Laisvos visuomenės institutas
Mano santuoka yra komplikuota ir lemianti sudėtingas pasekmes už mūsų namų ribų. Tiesa yra ir žiūrint atvirkščiai: tai, kas vyksta kitose santuokose, gali paveikti ir mūsiškę. Santuokai reikia draugų ir ji pati turi būti draugiška kitų sąjungoms.
Su žmona neseniai šventėme dvidešimt penktąsias savo santuokos metines. Suplanuoti, kaip pažymėsime šią progą, buvo palikta mano laisvai nuožiūrai. Galbūt reikėjo pasiimti ją atostogauti – tarsi antrajam medaus mėnesiui. Vietoj to suplanavau kokių dvidešimt penkių draugų susitikimą mūsų namuose. Galbūt nusipiginau, bet viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl taip padariau, buvo ta, kad mūsų santuoką suprantu kaip viešą reikalą, net jeigu tik keletas žmonių iš tikrųjų žino vidinius mūsų vedybinio gyvenimo užkulisius.
Labai svarbu, ar santuoka suvokiama kaip tai, kas rūpi visuomenei, ar tik kaip privatus reikalas. Vis dėlto mažai krikščionių praleidžia daug laiko galvodami, ar santuoka pagal savo esmę vieša ar privati. Jauni suaugę žmonės linkę santuoką laikyti privačiu reikalu (su kai kuriais viešais požymiais). Vestuvės – viešas įvykis, bet pati santuoka – ne kitų reikalas. Sprendimai skirtis yra privatūs, nors jie ir reiškia viešą teisinių dokumentų pildymą ir deklaracijas, socialinio civilinio statuso pokyčius, skirtingų namų ūkių sukūrimą ir kt. Vakariečiai, apskritai paėmus, yra linkę sumažinti šiuos viešuosius skyrybų aspektus, tikėdamiesi mažai arba jokių prieštaravimų iš aplinkinių. Daugumos nuomonė nesutampa su Džesikos, trisdešimt vienerių susižadėjusios katalikės iš Ostino, kuri įsivaizduoja, kad santuoka kuria ratilus, kurie nuvilnija „į išplėstinę šeimą, bendruomenę, šalį ir visą visuomenę.“
Bet santuoka būtent tai ir daro – ji skleidžia koncentrinius ratus sukurdama šeimas, sujungdama kartas ir kurdama santykius tarp skirtingų šeimų. Jana, dvidešimt septynerių ortodoksė, kuri gyvena Maskvoje ir yra ištekėjusi už ateisto, apibūdina santuoką panašiai – kaip viešą reiškinį. Ji sulygina ją su „mažu reaktoriumi, maža jėgaine, kuri sukuria daugiau nei pakankamai energijos, kad apsišviestų ir susišildytų.“ Ji tęsia: „Man labai patinka, kai šeima turi tiek daug šio ištekliaus, šios šilumos iš vidaus, kad jos pakanka, kad galėtum ją parodyti, ja pasidalinti su mylimaisiais, tolimais giminaičiais, darbe, metro, gatvėje ar parduotuvėje.“ Janos reaktoriaus metafora protinga. Bet pamąstykite, kas gali nutikti reaktoriaus, kuris nėra prižiūrimas, viduje: įtrūkęs branduolys ir sprogimas, kuris viską aplink užteršia.
Skyrybos nutraukia daug daugiau nei santuoką, kurioje jautiesi vienišas, net jeigu sąjungoje ir nebuvo vaikų. Žmonos ar vyro pusės giminės dažniausiai atkertami nuo buvusio sutuoktinio ir draugai dažnai priversti pasirinkti puses (Skyrybas vadinu „dovana, kuri vis ima“). Tiek santuoka, tiek skyrybos turi plačias visuomenines komplikacijas kitų gyvenime.
Civilinė santuoka prieš krikščionišką
Netikrumas dėl viešo santuokos pobūdžio nuvedė prie to, kad kai kurie krikščionys remia civilinę (bet ne religinę) tos pačios lyties santuoką. Tomui, trisdešimties metų susituokusiam katalikui, telekomunikacijų vadybininkui iš Ostino, civilinė santuoka paprasčiausiai „sutartis, kad galėtų gyventi kartu ir gauti išmokas iš valstybės.“ Jam patiktų, kad išmokas gautų ir alternatyvios sąjungos: „Iš esmės bet kurie du žmonės gali susituokti, tai yra gerai, nes paverčiama sutartimi.“
Toks suvokimas leidžia Tomui ignoruoti didelį konfliktą tarp modernios civilinės santuokos ir sakramentinio sąjungos supratimo jo tikėjime. „Taigi mano argumentas yra tarsi, kad valdžia turėtų nesikišti į santuokos reikalus,“ – paaiškino jis, „ir leisti, kad tai darytų tik bažnyčia.“ (Nesvarbu, kad čia neatsižvelgiama į jo patvirtintą „sutartį“, kurią kažkoks subjektas turėtų reguliuoti.) Tomo mintis leidžia jam nevaržomai veikti pasaulyje, kur santuoka laikoma socialiai sukonstruota – judančiu taikiniu, lanksčia.
Tomas pripažįsta, kad bendradarbiai abejotų dėl jo atskirties tarp to, ką jie laiko santuoka, ir sakramento, kurį jis laiko „tikra santuoka“. Bet įtampa tarp šių dviejų dalykų retai, jeigu išvis, pripažįstama. Ši tyla leidžia jam sutikti su bet kuo, ką apima civilinės santuokos apibrėžimas, tuo pačiu metu savo širdyje išlaikant religinį apibrėžimą. Dėl to kovoti beprasmiška, svarsto jis, nes „Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad mes tai vadinsim santuoka, ir taip bus.“ Tomas žino, kad kiti krikščionys labiau sunerimę dėl šio reikalo nei jis, bet jam atrodo, kad nesuinteresuota pozicija daug protingesnė: „Turiu omeny, kad Bažnyčia aktyviai prieš tai kovoja, spėju, bet manau, kad veltui, nes nesvarbu, ką skelbia įstatymas. Galiausiai Bažnyčia juk nepasikeitė.“
Įstatymas vis dėlto yra labai efektyvus mokytojas. Daug reiškia, kad Amerikos santuokos įstatymas dabar nieko nemoko apie santuokos branduolį ir ją apimančius dalykus. Tomas teisus dėl vieno dalyko: santuoka buvo sumažinta iki simbolio ir išmokų rinkinio. Jis klysta dėl kitko – kad tai nėra svarbu.
Kieno „nuosavybė“ yra santuoka?
2018 m. Valdymo kadencijos vidurio rinkiminės studijos tyrime du iš trijų amerikiečių – bet tikrai ne iš pačių religingiausių – nesutiko su teiginiu, kad „Santuoka atgyvenusi institucija.“ Vis dar egzistuoja stiprus palankumas santuokai. Tai kelia keletą klausimų, kuriuos mažai kas apsvarsto: ar netikintys, kai jie susituokia, daro kažką kitaip nei krikščionys? Kas apskirtai atlieka santuokos priežiūrą – ir ką tai išvis reiškia?
[…]
Krikščionys negali būti liberalūs dėl santuokos
Džefo, dvidešimt keturių metų baptisto iš Ostino, nuomonė apie valstybės kišimąsi į santuoką skiriasi nuo Tomo. Valstybė, mano jis, per daug investavo į teigiamus šalutinius santuokos produktus, kad dabar atsitrauktų į šalį:
Manau, kad valdžiai santuoka turėtų rūpėti dėl ekonominių ir visuomeninių priežasčių, nes visuomenė, kurioje santuokos klesti, neišvengiamai yra visuomenė, kuri klesti ir kitose srityse… Žmonės, kurie susituokę, geriau uždirba, jie geriau atlieka savo darbą. Ilgiau gyvena. Jie kuria šeimas ir gimdo vaikus, tai skatina visuomenę žengti į priekį ir padaro ją stabilesnę. Taigi valdžia turėtų labiau rūpintis santuoka.
Krikščionys, tokie kaip Džefas, ir toliau ginčysis dėl socialinių permainų civilinės santuokos formose, kai tuo tarpu kiti kaip Tomas pasirinks liberalų kelią spausdami valstybę „nesikišti į santuokos reikalus“. Identiškas modelis jau atsirado, o kitur, daugelyje kitų šalių, kur yra toks pat išsiskyrimas tarp civilinės ir religinės santuokos, greitai įsivyraus ir panašus požiūris, kad santuoka pirmiausia privatus reikalas.
Bet liberalumas šiuo klausimu neveiksnus. Tai žinom iš gamtinio sovietų seksualinės revoliucijos eksperimento, kuris vyko 1920 metais. Jis buvo paremtas aiškiai liberaliu požiūriu į santuoką. Sovietai sumenkino santuokinį įstatymą, pripažino „asmeninių santykių nepastovumą“ ir bandė nebūti palankūs vienai santuokai prieš kitą, pabrėždami „individo teisę būti laisvam nuo valstybės kišimosi“, kaip pastebėjo istorikė Vendė Z. Goldman (angl. Wendy Z. Goldman) knygoje „Moterys, valstybė ir revoliucija“. Tai buvo fiasko ir tada, nesuveiks tai ir dabar, jeigu žmonės ir toliau elgsis nuspėjamai.
Kai kurie vis dėlto viliasi. Prieš santuoką nusiteikusi aktyvistė Klerė Čeimbers (angl. Clare Chambers), knygos „Prieš santuoką“ autorė, siūlo „fragmentišką reguliavimą“ intymiems santykiams. Iš tikrųjų santuokos viešosios „privilegijos“ sulaužymas yra receptas nerimastingai netvarkai, kuri tik dar stipriau paskatins, kad valstybė reguliuotų mūsų privatų gyvenimą. Kitaip tariant, jei santuoka taps „privačiu“ reikalas, joks santykis toks nebebus. Mažiau reguliavimo nebus, tik dar daugiau.
Kokie dar ateities pakitimai yra numatyti dirbant ties santuokiniu įstatymu negaliu pasakyti. Galiu tik pasakyti, kad mano paties santuoka vis dar „pakankamai gera“ ir duoda daug daugiau nei pasiima.
Šis rašinys paimtas ištraukomis ir adaptuotas iš knygos „Krikščionių santuokos ateitis“ (Oksfordo universiteto leidykla, 2020).
Trumpai apie autorių: Markas Regnerusas (angl. Mark Regnerus) yra pagalbinis „Viešojo diskurso“ redaktorius, sociologijos profesorius Teksaso universitete Ostine ir vyresnysis darbuotojas Ostino šeimos ir kultūros studijų institute. Jis atlieka tyrimus seksualinio elgesio, šeimos, santuokos ir religijos temomis.
Markas yra daugiau nei keturiasdešimties išleistų straipsnių ir knygų skyrių autorius, taip pat parašęs tris knygas. Naujausia knyga vadinasi „Pigus seksas ir vyrų, santuokos ir monogamijos transformacija“ (Oksfordas, 2017), kurioje jis apibūdina pasaulį, atsiradusį dėl technologijos įtakos seksui ir seksualumui. Jis taip pat knygų „Priešsantuokinis seksas: kaip jauni amerikiečiai susitinka, poruojasi ir galvoja apie tuokimąsi“ (Oksfordas, 2011) ir „Uždraustas vaisius: Seksas ir religija Amerikos paauglių gyvenime“ (Oksfordas, 2007) autorius. Jo tyrimai ir nuomonės skelbiami daugelyje žiniasklaidos priemonių. Jis taip pat 2012 m. tyrimo, pasirodžiusio „Socialinio mokslo tiriamuosiuose darbuose“, apie palyginti optimalius jaunų suaugusiųjų iš stabiliai susituokusių šeimų rezultatus autorius. Su žmona Dyen (angl. Deeann) augina tris vaikus.