Mes – valstybės veidas

Pačiame Lietuvos Nepriklausomybės priešaušryje Lietuvoje lankėsi Sovietų Sąjungos komunistų vadovas Michailas Gorbačiovas su žmona. Kelionėje po mūsų valstybę jį lydėjo keli autobusai saugumiečių: rusų ir lietuvių. Pateikiame ištrauką iš Irenos Vasinauskaitės knygos „Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte“, kur aprašoma, kaip M. Gorbačiovo palyda ir nuolankūs kaimiečiai elgėsi su Sąjūdžio žmonėmis bei kokia buvo jų reakcija į tuomet aktualų plakatą NETRUKDYKITE MUMS EITI SAVO KELIU. Pastarasis tiek emocijų sukėlė todėl, kad iki KOVO VIENUOLIKTOSIOS – Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo – nebuvo likę nė dviejų mėnesių…

Nuo tų atmintinų dienų praėjo vos ne ketvirtis amžiaus, o elgesys su kitaminčiais mitinguose mažne nepakito. Neskaitlingos organizacijos „Kitokia Lietuva“ mitinge Kaune Algimanto Končiaus plakatas LAUK MASKVOS AGENTĘ GRYBAUSKAITĘ nepatiko renginio apsauginiams. Vyrai įniršusiais veidais užpuolė A.Končių, apstumdė, iškoneveikė, bandė suplėšyti jo laikomą plakatą. Tačiau sąjūdininkas nepamiršo karčios Bridų patirties, kai Gorbio vizito metu jo popieriaus lape užrašytas plakatas akimirksniu buvo sunaikintas. Šį kartą plakato tekstą Algimantas užrašė ant specialios nelūžtančios medžiagos (cheminė sudėtis žinoma tik plakato autoriui), todėl nukentėjo tik bambukinis transparanto kotas. Mitingo apsauginiai su ant rankų raiščių užrašytais žodžiais „Kitokia Lietuva“ bei jų iškviesti policijos pareigūnai elgėsi panašiai kaip prieš 23 metus Briduose saugumiečiai.

Tokia štai paralelė.

Todėl dar labai toli mums iki kitokios Lietuvos, nes mes esame savo valstybės veidas. Ir Lietuva mūsų yra tokia, kokią ir kokie ją kuriame. Abejingumas, pyktis, panieka, net agresijos išpuoliai viešuosiuose renginiuose tik iliustruoja, kad patys, o ne kokie marsiečiai ar veršiai išauklėjome žiaurų homo lupus…

Kaip tapti M.Gorbačiovo statytiniu?

Reportažas iš Bridų

Irena Vasinauskaitė

Plakatas, kurį matote R.Lazdyno nuotraukoje, turėjo milžinišką pasisekimą M.S.Gorbačiovo vizito į Lietuvą metu. Ne mažiau populiarus buvo ir jį laikantis Lietuvos socialdemokratų partijos narys iš LLL Algimantas Končius, svarbiausias tragikomedijos, kurią ketinu jums papasakoti, dalyvis.

O buvo taip. Sužinojusi, kad mano vaikystės kaime, Briduose, viešės M.Gorbačiovas, paskambinau mamai ir išgirdau atsakymą:

– Vaikšto vadas Bridų žemele.

Tuomet sėdome keturiese – Lietuvos socialdemokratų Šiaulių skyriaus lyderis Rimantas Lazdynas, LPS Šiaulių tarybos darbuotoja Daiva Bendorienė, Algimantas Končius bei šių eilučių autorė į mašiną ir – į kaimą! Bet… Kažkokie nepažįstami žmonės neįleido. Aplinkiniais šunkeliais, žinoma, atvažiavome iki centrinės gyvenvietės, pasikalbėjome su kaimo žmonėmis ir, įsimaišę į laukiančiųjų minią, ketinome iš arčiau pamatyti populiarųjį žmogų. Kadangi kaimas yra kaimas, o minią, į kurią mes pakliuvome, sudarė 20 kolūkiečių ir 60 saugumiečių, nelikome nepastebėti. Prie A.Končiaus netruko prisėlinti du stambios kompleksijos pilkais lietpalčiais vilkintys vyrukai, „meiliai“ suspaudė ir paklausė, ką šis laikąs susuktame vatmano lape. Pilkiesiems misteriams buvo atsakyta, jog tai ne sprogmenys, 0 plakatas. Šie nepatikėjo. Reikalavimą supažindinti su plakato turiniu A.Končius įvykdė pakankamai klusniai. Tekstas buvo aprobuotas, plakatas suvyniotas. Laukėme toliau. Tik … kipšas šovė A.Končiui į galvą, kai šis, pamatęs populiariausią Šiaulių gyventoją M.Stakvilevičių, pamanė, kad išeina į kiemą ir pats populiariausiasis planetoje, ir plakatą išskleidė. Neištversiu nepasinaudojusi prokuroro A.Mirno žodžiais: „Kaip sakant, vot“ čia ir prasidėjo gražumėlis. Manėme, sutryps A.Končių masyvieji pilkųjų Iietpalčių ir skrybėlių nešiotojai. Gainiojosi, stumdė, net apspardė, kol galop, suplėšę plakatą, akimirkai nurimo. Tačiau apgaulinga buvo toji ramybė. Pilkieji nuo A.Končiaus jau nebesitraukė. Štai čia prasideda žadėtoji tragikomedija.

M.Stakvilevičius (piktai): Desantą durnių iš miesto atsiuntė.

Tipas, panašus į poną Eismuntą (grasinamai A.Končiui): Aš tau pasijuoksiu tuojau.

M.Stakvilevičius (susipainiojęs laike ir frakcijose): Gi mes Sąjūdžio valdyboje buvome susitarę, kad nekvailiosime…

Regis, Eismuntas (labai demokratiškai): Tegul eina kur nori, laiko ką nori.

(Laisvas ir laimingas Algimanto Končiaus juokas.)

Regis, Eismuntas: Kur jūsų kultūra? Jūs šalčiau truputį. Jūs nelįskit ten, kur nereikia.

A. Končius: O kur jūsų kultūra? Jūs karščiuojatės? Man baisiai įdomu.

Regis, Eismuntas: Jus prašė, nesikiškit čionai…

A.Končius: Kur nesikišti? Kas prašė? Kada? lr kas kam maišo?

Regis, Eismuntas (vos tvardydamasis): Jus prašė nesimaišyti čia, tose vietose.

A.Končius: Kas prašė? Kada?

(Pilkieji beviltiškai mosikuoja rankomis, nes jiems kol kas neįsakyta nieko jose laikyti…)

A.Končius (ramiai): Nemosikuokit sau. Nemosikuokit …

Regis, Eismuntas (didvyriškai): Su tamsta kalbėti tas pats, supranti, kas į šitą sieną galvą daužyti.

A. Končius: (irgi didvyriškai): Aišku. Su stalinistu nėra ko kalbėti.

Regis, Eismuntas (apsidairęs, skubiai pertraukia): Nu gerai, gerai, aišku. Eik iš čia.

A.Končius (tęsia): Jie tiktai viena pripažįsta – jėgą. Suplėšė plakatą – džiaukitės! Kitą tuoj ištrauksim. Galėsit plėšyti dar kartą.

Toliau – diskusija pačia internacionališkiausia pasaulyje kalba.

Šnekasi du saugumiečiai – ateivis ir vietinis. Tradicinis paaiškinimas, apie ką vyko debatai, Lietuvos, valstybine kalba.

Vietinis sauqumietis ateiviui (sukdamas pirštą ties smilkiniu): Tai kažkoks šizikas. SIZOFRENIKAS.

(Aišku? Patogu? Įprasta? Kuo dvokia?)

Saugumietis ateivis: Demonstracija?

Vietinis saugumietis: Esmė ne demonstravimuose. Sekretorius Stakvilevičius pasikvietė svečią.

(Čia neiškentė socialdemokratas iš LLL) A.Končius: Okupantą! Gerą, bet okupantą!

Vietinis saugumietis (atvykėliui): Supratai? Šitai jis kaip papūga kartoja. Jis daugiau nieko nežino. Okupantas, ir viskas.

A.Končius (susidomėjęs): O ką jūs žinote?

(Į pokalbį įsitraukė dar vienas saugumietis, kiek vėliau diskusijose demaskuotas, t.y. pavadintas Vladu.)

Saugumietis Vladas: Koks jis tau okupantas, jei jis tau kaip tik davė pradžią tokiems judėjimams?

A.Končius (labai įtikinamai): Jis geras okupantas. Geras caras.

Saugumietis Vladas (paniekinamai): Siaurai žiūri.

A.Končius (tuo pačiu tonu): Jūs tik plačiai žiūrit. Pilnom kišenėm. Daugiau nieko nereikia.

Saugumietis Vladas (susidomėjęs): Įdomu, kas ką turi. Dar reikėtų patikrinti.

A.Končius (labai narsiai): Tau labai norėtųsi patikrinti? Patikrink!

Regis, Eismuntas (A.Končiui): Vargšas. Labai blogai atrodai. Matyt, blogai gyveni.

Tokiam vietinio saugumiečio įvertinimui pritarė kiti pilkaskverniai. Pastarieji jautėsi saugiai, sočiai ir atrodė tikrai riebūs. Dievaži, beveik visi nuo 90 iki 170 kg.

A.Končius prieš juos – toks mažas, toks lengvas …

A.Končius: Labai norėtumėte patikrinti. Rankos tiesiog niežti.

Saugumietis ateivis: Vokietijoje, Vakarų Berlyne, okupanto statusas traktuojamas oficialiai…

Tipas, nuostabiai panašus į poną Eismuntą (žinovo tonu): Vakarų Europoje jam atitrenktų vieną vietą ir įmestų į kamerą, o mes čia demokratiją žaidžiame.

A.Končius (neprieštarauja): Žaidžiate. Jau rodote.

Saugumietis Vladas (praradęs savitvardą): Mielas drauge, lietuviškai kalbant. Tau banana jis taip pyzdintų, kad tikra motina neatpažintų. Ir nedarytum tu to. (Atsiprašome skaitytojų už citatą. Dovanokit, broliai ir seserys, tokia realybė … )

A.Končius: Ko nedaryčiau? lr ką tas įrodytų?

Regis, Eismuntas: Ai, Vladai, neprasidėk tu su tuo …

(Toliau aptarinėjama situacija, kurios negali suvokti pilkieji vyrukai: kas ta laisvė ir kas ta okupacija… Kaip ir su kuo toliau gyvensime… Kas moka ir sugeba argumentuotai ginčytis…)

Pirmojo tragikomedijos veiksmo pabaigoje vietinis saugumietis apgailestaudamas pareiškia kolegai ateiviui: „Analogiškoje situacijoje amerikiečiai ramiai būtų primityviai užmetę į sprandą“.

Palikęs svečius, pietaujančius Bridų kolūkio ambulatorijoje, iš liaudies masių dar kartą išnyra M.Stakvilevičius.

M.Stakvilevičius: Tai Laisvės lyga padarys man sarmatą ar ne?

I.Vasinauskaitė: Palikit Laisvės lygai Laisvės lygos veiklą.

R. Lazdynas: Plakatas buvo visai neutralus.

M.Stakvilevičius: Na, o šaukimai per megafoną? Buvo neutralūs? Čia įvažiuojant?

R.Lazdynas ir D.Bendorienė (choru): Mes čia nebuvome.

M.Stakvilevičius (užsimiršęs, nieko negirdėdamas): Nuo to geriau Lietuvai nebus. Ir man geriau nebus… Vyrai.

A.Končius: Stalinistams geriau nebus.

M.Stakvilevičius (susidomėjęs): O kas tas stalinistas?

A.Končius (irgi susidomėjęs): Kažin kas?

M.Stakvilevičius (garsiai mąsto): Gal aš?..

A.Končius (samprotauja): O kas čia šaukė taip baisiai dėl tų plakatų?

M.Stakvilevičius (ieško išeities): Tai reikia pirmiausia parašyti raštingai.

A.Končius: Kas nors necenzūriškai buvo?

M.Stakvilevičius (nirtulingai kartoja ir dar kelis kartus kartos): Tai reikia rašyti raštingai.

A.Končius: Gerai ir buvo parašyta.

M.Stakvilevičius: Neraštingai buvo parašyta. Nereikia. (Beviltiškai dairydamasis) Tai pažiūrėk, paklausk nors vieno žmogaus.

A.Končius: Girdit?

M.Stakvilevičius (minioje ieškodamas pritariančiųjų, tačiau vėl ne į temą): Nereikia sarmatos daryti. Šaukti per megafoną bet ko.

A.Končius: Ar aš dabar šaukiau?

M.Stakvilevičius: Buvo čia be tavęs. Ir aš tau nesakau. Tu tai nešaukei.

I.Vasinauskaitė: Tarp kitko, šitas plakatas buvo aprobuotas „Nuklono“ sąjūdžio grupės.

M.Stakvilevičius: Nežinau, bet reikia be klaidų parašyti ir nepasirodyti, kad nemokam rašyti.

A.Končius: Kai suplėšėt, tai galima sakyti apie klaidas.

M.Stakvilevičius: Aš neplėšiau.

A.Končius: Yra kas suplėšė.

M.Stakvilevičius: Aš plėšiau?

A. Končius: Yra kas suplėšė.

Moteriški balsai iš minios, kuriai, matyt, pabodo tuščios kalbos: lr gerai padarė!

M.Stakvilevičius (įsikandęs vieną frazę): Aš neplėšiau…

A. Končius: Vadinasi, toks pat esat…

M.Stakvilevičius: Mieste tvarką darykit. O čia žmonėms sarmatos daryti nereikia.

Vėl moteriški balsai iš minios: Ko čia atvažiavot? Čia kolūkis.

M.Stakvilevičius (toliau sėkmingai nuteikinėja minią): Ko čia atvažiavęs tvarką darai?

A.Končius: Tai kaimiečiai – antros rūšies žmonės?

Moteris iš minios: Mieste rašykit sau ką norit.

M.Stakvilevičius (laimindamas piktai): Ir nešiokit sau grabus…

Čia priėjo Šiaulių miesto YRS viršininkas R.Vaitekūnas ir prabilo.

R.Vaitekūnas: Bičiuli, nešok ir prieš vyresnį nekelk balso.

M.Stakvilevičius (pajutęs pastiprinimą): Ir dar… stalinistu nevadink. Gal… gal mane Stalinas kalėjime laikė. Žinai daug.

R.Vaitekūnas: O juk su įstatymu prasilenksi, atsakysi pagal įstatymą. Niekas nepagelbės.

A.Končius: Kelkit bylą, jeigu prasilenkiau.

R.Vaitekūnas: Jeigu reikės, ir iškelsim.

M.Stakvilevičius (ereliškai): Kad čia tau pat vietoj bylos nepadarytų kolūkio žmonės.

Trečiasis veiksmas pradedamas susirinkusiųjų vaikymu nuo vyriausybinių automobilių. Būrys kaimo moterėlių žūtbūt norėjo pamatyti dievaitį iš arčiau. O jas nustūmė… Ieškant tinkamos pozicijos, pasikalbama su Lietuvos Saule Algirdu Brazausku ir jo šešėliu? Pagaliau pateka ryškiausias TSRS šviesulys – M.S.Gorbačiovas.

Pateikiu trumpą daug kančių Briduose patyrusio socialdemokrato iš LLL Algimanto Končiaus interviu su Tarybų Sąjungos prezidentu.

A.Končius: Parvežkite Laisvę.

M.Gorbačiovas: Na, čia tai jau nereikalinga užuomina. Mes ir dirbame ta linkme.

A.Končius: Ačiū. Tęskite šį darbą.

M.Gorbačiovas: Nepamirškime, kad laisvė – didi vertybė. Ja reikia mokėti naudotis. Laisvė įpareigoja ir kitus. Mes visi atskirai laisvi, betgi mes kartu gyvename! Tas pats pasakytina apie atskirus žmones, ištisas tautas … Laisvę reikia branginti. Ir… derinti … Ir tarp žmonių… Dalį savo laisvės perleidžiame kitiems. Gyvenime tai labai sudėtinga. (Beveik pažodinis vertimas iš rusų kalbos – aut. past.)

R.Gorbačiova: Nuostabu, kad apie tai pagaliau pradėjome kalbėti… Ir galvoti.

M. Gorbačiovas: Jeigu jūs po sausio plenumo perskaitysite programinius TSKP XXVIII suvažiavimo dokumentų projektus, jūs pamatysite, kad ten viskas prasideda nuo asmenybės laisvės.

A.Končius: Tęskite kovą su girtavimu. Tai baisi žmonijos nelaimė.

M.Gorbačiovas: Va, čia aš jums iš Maskvos deleguoju visą kompetenciją.

A.Končius: Ačiū.

Susitikimas Bridų kolūkyje baigėsi. Svečiai sėdo į mašinas ir išvyko. Mes likome. Viltims, darbui, kūrybai … Taip noriu tuo tikėti. Labai. Kuo sunkiau eiti į atgimimą, kuo didesnis pasipriešinimas, kuo mažiau gerų, suprantančių žmonių lieka šalia, tuo tvirtesnis tikėjimas LIETUVA, DARBU, SANTARVE.

Šaltinis: Irena Vasinauskaitė, „Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte“,1998.