„IQ“
Kartais vyriausybėms reikia restruktūrizuoti skolas. Antraip gali kilti pavojus ekonominiam ir politiniam šalies stabilumui. Bet kai sprendžiant neišsimokančių valstybių klausimą nesiremiama tarptautine teisės viršenybe, pasaulis už restruktūrizaciją sumoka daugiau, nei turėtų. Dėl to šalių skolos rinka funkcionuoja prastai, be reikalo kivirčijamasi ir daug kainuoja delsimas spręsti kilusias problemas.
Mums tai ne kartą priminta. Argentinos valdžiai kovojant su saujele „investuotojų“ (vadinamųjų grobuoniškų fondų), kilo pavojus visai skolos restruktūrizacijai, kurią (savo noru) patvirtinto didžioji dauguma šalies kreditorių. Dauguma Graikijos „gelbėjimo“ lėšų pagal laikinas „pagalbos“ programas skiriamos sumokėti esamiems kreditoriams, o šalis priversta taikyti griežto taupymo politiką, kuri nemažai prisidėjo prie bendrojo vidaus produkto nuosmukio 25 proc. ir prastesnės tenykščių gyventojų padėties. Ukrainoje dėl valstybės skolos keliamų bėdų galimi rimti politiniai padariniai.
Taigi, klausimas, kaip restruktūrizuoti valstybės skolą, kad ji pasiektų tvarų lygį, dar niekada nebuvo toks aktualus. Dabartinėje sistemoje per daug pasitikima rinkų „pranašumais“. Ginčai dažniausiai sprendžiami ne vadovaujantis taisyklėmis, kurios užtikrina sąžiningą sprendimą, o pradedant derybas nelygiems subjektams, tad turtingieji ir galingieji paprastai primeta savo valią. Dažniausiai tai ne tik veda prie neteisybės, bet ir lemia neefektyvius rezultatus.
Teigiantys, kad sistema veikia gerai, Argentinos ir panašius atvejus priskiria išimtims. Jie tvirtina, esą dažniausiai sistema susitvarko, kaip dera. Aišku, jie turi omenyje, kad silpnos valstybės paprastai paklūsta. Bet kokią kainą už tai sumoka jų gyventojai? Ar restruktūrizacija pasiteisina? Ar šaliai pavyksta pereiti prie tvarios skolos? Pernelyg dažnai po vienos skolų krizės ateina kita, nes ginantys esamą padėtį tokių klausimų neužduoda.
Puikus pavyzdys – Graikijos skolos restruktūrizacija 2012 m. Šalis žaidė pagal finansų rinkų „taisykles“ ir netruko įforminti restruktūrizaciją. Bet tai buvo blogas susitarimas ir nepadėjo ūkiui atsigauti. Praėjo treji metai ir Graikijai verkiant reikia naujos restruktūrizacijos.
Į keblią padėtį patekusiems skolininkams būtina nauja pradžia. Per daug baudžiant prasideda „neigiamos sumos“ žaidimai, kai skolininkas negali atsitiesti, o kreditoriai negauna naudos, kurią teiktų atsigaunančio ūkio užtikrintas didesnis mokumas.
Kadangi skolų restruktūrizacija nepagrįsta teisės viršenybės principu, nauja pradžia nukeliama, ir tai gali sukelti chaosą. Būtent todėl nė viena vyriausybė neleidžia rinkos jėgoms restruktūrizuoti vidinių skolų. Visos priėjo išvadą, kad „sutartyse numatytų teisių gynimo priemonių“ negana. Dėl to kuriami bankroto įstatymai, įtvirtinantys bazines kreditorių ir skolininkų derybų taisykles, kurios skatina efektyvumą ir teisingumą.
Valstybės skolos restruktūrizacija sudėtingesnė nei bankrotas šalyje, nes kyla daugybė problemų, susijusių su jurisdikcijų įvairove, numanomais ir tiesioginiais ieškovais, taip pat prastai apibrėžtu turtu, kuriuo gali pasinaudoti ieškovai. Būtent todėl mus stulbina pasigirstantis teiginys (taip pat iš JAV iždo), kad tarptautinė teisės viršenybė nereikalinga.
Be abejo, galbūt nepavyks sudaryti visapusiško tarptautinio bankroto kodekso, bet daugeliu klausimų konsensusas įmanomas. Pavyzdžiui, į naują bazę reikia įtraukti punktų, kurie numatytų, kad vykstant restruktūrizacijai bylinėjimasis atidedamas, taip siekiant apriboti grobuoniškų fondų galimybes kaišioti pagalius į ratus.
Reikėtų įtraukti nuostatų dėl skolinimo įsiskolinusiems (lending into arrears): prioritetą gautų kreditoriai, panorę suteikti lėšų restruktūrizaciją pradėjusiai šaliai. Tai paskatintų skolintojus valstybes aprūpinti naujais ištekliais, kai jų labiausiai reikia.
Taip pat reikėtų susitarti, kad nė viena vyriausybė negali atsižadėti pagrindinių teisių. Nevalia savo noru atsisakyti suvereno imuniteto, kaip žmogus negali parsiduoti į vergiją. Reikėtų apriboti ir vienos demokratinės vyriausybės galimybes įsipareigojimais susaistyti įpėdines. Tai itin svarbu, nes finansų rinkos linkusios, neatsižvelgdamos į ateities kartoms teksiančią naštą, įtikinti trumparegius politikus atsisakyti biudžeto suvaržymų arba skolinti aiškiai korumpuotoms vyriausybėms, kaip antai dabar jau nuverstajam Viktoro Janukovyčiaus režimui Ukrainoje. Įvedus šį apribojimą, valstybių skolos rinkos funkcionuotų geriau, nes būtų skatinama skolinti kur kas apdairiau.
Tokiomis ypatybėmis pasižyminti „minkštoji teisė“, įgyvendinama priežiūros komisijos, kuri tarpininkautų ir prižiūrėtų restruktūrizacijos procesą, galėtų gerokai sumažinti šiandienį neefektyvumą ir neteisingumą. Bet norint, kad teisės bazė būtų pagrįsta konsensusu, jos įgyvendinti nereikėtų patikėti institucijai, kuri per daug susijusi su viena ar kita rinkos šalimi.
Todėl valstybių skolos restruktūrizacijos negali reguliuoti Tarptautinis valiutos fondas, nes jo ryšiai su kreditoriais yra labai artimi (o ir pats yra kreditorius). Siekiant apriboti interesų konflikto galimybę, teisės bazę galėtų sukurti Jungtinių Tautų Organizacija, kuri yra reprezentatyvesnė institucija ir šiuo klausimu ėmėsi iniciatyvos, arba nauja pasaulinė institucija, kaip 2009 m. jau pasiūlyta J. E. Stiglitzo ataskaitoje dėl tarptautinės pinigų ir finansų sistemos pertvarkymo.
Nuosmukis Europoje – tik naujausias pavyzdys, kokia kaina mokama (ir kreditorių, ir skolininkų), kai sprendžiant valstybių skolos krizes nėra tarptautinės teisės viršenybės. Tokių duobių bus ir ateityje. Jei norime, kad globalizacija būtų naudinga visoms šalims, turi keistis skolinimo valstybėms taisyklės. Mūsų siūlomos kuklios reformos – tinkama pradžia.
Trumpai apie autorius: Martinas Guzmanas yra Kolumbijos universiteto verslo mokyklos Ekonomikos ir finansų katedros podoktorantūros mokslo darbuotojas, vienas iš Kolumbijos iniciatyvos sukurti politikos dialogo darbo grupę dėl skolų restruktūrizacijos ir valstybių bankroto pirmininkų. Josephas E. Stiglitzas yra Nobelio ekonomikos premijos laureatas, Kolumbijos universiteto profesorius; neseniai su Bruce’u Greenwaldu išleido knygą „Creating a Learning Society: A New Approach to Growth, Development, and Social Progress“ („Kuriame visuomenę, kuri mokosi: naujas požiūris į augimą, plėtrą ir socialinę pažangą“)
Versta iš: A Rule of Law for Sovereign Debt
Šaltinis: iq.lt