Tarptautinis valiutos fondas 5,3 trilijonais dolerių įvertino bendras visų pasaulio šalių subsidijas iškastinei energetikai 2015 metais. Tai 10 milijonų dolerių per minutę.
Pasaulio bankas, Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros organizacija, Tarptautinis valiutos fondas, kitos autoritetingos pasaulinės organizacijos viena po kitos pakvietė pasaulio šalių vyriausybes greičiau atsisakyti šių subsidijų. Tarptautinė Energetikos agentūra, pateikdama pasiūlymus, kaip reikėtų įgyvendinti Paryžiaus klimato kaitos mažinimo susitarimus, subsidijų iškastiniam kurui panaikinimą įvardijo kaip vieną prioritetų.
Subsidijos iškastinei energetikai 44 kartus viršija bendras visų pasaulio šalių subsidijas atsinaujinančiai energetikai, nors, skaičiuojant galutine suvartota energija, pasaulyje iškastinio kuro suvartojama tik 4 kartus daugiau nei atsinaujinančių išteklių. Daugelio ekspertų vertinimu, atsisakius subsidijų iškastiniam kurui, nebereikėtų ir subsidijų atsinaujinančiai energetikai bei energijos efektyvumą didinančioms priemonėms. Tai atsipirktų savaime.
Atsisakyti subsidijų iškastinei energetikai, nuo kurios mes norime mažinti priklausomybę, atrodytų taip logiška, kad su tuo nesutikti, matyt, negalėtų net didžiausias atsinaujinančios energetikos priešininkas. Taip suformulavus bendrą tikslą, už subsidijų iškastinei energetikai atsisakymą pasisakytų visi – nuo paprasto buitinio elektros vartotojo iki energetikos ministro.
Rinkėjų vardu
Iš tiesų, mes dažnai įsivaizduojame, kad subsidijos iškastinei energetikai vyksta taip: ateina „storas naftos ar dujų tiekėjas“ pas „suktą lobistą“, sumoka jam krūvą pinigų, tas nueina pas politiką, sutaria dėl „storo naftos ir dujų tiekėjo paramos politikui“, politikas slapta nuo rinkėjų nubalsuoja, kad „storam naftos ir dujų tiekėjui“ valstybė sumokėtų pinigų.
Kam tai patiktų? Matyt, niekam. Išskyrus, aišku, gal pačius aprašytus veikėjus.
Iš tikro viskas dažniausiai vyksta kur kas subtiliau. Jei istorijos pradžia tokia pati, kokią mes įsivaizduojame, tai pabaiga visada yra daroma labai netgi viešai, pagrindžiant tai visuomenės interesais nusipirkti truputį pigesnio dyzelino, truputį pigesnių dujų, truputį pigesnės elektros. Ir visada apeliuojama į neturtingiausius žmones. Juk jei jiems reikės daugiau mokėti už energiją, tai juk jiems ir taip sunku… Taigi, politikai tokiais savo žingsniais netgi didžiuojasi, giriasi keliais procentais sumažinę elektros ar benzino kainą, o rinkėjai už juos balsuoja.
Niekas juk nesako, jog tai daroma, kad naftos ir dujų vartojimas nemažėtų ir „storas naftos ir dujų tiekėjas“ daugiau uždirbtų, net kiek atpigus dujoms ir naftos produktams. Ir niekas neaiškina, kad subsidijos iškastinei energetikai viršija visų pasaulio šalių išlaidas sveikatos apsaugai. Niekas nesako. kiek žmonių mes pasmerkėm negydymui vardan tų kelių sutaupytų centų energetikai. Ir niekas nepasakoja, kiek tai priartino mus prie klimato kaitos katastrofos.
Truputis atleidimų nuo mokesčių, truputis valstybės garantijų, truputis subsidijų vamzdžiui ar infrastruktūrai, truputis subsidijų anglies kasėjams, truputis lengvatinių paskolų – taip ir prikapsi tie 10 milijonų dolerių per minutę, kai subsidijas iškastinei energetikai skaičiuoji ne vienoje, o visose pasaulio šalyse….
Kartais tos subsidijos būna akivaizdžios. Kai, pavyzdžiui, kokia nors Artimųjų Rytų valstybė užtikrina nemokamas dujas ar benziną už simbolinę kainą savo piliečiams. Tada mes visi draugiškai lietuviškai aiškinam, kaip tai kvaila ir neteisinga – juk viskas turi kainuoti tiek, kiek kainuoja, o valstybė tikrai neturėtų pinigų, kurių taip trūksta, pavyzdžiui, švietimui ar maistui, leisti energetikai subsidijuoti. Nes tai uždaras ratas – kuo pigesnė energija, tuo daugiau mums jos reikia, tuo daugiau reikia subsidijų jai, tuo mažiau pinigų lieka kitoms svarbioms reikmėms.
Skolos liks ateičiai
Bet kai pradedame kalbėti apie iškastinio kuro subsidijavimą Lietuvoje, prasideda jau lietuviški nesutarimai. Nes kur kas lengviau mokyti kitus.
Kad ir kokias valstybines subsidijas iškastinei energetikai paminėtume, atsirastų labai daug politikų ir paprastų žmonių, kurie tvirtai aiškintų, jog tai visai ne subsidijos, tai esą reikalinga tam, kad energijos vartotojai mažiau mokėtų už energiją arba padidinti energetinį saugumą taip, kad tai neatsilieptų energijos vartotojų sąskaitoms.
Bet palaukit – juk apie tą patį poreikį sumažinti energijos kainas kalba viso pasaulio politikai, nustatantys subsidijas iškastinei energetikai.
Keletas lietuviškų pavyzdžių. Subsidija Elektrėnų elektrinės 9-am blokui pastatyti. Klasikinė subsidija iškastinei energetikai. 2009–2012 metų subsidijos perteklinei elektros gamybai iš gamtinių dujų tuose pačiuose Elektrėnuose, kurių pagrįstumą dabar nagrinėja Europos Komisija. Daugiamilijoninė ES struktūrinių fondų parama dujotiekiams tiesti Lietuvoje, vykusi nuo 2004 metų ir vis dar vyksianti. Lengvatinis PVM tarifas centralizuotų šilumos tinklų tiekiamai šilumai – Seimas jo niekaip negali atsisakyti jau keletą metų, nepaisant to, kad tai lėtina pastatų renovacijos projektų atsipirkimą ir stabdo renovaciją.
Visai nesenas pavyzdys: permokos už gamtines dujas, kurią sumokėjo gamtinių dujų vartotojai 2013–2014 metais, panaudojimas ne grąžinti permoką ją sumokėjusiems, o dirbtinai, bent keleriems metams atpiginant dujas jas vartosiantiems ateityje.
Ir visai šviežias Energetikos ministerijos pasiūlymas, kaip atpiginti gamtines dujas, tiekiamas iš SGD terminalo: prieš savaitę energetikos ministras viešai pranešė, kad kreipsis į Europos Komisiją prašydamas suteikti paramą jau pastatytam suskystintų dujų terminalui finansuoti ir jį išsipirkti. Pati ES parama terminalui išsipirkti jau yra subsidija. Jos net neįmanoma pagrįsti tuo, kad ji leidžia padidinti energetinį saugumą, statant naują infrastruktūrą. Juk infrastruktūra jau pastatyta ir papildomos paramos čia niekaip neįrodysi. Subsidija būtų skiriama tik dujų kainoms mažinti. Ir dujų vartojimo mažėjimui stabdyti.
Bet net jei nebus gauta ES parama tokiam terminalo išsipirkimui, visa siūloma finansinė schema bet kuriuo atveju yra subsidija iškastiniam kurui. Esmė ta, kad Norvegijos kompanija, valdanti SGD terminalą, nesutinka nutraukti terminalo nuomos sutarties. Taigi bet kuriuo atveju norvegams reikės mokėti terminalo nuomos mokestį iki 2025 metų. Bet Energetikos ministerija, norėdama atpiginti dujas jau dabar, siūlo schemą, kuri leistų dabar sumažinti dujų kainą ateities vartotojams ar mokesčių mokėtojams paliekamų skolų sąskaita. Sumažinus dujų kainą dabar, iš gamtinių dujų vartotojų bus renkama mažiau pinigų, nei reikia mokėti už terminalo nuomą pirmuosius 9 metus, o susidaręs skirtumas būtų apmokamas iš paimtos paskolos. O paskolą numatoma grąžinti, ją nuolat refinansuojant (persiskolinant senoms skoloms atiduoti), iki 2045 metų.
Tačiau terminalo poreikis iki 2045 metų tikrai nėra toks neabejotinas, turint mintyje nuolatinį dujų poreikio mažėjimą Lietuvoje bei iki 2018 metų atsirasiantį dujotiekį iš Lenkijos, kuris taps dar viena dujų tiekimo alternatyva Lietuvai. Tai reiškia, kad gali susidaryti tokia situacija, jog skolą, susidariusią dėl to, kad 2016–2025 metais dujų vartotojai mokėtų mažiau už dujas ir jų vartojimo neatsisakytų, sumokės mokesčių mokėtojai, mokėsiantys mokesčius į biudžetą po 20 metų. Klasikinė iškastinio kuro subsidijavimo schema, kad ir kaip tokia išvada kam nors nepatiktų.
Pigi energija – šylantis klimatas
Didelę dalį Tarptautinio valiutos fondo skaičiuojamų subsidijų sudaro išoriniai taršos ir klimato kaitos kaštai. Kas tai? Pabandykim paaiškinti paprasčiau – ar sąžininga atpiginti namo šildymą jo šeimininkui katile deginant senas padangas? Tai tikrai būtų pigus šildymo būdas, bet kaimyno namas būtų išsuodintas, gal tai net pakenktų kaimynų sveikatai. Kaimynai patirtų nuostolių, pradėtų daugiau sirgti. Ir, aišku, už tai mokėtų ne padangas deginantis namo šeimininkas, o pats nukentėjęs kaimynas. Išeina taip, kad kaimynas subsidijuoja padangų degintojo šildymą. Jis nuolat valo savo namo sienas ir langus bei patiria finansinių nuostolių sirgdamas tik tam, kad jo kaimynas, taupantis padangų degintojas, galėtų taupyti šildymui.
Lygiai tas pats ir didesniu mastu, kai, pavyzdžiui, kalbam apie klimato kaitos kaštus. Pavyzdžiui, Rusija gamina elektrą iš itin pigios anglies savo elektrinėse, pastatytose prieš 50 metų, 4/5 energijos išmesdama į aplinką, sąlygodama itin dideles CO2 emisijas. Bet ji dėl to turi pigios elektros, kaip pigų šildymą turi ir anksčiau paminėtas padangas deginantis kaimynas. Kas už tai sumoka? Bolivijos gyventojai dėl klimato kaitos patirdami vis dažnesnes sausras. Fidžio ar Filipinų gyventojai, vis dažniau užklumpami stiprėjančių ciklonų. Bangladešo gyventojai, kurių namus nuplauna kylantis vandenynas.
Taigi, taip išeina, kad Bolivijos, Fidžio, Filipinų, Bangladešo ir daugelio kitų šalių gyventojai subsidijuoja rusišką elektrą. Dalį šios subsidijos pasiima patys rusai, uždirbdami iš parduodamos neapmokestinamos elektros, dalį – mes, importuodami tą elektrą pigiau, nei rusai galėtų mums parduoti, jei turėtų apmokėti visas klimato kaitos išlaidas.
Norint atsisakyti šių subsidijų iškastinio kuro pramonei, visų pirma reikia įvesti CO2 mokesčius. Arba bent jau pastebimo dydžio gamtinių dujų akcizą, kaip tai padaryta beveik be išimties visose ES valstybėse, išskyrus Lietuvą.
Taip, subsidijų iškastinei energetikai atsisakymas pabrangintų energiją. Dėl to politiškai tai padaryti yra sudėtinga. Bet reikia suprasti, kad tas dabar vykstantis energijos kainų sumažinimas subsidijų iškastiniam kurui taikymo būdu taip pat reiškia ir tai, jog tų pinigų pritrūksta kitose srityse. Sutaupę dujoms išleidžiame kitur. Arba kitu metu.
Visi čia išvardinti būdai, kaip Lietuvoje buvo mažinama dujų kaina, reiškė, kad kažkas kitas sumoka daugiau. Pavyzdžiui, dirbtinai didinant dujų vartojimą ir tokiu būdu piginant dujų kainą dėl pastovių dujotiekio priežiūros kaštų paskirstymo platesniam dujų vartotojų ratui, auga elektros vartotojų sąnaudos. Europinių paramos lėšų panaudojimas dujų infrastruktūrai finansuoti arba net tiesiogiai mažinti dujų terminalo išlaikymo kaštus, neinvestuojant į nieką, reiškia, kad tos ES paramos mažiau bus skirta kitoms Lietuvai ir Europai svarbioms sritims.
Dujų atpiginimas šiandien ateities vartotojų ar mokesčių mokėtojų sąskaita reiškia, kad išlaidos ne sumažėja, išlaidos tiesiog perkeliamos mūsų vaikams. Dujų kainų sumažinimas, panaudojant retroaktyvias „Gazprom“ nuolaidas už permoką praeityje, reiškia, kad su „nosimi“ lieka tie dujų vartotojai, kurie realiai praeityje tą permoką ir sumokėjo. Dujų akcizo neįvedimas reiškia didesnius pajamų mokesčius gyventojams. CO2 neapmokestinimas reiškia kur kas didesnes išlaidas ateityje klimato kaitos padariniams likviduoti. Ir taip toliau.
Antra, reikia suprasti, kad visuomenė, atsisakiusi subsidijų iškastinei energetikai, ne tik tiesiog perskirstytų sąnaudas ir pajamas, pabranginusi energiją, bet ir sumažintų kitas sąnaudas ar išvengtų kitų sąnaudų – subsidijų iškastinei energetikai atsisakymas reikštų, kad energijos kaina tikrai atspindi realius jos gamybos kaštus gamintojui ir visuomenei. Tai energetikos rinką sunormalizuotų, sukurtų sąlygas naudingai investuoti į energijos efektyvumą, perspektyvias žaliąsias technologijas. Be jokių valstybės subsidijų. O tai savo ruožtu kurtų naujas darbo vietas, didintų Lietuvoje ar Europos Sąjungoje kuriamą pridėtinę vertę bei neleistų taip smarkiai padidėti išlaidoms energijai.
Vadinasi, visuomenė ne tik galėtų taip sumažinti klimato kaitos pavojų, bet ir tuo pačiu metu iš viso to galėtų gauti tiesioginės ekonominės naudos. Aišku, nukentėtų tie, kas investavo į iškastinę energetiką ir nori išlaikyti status quo energetikoje. Bet Lietuva čia yra itin palankioje situacijoje, kadangi mes tokių investicijų kol kas nepadarėm itin daug ir neturim tų „storų dujų ir naftos tiekėjų“, kurie norėtų išlaikyti iškastinio kuro subsidijavimo sistemą. Arba bent jau jie nėra tokie stiprūs, kaip daugelyje kitų šalių.
Reikia tiesiog platesnio požiūrio, kur visuomenės nauda būtų vertinama ne vien centais už kilovatvalandę ar eurais už litrą benzino. Reikia žmonių supratimo apie tai. Reikia, kad jie užduotų teisingus klausimus rinkimuose politikams ir išrinktų tuos politikus, kurie suvokia, jog valstybės sėkmė matuojama kitaip. Tam ir skirtas šis straipsnis.
Trumpai apie autorių: Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas