Beveidis atsikelia ryte ir niekaip neapsisprendžia, kurią kaukę šiandien užsidėti…
Kaip niekur nieko klesti keistokas dualizmas. Koks nors gerai žinomas FB guru paskelbia, švelniai tariant, jokiai kritikai neatsparų teiginį arba kaltinimą konkrečiam asmeniui (ar pažiūrai), o kai įsiterpi į diskusiją, beveik visada gauni maždaug tokį atsakymą: „Čia ne aš kalbu, čia tik mano personažas, kaukė. Negi jūs patikėjote, kad aš čia rimtai?? Koks jūs naivus! Juk Facebook nėra įrankis rimtiems klausimams svarstyti“.
Vėl verta prisiminti: ar nereiks kai kurioms personoms po mirties ant kapo statyti po du paminklus, kaip yra pastebėjęs Justinas Marcinkevičius (perfrazuotas)?
Darosi vis nejaukiau: kaip žemai nuleista atsakomybės už ištartą žodį kartelė ir kaip ji vis pramuša dugną… Kartais netikėtai, kartais nelauktų žmonių. Net neverta tikėtis, kad kas nors viešumoj gintų idėjinį oponentą, kai jis nepagrįstai maišomas su žemėmis. Pagal prisitaikėlių dėsnius tai būtų veidmainystė! Jeigu pritari idėjiniam oponentui – nutyli, ignoruoji, nepastebi; jeigu pagrįstai sukritikuoja, smarkiai susimauni ir neturi ką atsakyti – blokuoji arba išsityčioji besimėgaudamas savo sekėjų publikos liaupsėmis, kuriai kažkodėl neatsibosta nejuokingi „užrodymai“, banalybių fragmentai, klišės, niekaip nesibaigiančios tuščiakalbystės šarados.
Spontaniškai gali pagalvoti, kad jaunimėlio publika, tiksliau, nuomonių lyderių manipuliacinė medžiaga, nelankė mokyklos, niekada nestudijavo, bet dar labiau sunerimsti, kai atpažįsti geriausius pažymius gaunančius mokinius arba karjeros aukštumų besivaikančius studentus. Ir… tam tikrus marionetinius akademikus. Geriau nė nebandyti sujudinti jų savimeilės instinktų. Nebent nori sužinoti, ką išties reiškia jų atvirumas idėjoms ir diskusija su kitaminčiais…
Ir pradedi suprasti, ko vertos vadinamosios apskrito stalo diskusijos – už svetimus pinigus įsteigti parsidavėlių lizdai, kai kurios švietimo įstaigų atstovybės, pridengiančios savo intelekto skurdą madingais spalvotais akiniais, savim patenkinti biesai su švariais kostiumais, kuriuos, reikia manyti, turėtume laikyti neklystančiais ekspertais. Galų gale – nekalčiausi garsenybių vizitai po mokyklas…
Išties neramina ir varo į neviltį, kaip lengvai į priekį stumiasi hipsterizmu persismelkusi ir niekam rimtai neįsipareigojanti sąmonė, pasirengusi bet kada išsižadėti savo pozicijos. Ne, ne dėl sąžinės graužaties ar sielos aistrų beieškant tiesos – tik jei to pareikalaus žinomumo ar įtakos didinimas.
Vieną dieną gali viešai prieš kameras parodyti nuogą užpakalį (čia TIK marketingas), o kitą dieną nutaisęs rimtą veidą sėdėti visai Lietuvai transliuojamoje laidelėje, kurią stebi nuo savo apleisto gyvenimo pavargę TV žiūrovai ir portalų skaitytojai. Siužetai it kokiam Requiem for a Dream nieko jau nebestebina – kaip ir saulės patekėjimas.
Galima visą gyvenimą nugyventi stropiai išrenkant suplyšusias kojines iš spintų, bet niekada nepaklausiant, iš kokios srutų duobės atiteka įgytas pasaulėvaizdis ir tariama KITA nuomonė.