių liaukis tikėti A, po to patikėk B – tokia manipuliatorių schema. Tai, ką Vakaruose daro liberalai, marksistai ir globalistai, dekonstruodami dorą, šeimą, tautą ir kitas duotybes, Rusijoje daro autokratai ir imperialistai, dekonstruodami demokratiją, tautų apsisprendimo laisvę, o taip pat – politinius ir geopolitinius faktus. O kad žmogus prarastų kritinį mąstymą ir taptų paveikesnis manipuliacijoms, labai pravartu pakirsti proto ir mokslo autoritetą.
Jausmas – gyvūniškojo prado dalis, protas – dieviškojo. Protas ieško tiesos, jausmas – malonumo. Protas argumentuoja, o jausmas priima arba atmeta be argumentų. Akivaizdu, kad jausminis žmogus – kur kas paveikesnis apgaulei ir išnaudojimui nei protinis žmogus.
Žinoma, šiuolaikinė racionalistinė civilizacija turi problemų. Ji tolsta nuo savo šaknų. Racionalizmas suvulgarintas iki ciniško pragmatizmo. Filosofinį protą užgožė techninis. Užuot ieškojus tiesos imta dairytis naudos. Dorybės, vertybės ir tapatybės išstumtos iš proto srities į jausmų erdvę. Žmogui, ieškančiam gilesnių prasmių nei asmeninė, žemiška gerovė, tiesiog įsakmiai nurodyta gręžtis į jausmų pusę. Taip kilo reakcija prieš tokį racionalizmą, bet ji veda aklavietėn, kadangi visos prasmės tampa subjektyvios ir tokiu būdu – niekinės.
Moksle klesti dogmatizmas ir sofistika – turbūt pirmąsyk istorijoje šios savybės skleidžiasi kartu. Žurnalistikoje gausu demagogijos. Politikoje – didžiulė atskirtis tarp valdžios ir piliečių, liberalizmo ir kosmopolitizmo diktatas. Visa tai išplaukia iš racionalistinės pasaulėžiūros degradacijos, kai idealistinis dėmuo prarastas, o kritinis mąstymas blaškosi nuo visiško nihilizmo iki intelektualinės tinginystės ir naivumo.
Kritinis mąstymas nėra vieno melo keitimas kitu. Nėra tai ir absoliutus skepticizmas. Tai – racionali tiesos paieška, viską tikrinant, ieškant faktų, argumentuojant. Visa tai galioja tiek filosofijai, tiek mokslui, tiek žurnalistikai, tiek politikai ir geopolitikai.
Išeitis iš susiklosčiusios padėties – ilgalaikis švietimas ugdant loginį ir kritinį mąstymą, grįžtant prie pirminių racionalizmo principų. Šiame kontekste siekis mažinti universitetų, o kartu – studentų skaičių yra žalingas. Universitetinis išsilavinimas – su visomis savo ydomis – suteikia prielaidas sisteminiam mąstymui. Nepriklausomai nuo to, ar absolventas dirbs pagal specialybę. Lietuvai reikia kuo daugiau išsilavinusių žmonių, kad jie galėtų nešti šviesą kitiems. Vis dėlto svarbiausia lieka savišvieta ir saviugda, kritiškai vertinant visa, ką pateikia sistema. Pasak Moljero, baisiausias kvailys yra mokytas kvailys, užtikrintas savo teisumu.