Bernardinai.lt
Politika yra valstybės valdymo menas, kuris demokratinėse valstybėse nebeatsiejamas nuo rinkimų laimėjimo amato. Likus mažiau nei metams iki 2016 m. Seimo rinkimų, kiekvienas lietuvis jau tapo politinės reklamos meistrų taikiniu. Priešingai dažno įsivaizdavimui, manipuliuoti galima ne tik visiškai neišsilavinusiais asmenimis arba politika nesidominčiais, bet šiaip jau padoriais žmonėmis.
Nors politines naujienas sekantys, nuovokūs rinkėjai yra mažiau patiklūs atvirai lozunginei reklamai, jie dažnai tampa sunkiau pastebimų mąstymo ribų įkaitais. Juos sukuria ir per žiniasklaidą išplatina patyrę politinės reklamos specialistai. Tokia manipuliacija sukurpiama pasinaudojant balsavimo įpročiais, apie kurių reikšmę net ir sumanūs rinkėjai žino per mažai.
Pristatome Bernardinai.lt skaitytojams penkis balsavimo įpročius ir būdus, kuriuos pasitelkiant bus konstruojamos politinės pergalės kitų metų Seimo rinkimuose.
1. Balsuojama už idėją, o ne už ideologiją.
Klasikinėje partijų sistemoje kiekviena partija siekia atstovauti tam tikrai pažiūrų sistemai, kurioje vienos pažiūros neprieštarauja kitoms. Nuoseklioje pasaulėžiūroje idėjos sukibusios kaip vaikiškos dėlionės detalės.
Kodėl tai svarbu? Rinkėjams reikia bent apytiksliai žinoti partijos pažiūrų sistemą, nes tada įmanoma nuspėti, kaip valdžia elgsis ateinančius ketverius metus. Neįmanoma pasitikėti tokia valdžia, kuri gali bet kada pakeisti savo pasaulėžiūrą: taip naikinama protingo apsisprendimo rinkimuose galimybė.
Pasaulėžiūra svarbi ir pačiai partijai, kadangi padeda spręsti konfliktus tarp jos narių: vietoje galią turinčių partijos narių nežaboto valdymo ir valios kitiems diktavimo, žemesni partijos nariai gali pareikalauti partijos viršūnių ištikimybės pasaulėžiūriniams principams.
Panaudojimo būdai. Prieš rinkimus vietoje pažiūrų diskutavimo ir reklamavimo dėmesys aiškiai bus kreipiamas tik į atskirus klausimus: minimalios algos dydį, pabėgėlių krizę ir pan. Tai leis politikams garsiai kalbėti apie kažkuriai grupei patrauklias idėjas, nutylint savo platesnę pasaulėžiūrą (arba jos ir neturint).
Šitaip Lietuvoje atsiranda prieštaringa politika: socialdemokratai gali vykdyti verslui palankią politiką, liberalai vienu metu kalbėti ir apie laisvą rinką, ir apie įvairią paramą verslui. Kai kurie mūsų šalyje atlikti akademiniai tyrimai patvirtina, kad partijų veikloje ideologija naudojama kaip kaukė, pridengianti realybę: politiniai lyderiai nusimano, kokios yra politinės etiketės, tačiau retai pagal jas veikia.
2. Balsuojama už žmogų, o ne už partiją.
Vykdydama rinkėjų valią, šalį valdanti partija turėtų vadovautis iš anksto paskelbta rinkimų programa ir deklaruota pasaulėžiūra. Tačiau kai šie dalykai, kaip matyti, yra svarbūs tik teoriškai, rinkėjas balsuoja už asmenines savybes.
Panaudojimo būdai. Primityvus, paprastas, tačiau veiksmingas būdas siekiant rinkimų sėkmės – gražiai atrodyti. Norint nugalėti, pirmas politiko žingsnis yra atrodyti kaip nugalėtojui. Tai patvirtina kitose šalyse atlikti tyrimai. Taigi ateinančiais metais savo išvaizdą gerins ne vien premjeras.
Kitas būdas – pritraukti į partiją įžymybių. Intelektualūs žmonės su savotiška panieka žvelgia į situacijas, kai pramogų pasaulio žmonės pasuka į politiką, kartu atsivesdami pulką gerbėjų rinkėjų. Paradoksalu, tačiau ta pati logika galioja į partijas įtraukiant ir intelektualinio pasaulio žmones: aukšto kalibro asmenybės kaip dr. Andrius Navickas ar prof. Leonidas Donskis partinėje logikoje panaudojami visų pirma kaip reklaminiai veidai tam tikrai žmonių grupei, o dėl partijų idėjinio atnaujinimo jie savo ruožtu dar turi gerokai pakovoti – ir sėkmė toli gražu negarantuota.
3. Balsuojama už laimintįjį, o ne už pralaimintįjį.
Niekas nenori susidėti su nevykėliais: nei smėlio dėžėje, nei politikoje. O kaip atskirti nevykėlius? Pasinaudojant informacija apie partijų ir politikų reitingus: jeigu partijos reitingas kyla, už ją galima balsuoti. Žinoma, tai rinkėjams nieko nesako apie partijos ketinimus atsidūrus valdžioje, bet juk dažnas mūsų tiesiog nori priklausyti populiariausiai grupei. Partijos reitingai taip pat panaudojami paprastų partijos narių kovinei dvasiai palaikyti.
Panaudojimo būdai. Žiniasklaidoje kitąmet matysime nesibaigiantį įvairių apklausų rezultatų srautą. Užuot atskleidus, kaip vairuoti valstybę, nuolat virs ginčai, kodėl kažkurios partijos reitingas pakilo arba nukrito 1%. Nors tokių mažų kryptelėjimų praktiškai net neišeina tiksliai išmatuoti.
Kiekviena partija, kiekvienas politikas ieškos oponento, kuriam galėtų vožtelėti: kylančiu reitingu, surastu kompromatu, šiurkščiu humoru ar net smėlio dėžės lygio patyčiomis. Dažnai tai bus daroma netiesiogiai: tikras laimėtojas rankų nesitepa.
4. Balsuojama už spektaklį, o ne už kasdienybę.
Daugybės rinkėjų kasdienybė pilka kaip spalio debesys: atsibodęs darbas, susipykusi ar išsiskyrusi šeima, senstantys draugai. Nuobodžiaujančiai visuomenei reikalingas polėkis, drama – ir politikai imasi pildyti šį poreikį.
Panaudojimo būdai. Mes gausiai skaitysime, kaip TS-LKD vidaus intrigos nulems Lietuvos ateitį, kaip socialdemokratai apgins vargšus nuo blogiečių kapitalistų, kaip liberalių pažiūrų rinkėjai emigruos laimėjus dešiniajam talibanui. Mes tikėsime, kad šiaip jau gana vientisam Lietuvos elito būriui priklausantys šalies politikai iš tikrųjų nekenčia vieni kitų, kad politinė kova yra žūtbūtinė. Mes juoksimės iš paauglių, kurie tiki „amžina „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ priešprieša“, o patys elgsimės taip pat: užimsime politinę poziciją ir mėgausimės spektakliu, kuriuo tikime.
5. Balsuojama už save, o ne už kandidatą.
Rinkėjui beveik nesvarbu, ar tam tikras kandidatas bus geriausias jo atstovas Seime. Ką apskritai reiškia „geriausias“? Daug svarbiau, ar kandidatas mąsto apie pasaulį panašiai kaip aš, ar jam svarbu tai, kas svarbu atrodo man.
Panaudojimo būdai. Kandidatai visa esybe rodys – „aš esu vienas iš jūsų“. Besiorientuojantys į mėgstančius pašokti ir padainuoti – šoks ir dainuos (vis dar madinga), besiorientuojantys į mėgstančius pabėgioti – bėgios maratonuose. Dalis politikų demonstruos savo turtą – jų rinkėjai bus tikintys, kad pinigai yra išminties ženklas. Dalis politikų demonstruos savo paprastumą – jų rinkėjai bus tikintys, kad per daug neišsiskirti yra garbingo, doro gyvenimo ženklas. Politikai pažįsta savo rinkėją, ir ateinančiais metais bus į jį panašūs įvairiausiais aspektais.
***
Žinoma, politikai tokiais balsavimo įpročiais naudojasi ne vien gavę patarimą iš ryšių su visuomene specialistų, bet dažnai žino šiuos dalykus instinktyviai arba iš patirties. Tačiau struktūruotai apie tai kalba būtent šios srities profesionalai. Aukščiau išvardytus balsavimo įpročius politikams galvoje turėti rekomendavo Žakas Seguela (Jacques Séguéla), prancūzas komunikacijos specialistas. Savo karjeroje jis konsultavo iš viso 20 rinkimų kampanijų, iš kurių 19 jo konsultuotiems kandidatams baigėsi pergalingai.
Besidominčius jo darbu gali tiesiog priblokšti aplinkybės, kuriomis tokie žmonės sugeba išvesti politikus į priekį. Prieš maždaug 20 metų Žakui Seguelai paskambino tuomet su juo nepažįstamas Aleksanderas Kvašnevskis (Aleksander Kwaśniewski). Politinis konsultantas šitaip perpasakoja vėliau Lenkijos prezidentu dvi kadencijas buvusio politiko žodžius: „Atrodo, kad esate iššūkius mėgstantis žmogus. Skaičiau jūsų knygas. Turiu jums tris iššūkius: 1) esu jaunas [jis buvo 35-erių metų amžiaus politikas šalyje, kur niekas, neturintis 55-erių, niekada nebuvo išrinktas]; 2) buvau Jaruzelskio [Lenkijos vadovo 1989–1990] sporto ministras. Nuo tada, kai Lenkija perėjo prie demokratijos, Jaruzelskis čia visiškai nekenčiamas; 3) esu ateistas šalyje, kur 90% gyventojų tiki Dievu. Ar galite padėti man surengti rinkimų kampaniją?“ Vėliau sekęs jų bendras darbas galiausiai tapo viena iš 19-os sėkmingų Seguel‘os kampanijų.
Politiniai konsultantai – neatsiejama šiuolaikinių rinkimų dalis, kai geidžiamais produktais paverčiami ir paskiri politikai, ir politinės partijos. Jeigu žinojimas, kaip gaminama dešra, atbaido nuo dešros valgymo, ar sužinojimas apie konsultantų darbą neatbaidys nuo balsavimo rinkimuose? Kita vertus, ar šiuolaikinis pilietis gali sau leisti gyventi nežinioje?