Marius Kundrotas. Tikėjimo kritika ir jos ribos

Kovo pradžioje iš Rusijos pasigirdo žinia: ateizmas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Stavropolio gyventojui Viktorui Krasnovui iškelta baudžiamoji byla už teiginius, jog Dievo nėra, o Biblija – tik žydiškų pasakų rinkinys. Už tai jam gresia metai kalėjimo. Šis atvejis sulaukė liberalių žmogaus teisių gynėjų dėmesio, bet jis įdomus tiek tikėjimo, tiek demokratijos atžvilgiu.

Netikėjimo laisvė – tai antroji tikėjimo laisvės pusė. Viena be kito sunkiai įmanoma. Netikėjimo uždraudimas ir tikėjimo viršenybės įtvirtinimas įstatymu – vienas žingsnis iki teisinio reglamento, apibrėžiančio, koks konkrečiai tikėjimas pats teisingiausias arba net vienintelis teisingas. Netikinčiųjų padėtis valstybėje – lakmuso popierėlis, rodantis, kas laukia įvairių tikėjimų šalininkų, jeigu jų tikėjimas išeina už to vienintelio tikėjimo ribų. Maža to – įteisinus tikėjimo viršenybę įstatymu dingsta moralinis pagrindas smerkti ateistinius režimus, kur draudžiama arba ribojama religija. Kai tikintieji primeta savo pažiūras įstatymo galia, kodėl ateistai turėtų elgtis kitaip?

Vienas klausimas – pažiūros kaip tokios, kitas klausimas – vieša jų raiška. Net ateistinėje Sovietų Sąjungoje individualus tikėjimas formaliai buvo toleruojamas – ribota jo raiška, pavyzdžiui, viešos demonstracijos, publikacijos, vaikų švietimas. Panašios sąlygos kitatikiams – vahabitinėje Saudo Arabijoje, tiesa, jei kieno nors tikėjimas išaiškėja, tai jau gali būti laikoma viešu reikalu.

Iš esmės bet kokio tikėjimo laisvė – įskaitant laisvę į ateizmą – sunkiai atsiejama nuo laisvės į viešą jo išpažinimą ir skelbimą. Bet kuri ideologija, pretenduojanti į visuotinę tiesą, natūraliai siekia plėstis, užvaldydama vis daugiau protų ir širdžių. Esminis klausimas, kokią poziciją tos ideologijos atžvilgiu užima valstybė? Konservatyvūs politikai atitinkamą klausimą kelia, svarstydami homoseksualistų teises. Dažnai užimama pozicija, kad privatūs homoseksualūs santykiai yra privatus reikalas, bet vieša jų sklaida turi būti ribojama arba netgi draudžiama.

Tai – bendros politinės koncepcijos klausimas. Jį galima nagrinėti dviem pjūviais. Vienas pjūvis – tai skirtis tarp religijos ir moralės. Žmogaus santykis su Dievu ar dievais – jų tarpusavio reikalas. Ne kitiems žmonėms, juo labiau – ne valstybei primesti vienokį ar kitokį santykį. Žmonių tarpusavio santykiai ir jų modeliai – jau moralės sritis, galinti ir turinti būti politikos objektu. Žinoma, neperžengiant racionalių ribų: ten, kur tie santykiai turi esminės įtakos visuomenei ir valstybei. Antras pjūvis – tai skirtis tarp gėrio ir blogio apskritai. Iš bet kokio tikėjimo pozicijos kitas tikėjimas gali būti laikomas blogiu, bet tiesos paieškos savaime yra gėris.

Tiesos paieškose bet koks tikėjimas – įskaitant ir ateizmą – turi grįsti savo pozicijas argumentais ir faktais, bet ne politine, teisine ar fizine jėga. Bet koks tikėjimo primetimas susina patį tikėjimą. Prisiminkime, kiek sovietmečiu būta komunistų – kur jų dauguma dabar? Kai tikėjimas išpažįstamas iš prievartos, iš baimės, dėl patogumo, tai jau nėra tikras tikėjimas. Krikščionybė tikriausia buvo tuomet, kai už ją persekiota, kai jos pačios vardu imta persekioti, ji išsigimė.

Demokratinė valstybė turi visiems užtikrinti lygias teises siekti tiesos ir gėrio. Savaime suprantama, kad žiaurumo, ištvirkimo ar vartotojiškumo sklaida išeina už šių teisių ribų. Dėl to lytinių iškrypimų pagrindu grindžiami judėjimai, lygiai kaip destruktyvūs religiniai kultai, skatinantys smurtą, žalojantys žmogaus sąmonę, ardantys jo dorovę, demokratinėje valstybėje pagrįstai gali būti ribojami arba netgi draudžiami įstatymu.

Tikėjimo laisvė apima tiek individualų, tiek ir kolektyvinį lygmenį. Religinė bendrija turi teisę į savo narius priimti tik savo tikėjimo žmones, koks nors kitas variantas prieštarautų jos logikai. Politinė ar visuomeninė organizacija taip pat turi teisę nusistatyti vienokį arba kitokį santykį su religija, įskaitant ir pliuralizmą. Pastaruoju atveju bet kuris organizacijos narys turi teisę asmeniškai reikšti bet kokią religinę poziciją, pripažindamas kitų narių teisę reikšti kitokią poziciją.

Valstybės atvejis – kitoks. Jei valstybė pretenduoja vadintis demokratine, pliuralizmas jai privalomas. Jei organizacijos narys prieštarauja bendrai jos pozicijai, tai jis gali rinktis kitą organizaciją arba kurti savo. Jei valstybės piliečio pozicija draudžiama valstybės, jam belieka palikti šią valstybę, o tai prieštarauja esminei kiekvieno piliečio teisei į savo Tėvynę. Organizacija visais atvejais skirta išrinktiesiems. Valstybė skirta visiems jos piliečiams lygiomis teisėmis.

Tikėjimo kritiką galima išskirti į keturis atvejus:
1. Pozicijos pareiškimą.
2. Pozicijos argumentavimą.
3. Švelnią satyrą.
4. Patyčias ir agresijos kurstymą.

Demokratinėje valstybėje trys pirmieji atvejai turi būti leidžiami, įskaitant švelnią satyrą. Giliai tikintis mąstytojas Gilbertas Keitas Čestertonas klausė: jei nevalia juokauti rimtomis temomis – įskaitant tikėjimo temą, kokiomis temomis apskritai galima juokauti? „Simpsonų“ pokštai religijos tema gali žeisti jautresnį tikintįjį, bet tai veikiau – jo problema. Visai kas kita – „Charlie Hebdo“ patyčios, kur Dievas, jo šventieji ir tikintieji vaizduojami iškrypėliais, aiškiai siekiant įžeisti, apjuodinti, sukurti priešiškumo atmosferą tiek tikėjimo, tiek tikinčiųjų atžvilgiu.

Žinoma, kai kuriais atvejais riba tarp diskusinės pozicijos ir priešiškumo kurstymo yra labai slidi. Pavyzdžiui, islamo pranašo Muchamedo žmona Aiša tebuvo šešerių ar septynerių metų, kai už jo ištekinta, o vyro namus pasiekė devynerių. Pačiam pranašui tuomet buvo penkiasdešimt treji. Ar islamo pradininko įvardijimas pedofilu – jau įžeidinėjimas, ar tik pozicijos pareiškimas? Krikščionybė taip pat nėra apsaugota nuo panašaus pobūdžio kritikos. Žinoma, kad Jėzus Kristus mylėjo savo apaštalą Joną, šis susirinkimuose sėdėdavo, prisiglaudęs prie mokytojo krūtinės. Labai norint galima pritempti, jog juos siejo kai kas kita nei bičiuliški santykiai.

Vienas iš garbingos diskusijos principų – skirti faktus nuo interpretacijų. Pavyzdžiui, kad Muchamedas vedė jam į anūkes tinkančią mergaitę, yra faktas. Tuo tarpu apie Jėzų ir Joną šaltiniai rašo tik tiek, jog jie buvo artimi bičiuliai, o visa kita – jau interpretacijos. Taip pat rašoma apie Dovydą ir Jonataną, kurių draugyste kai kurie homoseksualistų judėjimai grindžia savo santykius, kuriuos Biblija – tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas – griežtai smerkia. Tai irgi faktas.

V. Krasnovo teiginius iš esmės reikėtų priskirti pirmajam atvejui – pozicijos pareiškimui. Ji nėra argumentuota – bent žiniasklaidoje nėra pateikta argumentų. Tiesa, pasirinkta forma – gana įžeidi. Žodis „pasaka“, diskutuojant apie pasaulėžiūras, skamba kaip „netiesa“ ir „nesąmonė“. Vis dėlto tai įsitenka pozicijos pareiškimo žanre: žmogus turi teisę manyti, kad Biblija – netiesa ir nesąmonė. Kas kita būtų, jeigu jis Bibliją panaudotų vietoje popieriaus silkei pjaustyti, tai nufilmuotų ir išplatintų internete – čia jau būtų aiški patyčia su tiesioginiu tikslu įžeisti.

V. Krasnovo byla – prieštaringa. Panašu, kad jo veiksmai įsitenka demokratinio teisėtumo rėmuose. Jeigu jis bus nubaustas, ir dar kalėjimu – tai bus rimtas signalas ir tikintiesiems. Kol kas Rusija formaliai pripažįsta tikėjimo laisvę, nors daugelis religinių mažumų skundžiasi diskriminacija. Kas bus rytoj, žymia dalimi priklausys nuo šios bylos sprendimo ir ypač – nuo demokratinio pasaulio reakcijos. Rusijos autoritarizmas eis tiek, kiek jam bus leista.