alkas.lt
Aplink asmenis verdančios audros jau baigia įgristi. Paksogeitas, Venckogeitas, Radžvilogeitas. Vis labiau tolstama nuo modernios politikos sampratos, kur svarbiausia – idėjos. Svarbiausiais tampa asmenys ir simpatijos bei antipatijos jų atžvilgiais. Konservatyvioje politikoje normalu turėti autoritetų ir jais sekti, bet autoritetai tėra idėjų iliustracijos. Priešingai, ikimodernioje politikoje svarbiausia – ar tu už karalių Artūrą, ar už karalių Edvardą.
Radžvilogeitas – tragikomiška istorija. Primenanti Anglijos ir Škotijos karaliaus Karolio I-ojo santykius su lordu Stratfordu. Pastarasis buvo ištikimiausias karaliaus valdinys, bet juo pasipiktinę anglų revoliucionieriai pareikalavo mirties bausmės. Karalius sutiko. O po kiek laiko tie patys revoliucionieriai nukirsdino patį karalių. Panašiai dabar į kovą už profesorių Vytautą Radžvilą kyla tie akademinės visuomenės šulai, kurie prieš tai tiesiogiai dalyvaudavo susidorojimuose su studentais arba net jiems vadovaudavo. Net priežastis būdavo ta pati – nacionalizmas. Dabar, pajutę, kad po V. Radžvilo gali būti jų eilė, o kai kurie ir jau nukentėję, pabudo.
Vis dėlto geriau vėliau, negu niekada. Geriau mažiau, negu nieko. V. Radžvilo istorija apnuogino liūdną akademinio gyvenimo tikrovę: žmogus gali prarasti darbą ir būti socialiai sužlugdytas vien už savo pažiūras. Ne taip seniai buvęs tautininkų lyderis Julius Panka, paskundus vienam socialdemokratui, buvo atleistas… Ne iš universiteto, bet iš prekybos centro darbuotojų. Netgi paprastam proletarui grėsmė šiandien – tokia pati, kaip ir profesoriui. Nesigilinsime, kur tada buvo V. Radžvilo gynėjai, bet pastebėsime, jog antisisteminių pažiūrų žmogui belieka viena perspektyva – emigruoti. Nuo Vladimiro Putino Rusijos skiriamės tik tuo, jog rečiau žudoma.
Norėjosi parašyti: nėra žudoma. Bet Vytauto Pociūno, Drąsiaus Kedžio, anksčiau – Sauliaus Čepėno atvejai rodo, kad ir tokių priemonių pasitaiko. Vienais atvejais – kitiems pagąsdinti, kitais atvejais – nutildyti pernelyg daug žinančius apie sistemos ydas ir problemas. Vis dėlto dauguma atvejų kraštutinių priemonių vengiama, apsiribojama socialiniu žmogaus sunaikinimu.
Ne taip seniai jaunieji „konservatoriai“ paskelbė tikslą sunaikinti konservatyvaus jaunimo organizaciją „Pro Patria“, tautinį portalą Alkas.lt, gyvybės kultūrą plėtojantį Laisvos visuomenės institutą ir net Naisius – Ramūno Karbauskio idilinę gyvenvietę. Po kiek laiko patikslinta, kad naikinimas turi vykti subtiliau, nei fizinėmis priemonėmis – jokių aušvicų nei gulagų. Naikins politiškai ir kultūriškai. Ir čia viskas būtų tvarkoje. Laikas pareikšti tiesiai šviesiai: patriotai siekia išstumti liberalus už politinės ir kultūrinės įtakos lauko, o liberalai siekia to paties patriotų atžvilgiu. Užtai kiek juokingai skambėjo kai kurių patriotų virkavimai, kas gi čia vyksta.
Vis dėlto juokingiausia – kas kita. Ne tai, kad jaunųjų „konservatorių“ lyderis Dovydas Skarolskis nutylėjo apie socialinį naikinimą, kas visiškai keičia moralinę padėtį, iš normalios idėjų konkurencijos pereinant į antidemokratinį ir antikonstitucinį susidorojimą. Tai jau nėra juokinga. Juokinga tai, kad jis ir jo bendražygiai susipainiojo savo pačių teiginiuose. Čia pat pripažįsta, kad siekia sunaikinti idėjinius oponentus ir čia pat pareiškia: prieš jus – tik jūs patys.
Po viso to šūkauti „propaganda“, kai kalbama apie realų pilietinį karą, yra amoralu, begėdiška ir tinkama tik tiems žmonėms, kuriems dorybės – reliatyvios. Kurie šią liberalią koncepciją dangsto konservatizmo ar socializmo, nuosaikumo ar net europietiškumo iškabomis. Liberalių pažiūrų žmonės tikrai turi teisę antipatijai gyvybės kultūros, klasikinės šeimos ar tautiškumo atžvilgiais, tačiau homoseksualizmo plėtros, masinės migracijos ar nacionalinio suvereniteto naikinimo nuostatas dangstyti konservatizmu, nuosaikumu, europietiškumu ar net krikščionybe yra toks akivaizdus melas, kad veikiau kelia juoką, nei pasipiktinimą.
Štai dėl ko skarolskiai daugelyje šalių – nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki Rytų Europos – žengia nuo pjedestalų. Kol kas jie dar vyrauja Vakarų Europoje, tačiau ir čia galvas kelia jėgos, artimesnės V. Radžvilo, „Pro Patria“ ir tautininkų pažiūroms. Panašu, jog ir čia permainos – tik laiko klausimas. Nes liberalų demagogija tampa vis akivaizdesnė. Žmonės pasiilgo paprasto žmogiško nuoširdumo, loginio nuoseklumo, nuspėjamos ir todėl – racionalios politikos. Gal net labiau, nei ideologizuoto tautiškumo ar tradicinės krikščionybės. Tiesiog pasiilgo žmogaus.
Palinkėkime skarolskiams sėkmingo žygio į istorijos sąšlavyną. Aušta Radžvilų era. Šiuo atveju mažiau svarbu, ar tą erą įkūnys vieni, ar kiti asmenys, profesoriaus pavardė tiesiog iliustruoja konkretų reiškinį: tautines, konservatyvias, krikščioniškas vertybes. Tik atminkime: istorijoje nėra amžinų tendencijų. Visos jos kinta. Ne aklos lemties, o žmonių protų ir valios jėgomis. Dar teks pakariauti. Ir mes pakariausime.