katalikutradicija.lt
Autorius yra politologas, atsargos karininkas, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys
Didelio atgarsio žiniasklaidoje susilaukė rugpjūčio 25 d. popiežiaus Pranciškaus Rusijos jauniems katalikams išsakytas raginimas: „Niekada nepamirškite savo paveldo. Jūs esate didžiosios Rusijos paveldėtojai: šventųjų, valdovų, Petro Didžiojo, Kotrynos II, tos imperijos – didžios, apsišvietusios, didžios kultūros ir didelio žmoniškumo šalies – didžiosios Rusijos. Niekada neatsisakykite šio palikimo, jūs esate didžiosios Motinos Rusijos paveldėtojai, eikite su juo pirmyn.“
Iš tiesų šie raginimai gėdingi – bet ne tik diplomatine ir politine prasme, dėl ko savo pasipiktinimą suskubo išreikšti daugybė katalikų. Gėda skaityti tokius pasisakymus tuo metu, kai Rusija vykdo žiaurų imperialistinį karą prieš Ukrainą. Bet dar gėdingiau, kad popiežius, kalbėdamas su Rusijos katalikų jaunimu, jiems kaip pavyzdį pateikia: 1) Petrą I, kuris Rusijos Stačiatikių bažnyčią visiškai pajungė valstybei. Vienas iš didžiųjų rusų konvertitų kun. Ivanas Gagarinas (1814-1882) vėliau rašė, kad norint sugrąžinti stačiatikius į Bažnyčios vienybę, visų pirma reikia kovoti su jų politine-religine koncepcija, paremta trimis ramsčiais: stačiatikių religija, autokratija ir nacionalizmo principu. Prie to stipriai prisidėjo Petro I politika; 2) Kitas neva sektinas pavyzdys – Kotryna II (1762-1796), kuri siekė pajungti valstybei ir Graikų katalikų Bažnyčią, o 1793 m. įsakė panaikinti lotyniškąją Kijevo vyskupiją.
Mažai kas supranta, kur slypi tokių pasisakymų šaknys ir kad tai atspindi jau ilgalaikę Vatikano politiką Rytų schizmatikų atžvilgiu, vadinamą Ostpolitik – „Rytų politika“. Svarbiausia ne tai, kad popiežius kilęs iš Pietų Amerikos, kur labai paplitęs teigiamas požiūris į marksizmą bei Rusiją. Tokia Vatikano politika tęsiasi jau daugiau nei 60 metų ir jos šaknų reikėtų ieškoti dar Jono XXIII pontifikate. Būtent tada įvyko radikalus lūžis požiūryje į Rytų schizmą, kurio Bažnyčia laikėsi tūkstantį metų.
Tūkstantmetis katalikų požiūris į Rytų schizmą
Katalikų Bažnyčia daugiau nei tūkstantmetį – nuo 1054 m. iki pat naujojo ekumenizmo priėmimo Vatikano II Susirinkimo išvakarėse – laikėsi pozicijos, kad tikroji krikščionių vienybė įmanoma tik schizmatikams atsisakant savo klaidų ir grįžtant į vienintelę Jėzaus Kristaus įkurtą Bažnyčią. Negali būti kitokios vienybės nei tikėjimo vienybė, o tikėjimas, pagal klasikinį apibrėžimą, yra Dievo Apreiškimo priėmimas protu. Tad tik tarp tų, kurie priima Dievo apreikštą Tiesą, įmanoma tikroji vienybė.
Vienybė reiškia pirmiausia laikytis to paties tikėjimo, kurio sąvadas yra Katalikų Bažnyčios dogmos. Dogma yra iškilmingas Dievo Apreiškimo turinio apibrėžimas; kažką dogmatizuojant yra visiems laikams pareiškiama, kad tai yra apreikšta paties Dievo ir todėl privaloma tikėti visiems. Stačiatikiai gi atmeta net kelias dogmas: pirmiausia, žinoma, Popiežiaus neklystamumo dogmą ir Petro viršenybę. Bet ir daugiau: Šv. Dvasios kilimo tiek iš Dievo Tėvo, tiek iš Dievo Sūnaus (filioque), taip pat Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir Ėmimo į dangų bei skaistyklos egzistavimo. Todėl jie laikytini ne tik schizmatikais, bet ir eretikais.
„Indiferentizmas, tvirtindamas, kad visai nesvarbu, kokio tikėjimo laikosi žmogus, yra ne tik neprotingas, bet ir labai nuodėmingas, nes paniekina Dievą, kuris davė Apreiškimą ir per savo Sūnų atpirko žmones. Jeigu būtų vis tiek, kokio tikėjimo laikosi žmogus, Dievas Sūnus nebūtų atėjęs į šį pasaulį, nebūtų skelbęs savo mokslo, nebūtų kentėjęs ir numiręs už žmones ir nebūtų siuntęs apaštalų į visas šalis mokyti ir krikštyti žmonių“, – rašoma 1953 m. prel. Bartkaus ir kan. Aleksos išleistame katekizme.
Vieni svarbiausių Bažnyčios Magisteriumo dokumentų, skirti Rytų krikščionių klausimui, yra Leono XIII enciklika Orientalium Dignitas (1894 m.) ir Pijaus XII enciklika Orientales Omnes (1945 m.). Tiek Leonas XIII, tiek Pijus XII – kaip ir Pranciškus – kreipiasi į Rytų katalikus. Leonas XIII ir Pijus XII negaili iškilių žodžių Rytų Bažnyčioms. Pavyzdžiui, Leonas XIII rašo:
„Rytų Bažnyčios yra vertos tos šlovės ir pagarbos, kurią joms teikia visa Krikščionija dėl to nepaprastai seno, ypatingo palikimo, kurį jos mums paliko. <…> Romos Bažnyčia, visų Bažnyčių galva, atsimindama Apaštalus, turėjo ypatingą įprotį atiduoti Rytų Bažnyčioms didelę pagarbą ir meilę, savo ruožtu džiaugdamasi jų ištikimu paklusnumu.“
Bet čia pabrėžiamas priešingas dvasinis ir kultūrinis paveldas nei tas, kurį pabrėžė Pranciškus. Rytų Bažnyčių šlovė – apaštaliniame jų palikime, kurį Stačiatikių bažnyčia kaip tik ir išdavė, atsiskyrusi nuo Apaštalų Sosto. Todėl Pijus XII rašo:
„Visos Rytų Bažnyčios visada buvo Romos popiežių gilios meilės objektas, kurie, taip pat labai sielvartaudami dėl to, kad jos paliko vieną kaimenę, <…> ne kartą ragino jas skubiai sugrįžti į vienybę, kurią jos nelaimingai paliko.“
Pranciškus, pasirinkdamas Rusijos katalikams priminti ne jų pareigą apaštalauti tarp tautiečių stačiatikių, stengiantis atkurti tikrąją Bažnyčios vienybę, ne katalikišką ir apaštalinį paveldą, o imperialistinį, politinės stačiatikių įtakos plėtimo, katalikų persekiojimo „paveldą“, sektinu pavyzdžiu nurodo laikyti tai, kas kaip tik trukdė katalikybės plėtrai ir tikros krikščionių vienybės atstatymui.
Atsiminkime, kad ta pati Rusia nuo savo krikšto 988 m. buvo katalikiška. Jos valstybinė religija buvo graikų-slavų apeigų katalikybė. Rusios kunigaikščiai ir bažnytinė valdžia dažnai būdavo prielanki Romos popiežiui ir su didele pagarba priimdavo jo pasiuntinius net tada, kai Konstantinopolio patriarchija būdavo priešiška Šv. Sostui. Net ir po 1054 m. schizmos Rusia ilgai liko ištikima katalikybei. Tik XIII a. Rusia ėmė tolti nuo ištikimybės Romai. Kodėl popiežius Rusijos katalikams neprimena šio paveldo?
Paskutinis didysis bandymas atversti Rusiją
1900 m. Galičo katalikų metropolitu tapo Andriejus Šeptickis, juo išbuvęs iki pat savo mirties 1944 m. 1905 m., kuomet buvo išleistas įstatymas apie pakantumą nestačiatikių religijoms, atsirado galimybės aktyviai apaštalauti visoje Rusijoje. Iki tol už perėjimą iš stačiatikybės į kitą religiją buvo labai griežtai baudžiama. Iš didžiausios pasaulyje unitų bendruomenės – Graikų Katalikų Bažnyčios – XIX a. pabaigoje liko vienintelis židinys Galiče. Šiai metropolijai vadovauti ir buvo paskirtas Šeptickis.[1]
Dėl savo pareigų metropolitas Šeptickis ėmė rūpintis visų Rusijoje gyvenančių graikų apeigų katalikų sielovada bei stačiatikių sugrąžinimu į Bažnyčią. 1907 m. jo sumanymus audiencijoje palaimina šv. Pijus X, kuris nubrėžia ir gaires tolesnėms misijoms – stengtis sugrąžinti stačiatikius į Katalikų Bažnyčią, bet jokių bandymų „lotynizuoti“ stačiatikių apeigas ar liturginius papročius, nes tai jų teisėtas apaštalinis palikimas. Tik tokia taktika grindžiamos misijos galėjo tikėtis sėkmės.
Taip prasidėjo tai, ką galime vadinti paskutiniu tikrai dideliu ir didvyrišku bandymu sugrąžinti Rusiją į Katalikų Bažnyčią. Misijai buvo lemta įgyti pagreitį tik įsijungus kun. Leonidui Fiodorovui, kuris Katalikų Bažnyčios yra paskelbtas palaimintuoju. L. Fiodorovas turėjo visas reikiamas savybes sėkmingai misijai Rusijoje – jis buvo Rusijos patriotas, karštai mylėjęs bizantinę liturgiją ir vietinius papročius, tačiau atsivertęs į katalikybę ir gavęs gerą teologinį išsilavinimą Vakaruose.
Iki pat 1917 m. Fiodorovas nepasiekė apčiuopiamų rezultatų, 1914-1917 m. Rusijos valdžios net buvo ištremtas į Sibirą. Geriau sektis pradėjo po 1917 m. Vasario revoliucijos. Jau gegužę įkurtas Rusijos graikų apeigų katalikų egzarchatas, pirmuoju Rusijos egzarchu buvo paskirtas kun. L. Fiodorovas. Egzarchas – aukštas titulas Rytų Bažnyčioje, žemesnis tik už patriarchą, nes buvo numatyta, kad tuo atveju, jei visa sugrįžtų į Katalikų Bažnyčią, egzarchas taptų pavaldus Maskvos patriarchui.
1918 m. Sankt Peterburge pirmąkart surengta Kristaus Kūno procesija, prie kurios prisijungė ir stačiatikių tikintieji. Egz. Fiodorovas ir jo misionieriai rengdavo įvairius susitikimus su stačiatikių liaudimi ir svarbesniais dvasininkijos bei inteligentijos atstovais. Susitikimuose buvo skaitomi moksliniai pranešimai ir diskutuojama įvairiomis temomis. Tai sukeldavo didžiulį susidomėjimą. Egz. Fiodorovo paskaita „Tu esi Petras“ apie popiežiaus vyresnybę buvo priimta taip gerai, kad kelias valandas jos Maskvos dvasininkų „grietinėlė“ klausė mirtinoje tyloje.
Fiodorovas susitikdavo ir su Maskvos patriarchu Tichonu, buvo rodoma abipusė pagarba. Patriarchas Tichonas rodė simpatijas Bažnyčios suvienijimo darbui, sudarė palankias sąlygas Fiodorovui veikti Maskvoje. Į patriarcho ir katalikų misionierių surengtus unijinius susitikimus ateidavo net labiausiai užkietėjęs Maskvos stačiatikių sluoksnis. Apaštalauti gerai sekėsi ir tarp Dono srities kazokų, taip pat sentikių tarpe, kai kuriuos sentikių tikinčiuosius ir net kunigus pavyko atversti į katalikybę.
Kiek būtų buvę galima pasiekti, jei graikų apeigų katalikų misijai būtų leista laisvai veikti ilgesnį laiką, bene ryškiausiai matėsi Mogiliove. Egz. Fiodorovas 1922 m. dalyvavo Mogiliove vykusiose didžiulėse šv. Antano Paduviečio iškilmėse, į kurias susirinko apie 20 000 vietos žmonių. Egzarchas buvo sutiktas labai iškilmingai. Būdamas vyriausias pagal rangą Romos Bažnyčios prelatas, jis tapo centrine visų iškilmių figūra. Paprastos liaudies nustebimui nebuvo galo, kai ji pamatė „pravoslavišką popą“, apsuptą tokios lotynų apeigų klero pagarbos. Buvo girdėti visuotinio džiaugsmo šūksniai: „Grįžo unija!“
Tais pačiais metais Fiodorovas į Mogiliovą atvyko antrą kartą ir jau rado judėjimą už uniją liaudyje labai stipriai išaugusį. Stačiatikiai tikintieji ir kunigai su liturginiais rūbais, nepaisydami vyskupų draudimo, dalyvavo graikų katalikų apeigose, jose giedojo stačiatikių chorai. Katalikų procesijoms iš apylinkių plaukiant į Mogiliovą, jų pasitikti kaimuose išeidavo stačiatikių būriai su religinėmis vėliavomis ir kryžiais. Pas egzarchą net atvyko stačiatikių inteligentų delegacija, panorusi išreikšti visuotinį troškimą, kad kuo greičiau būtų atstatyta unija.
Deja, sutvirtinę savo valdžią bolševikai ėmė šią misiją žiauriai slopinti. 1923 m. balandį jie surengė teismo procesą įvairių apeigų katalikų kunigams, ištrėmė juos ir kai kuriuos tikinčiuosius į Sibiro lagerius. Egz. Fiodorovas mirė lageryje Viatkoje 1935 m. Pal. Leonidas Fiodorovas teismo procese pasakė itin drąsią kalbą: „Visas mano gyvenimas buvo pagrįstas dviem elementais: meile Bažnyčiai, į kurią aš įsijungiau, ir meile Tėvynei, kurią esu įsimylėjęs. (…) Nuo to laiko, kai aš grįžau į Katalikų Bažnyčią, vienintelis mano tikslas yra priartinti savo Tėvynę prie tos Bažnyčios, kurią laikau tikrąja…“
Ostpolitik – naivus, bet pražūtingas ekumenizmas
Pal. Leonido Fiodorovo ir Dievo tarno Andriejaus Šeptickio misija buvo paskutinė rimta pastanga Rusiją grąžinti į Katalikų Bažnyčią. Deja, ją užgniaužė bolševizmas, o vėliau misijų pradėti nebeleido komunistinė diktatūra. Tačiau ir žlugus komunistinei imperijai nededama jokių pastangų atgaivinti misijas Rusijoje. Tai ne atsitiktinumas, o Vatikano nuo Jono XXIII laikų pasirinkta kryptis, griežtai atsisakanti ir net smerkianti bet kokias pastangas sugrąžinti stačiatikius į tikėjimo vienybę.
Šio požiūrio kulminacija – 1993 m., valdant Jonui Pauliui II, Vatikano ir stačiatikių Libane pasirašyta Balamando deklaracija, nedviprasmiškai išreiškianti visišką trūkį su tūkstantmečiu Bažnyčios mokymu. Joje sakoma:
„10. (…) Sudarius minėtas unijas, laikui bėgant, vienu iš misijinės veiklos prioritetų tapo pastangos atversti kitus krikščionis individualiai ar grupėmis, siekiant juos „grąžinti“ į savąją Bažnyčią. Kad pateisintų šią tendenciją, Katalikų Bažnyčia sukūrė teologinę viziją, pagal kurią ji yra vienintelė išganymo priemonė. (…)
- Kadangi katalikai ir stačiatikiai laiko vieni kitus Bažnyčiomis-seserimis, ši aukščiau aprašyta „misijinio apaštalavimo“ forma, kuri buvo pavadinta „uniatizmu“, negali būti priimtina nei kaip naudotinas metodas, nei kaip mūsų Bažnyčių siekiamas vienybės modelis. (…)
- Tiek lotyniškosios, tiek Rytų Katalikų Bažnyčios ganytojiška veikla daugiau nebeturi tikslo patraukti vienos Bažnyčios tikinčiųjų į kitą, t. y. jos atsisako prozelitizmo tarp stačiatikių. Jos siekia tenkinti savo tikinčiųjų dvasines reikmes ir netrokšta plėstis Stačiatikių Bažnyčios sąskaita.“
Kaip ironiška, kad tas pats Jonas Paulius II beatifikavo egz. Leonidą Fiodorovą, visą savo gyvenimą atidavusį, kaip jis pats sakė, „priartinimui savo Tėvynės prie tos Bažnyčios, kurią laikau tikrąja“! Pal. Fiodorovas paskutinius 12 savo gyvenimo metų praleido lageriuose už tai, kas – pasak Balamando deklaracijos – tebuvo beprasmiška Katalikų Bažnyčios „susikurta teologinė vizija“.
Šis aktyvus dialogas su Stačiatikių bažnyčia Jono Pauliaus II paskelbtas dar 1979 m., kartu su Konstantinopolio patriarchu Dimitrijumi I. Tais pačiais metais sudaryta Jungtinė tarptautinė komisija teologiniam dialogui tarp Katalikų Bažnyčios ir Stačiatikių bažnyčios. Jos darbuose atsispindi „Bažnyčių-seserų“ teorija, vėliau skelbta ir Balamando deklaracijoje.
Balamando sutartis gali būti pavadinta paties Kristaus įsakytos Katalikų Bažnyčios misijos – padaryti savo nariais visos žemės žmones – išdavyste. Ja visiškai atsisakoma misijinio Bažnyčios pobūdžio. Vykdant šią sutartį, prieita iki tokių absurdų, kad į katalikų tikėjimą perėję vyskupai ne kartą nepriimti Katalikų Bažnyčion (pavyzdžiui, vysk. Sterniukui iš Ukrainos priėmus į Katalikų Bažnyčią du stačiatikių vyskupus, įsikišo Roma ir vyskupai turėjo grįžti į stačiatikybę).
Tačiau šaknų reikia ieškoti dar giliau – Jono XXIII pontifikate. Kai Jonas XXIII paskelbė apie Vatikano II Susirinkimą, jis paprašė, kad jame dalyvautų Maskvos patriarchato atstovai, tačiau Kremliaus valdžia iškėlė sąlygą, kad Susirinkime nebūtų kalbama apie komunizmą. 1962 m. rugpjūtį Prancūzijos Meco mieste Vatikano atstovas kardinolas Eugène‘as Tisserant ir stačiatikių vyskupas Nikodimas pasirašė susitarimą, pagal kurį Maskvos patriarchatas priima popiežiaus kvietimą, o popiežius garantuoja, kad Susirinkimas susilaikys nuo komunizmo pasmerkimo. Arkivyskupas Janas Willebrandsas 1962 m. rugsėjo 27-spalio 2 d. slapta vyko į Maskvą, o spalio 12 d. į Romą kaip ką tik prasidėjusio Susirinkimo stebėtojai atvyko du patriarcho Aleksijaus atstovai.[2]
Kad toks susitarimas buvo, patvirtina ir monsinjoras Roche, kardinolo Tisserant sekretorius, laiške „Itineraires“ žurnalo direktoriui. Čia jis patvirtina ir kad šis susitarimas buvo siektas paties Jono XXIII, o tam jį skatino kardinolas Montini, vėliau tapęs popiežiumi Pauliumi VI:
„Visi žino, kad tas susitarimas tarp Kremliaus ir Vatikano buvo pasiektas aukščiausiame lygmenyje. Monsinjoras Nikodimas ir kardinolas Tisserant buvo tik atstovai, pirmasis – Kremliaus vadovybės, antrasis – tada šlovingai viešpatavusio Aukščiausiojo Romos Pontifiko. Bet aš galiu garantuoti, p. Direktoriau, jog pakviesti rusų stačiatikių stebėtojus nusprendė asmeniškai Jo Šventenybė Jonas XXIII, tam jį atvirai skatino kardinolas Montini, buvęs Venecijos patriarcho patarėju tuo metu, kai jis buvo Milano arkivyskupas. Kardinolas gavo oficialius nurodymus: siekti susitarimo ir prižiūrėti, kad jis būtų tiksliai vykdomas Susirinkimo metu.“[3]
Atidarydamas Susirinkimą, popiežius Jonas XXIII neprisiminė komunizmo egzistavimo, ir, nepaisant oficialaus ir raštu pateikto 454 Susirinkimo tėvų prašymo (beje, prie jo parengimo daugiausiai prisidėjo arkivysk. Lefebvre’as), nė žodžio nebuvo pasakyta apie komunizmą. Svarbiausiame XX amžiaus Bažnyčios hierarchų susirinkimo dokumentuose komunizmas tarsi pamirštas, nors dar tik 1961 m. pastatyta Berlyno siena, o 1962 m., praėjus savaitei nuo Susirinkimo atidarymo kalbos, prasidėjo Kubos raketų krizė. Išsamiai šį nutylėjimą ir Vatikano „Rytų politiką“ savo straipsnyje yra aprašęs Mindaugas Buika.
Jono XXIII beatifikacijos procese, 1989 m. skelbiant jo „herojiškas dorybes“, pirmą kartą pasaulis išgirdo apie „dorybes“, nieko bendro neturinčias su klasikinėmis dorybėmis. Pasirodo, kad tai, dėl ko Jono XXIII yra skelbiamas kaip pavyzdys visiems katalikams, ir buvo jo ekumenizmas, nuo šiol laikytinas dorybe, nors per amžius popiežiai tai draudė ir smerkė griežčiausiais žodžiais! Apie Joną XXIII „herojiškas dorybes“ rašoma:
„Popiežius skatino ekumeninę veiklą, nuosekliai siekė broliškų santykių su Rytų stačiatikiais, kuriuos jis daug metų pažinojo Bulgarijoje bei Stambule, puoselėjo artimesnius ryšius su anglikonais ir kaleidoskopišku protestantų bažnyčių pasauliu. Ryžtingai remdamas dialogą ir bendradarbiavimą, jis visokeriopai siekė padėti pagrindus naujam Katalikų Bažnyčios požiūriui į judaizmą.“[4]
Vis tik paties Susirinkimo metu šimtus kartų priminta apie komunizmo pavojų ir tiesiog maldauta jį oficialiai pasmerkti, bet veltui. Ukrainos arkivyskupas Maksimas Hermaniukas sakė: „Būtų apgailėtina, jeigu taptų užmirštas tikėjimo kankinių ir išpažinėjų liudijimas.“ Vokietis Josephas Stimpfle kvietė Susirinkimą parodyti daugiau drąsos ir klausė: „Argi įmanoma išlaikyti ramią sąžinę, kai stengiamasi nekalbėti ir netgi neužsiminti apie marksizmo reiškinį, kuris šiandieninei žmonijai kelia realų ir grėsmingą pavojų, o jo atžvilgiu Susirinkimas skelbia norįs tęsti pastoracinę veiklą?“
Viena iš svariausiai argumentuotų buvo Nankino arkivyskupo monsinjoro Ju Pin kalba. 70-ties Kinijos vyskupų vardu prelatas pareiškė:
„(…) Projekte daug kalbama apie laiko ženklus, tačiau tarsi nepastebima, kad komunizmas ir marksistinis materializmas yra svarbiausia ir niūriausia mūsų laikų realybė. Norint apginti tiesą, būtina apie tai padaryti pareiškimą, nes komunizmas, materializmas, karingasis ateizmas yra visokiausių erezijų sankaupa. Turime prisiminti, kad visur, kur viešpatauja komunizmas, nestinga kruvinų ir griaunančių persekiojimų; taipogi būtina turėti omenyje, kad taikaus sambūvio doktrina, rankų paspaudimų politika bei vadinamoji katalikiškojo komunizmo koncepcija yra pavojingos sumaišties šaltiniai. Siekiant atsiliepti į žmonių lūkesčius, ypač tų, kurie kenčia ir dejuoja prislėgti komunistų jungo, <…> būtinai reiktų jį papildyti specialiu skyriumi apie marksizmo ideologiją ir jos politinę apraišką – komunizmą, nepamirštant ir jų abiejų pasmerkimo.“[5]
1963 m. spalio 11 d. kalbą susirinkime pasakė ir ukrainiečių Tikėjimo didvyris metropolitas Josifas Slipyj, kurioje kalbėjo apie Ukrainos kankinius ir pasiūlė Kijevo-Galičo vyskupijai suteikti patriarchato rangą. Vėliau jis pasakojo, kad ne kartą su šiuo prašymu kreipėsi į Paulių VI, bet popiežius dėl politinių priežasčių visada atsisakydavo jį tenkinti.
Siekiant pradėti naująją ekumenistinę Bažnyčios erą, teko visa tai paaukoti ant ekumenizmo aukuro. Galiausiai tai atvedė prie Balamando sutarties. Jonas Paulius II iš tikrųjų daug prisidėjo prie komunistinės imperijos griūties, tačiau galutinai formalizavo pragaištingą „susitaikymo“ su Rytų schizma ir rankų nuleidimo politiką. Dar daugiau – paskelbta, kad visos ligtolinės Bažnyčios pastangos buvo blogos ir vedamos tik „susikurtos teologinės vizijos“.
Tad ar gali ką nors stebinti Pranciškaus teiginiai apie Rusiją šiuo metu, kai vyksta karas, jeigu jau Jonas XXIII ir Paulius VI per patį komunizmo piką paniekino lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių ir tų pačių rusų katalikų kančias apie jas neleisdamas net užsiminti, kad bet kokia kaina būtų užtikrintas su Sovietų valdžia glaudžiai bendradarbiavusios Stačiatikių bažnyčios atstovų dalyvavimas ir interesai?
Bažnyčios istorikos Roberto de Mattei yra pastebėjęs: „Vatikano „Ostpolitik“ tik prailgino realaus socializmo išlikimą Rytų bloko šalyse dar dvidešimčiai metų, suteikdama atramą į krizę vis labiau grimzdusiems komunistiniams režimams.“ Jis atkreipia dėmesį, kad ši politika neužkirto kelio socialistinių nuostatų plėtotei pačios Bažnyčios viduje. Čia užtenka prisiminti tą pačią marksistinę „išlaisvinimo teologiją“ Lotynų Amerikoje, dėl kurios dabar daug kas linkęs Pranciškaus nesusigaudymą dėl Rusijos nurašyti „Lotynų Amerikoje paplitusioms nuostatoms“. Sąsaja tarp Jono XXIII nubrėžtos krypties ir Pranciškaus pontifikato ne tik idėjinė, bet ir tiesioginė.
[1] Aprašydamas metr. Šeptickio ir egz. Fiodorovo misiją pateikiu informaciją iš išsamaus Šarūno Pusčiaus straipsnio „Katalikiška Rusija? Rusijos graikų apeigų katalikų egzarcho pal. Leonido Fiodorovo (1879– 1935) veikla“. https://katalikutradicija.lt/visi/istorija/katalikiska-rusija
[2] Žr. Roberto de Mattei, Il Concilio Vaticano II: Una storia mai scritta (Lindau, Turin, 2019); Išsamų Mindaugo Buikos straipsnį: https://katalikutradicija.lt/visi/istorija/vatikano-ii-susirinkimas-ir-komunizmas
[3] Žr. Itineraires, 70 nr., 1963 vasaris; 76 nr., 1963 balandis; 84 nr., 1964 liepa; 280 nr. 1984 vasaris; 285 nr., 1984 liepa.
[4] L’Osservatore Romano, 20-21. XII, 1999.
[5] Žr. Tommaso Ricci, Quella Svista del Concillo, 30 Giorni, 1989 rugpjūtis–rugsėjis.
[6] Roberto de Mattei, Il Concilio Vaticano II: Una storia mai scritta (Lindau, Turin, 2019).