Kraujo pėdsakai ant sunaikinto sunkvežimio, Donecko priemiestyje vežusio sukilėlius. Kai kuriais duomenimis, 2014 metų gegužės 27 dieną susirėmimuose žuvo per penkiasdešimt prorusiškųjų smogikų. Yannis Behrakis nuotr. (Reuters)
Michailas Chodorkovskis – apie propagandos apmulkintuosius ir susižavėjimą nebaudžiamumu.
newtimes.ru
Ukrainos prezidento rinkimai atskleidė tai, apie ką jau seniai tvirtina liudininkai. O būtent: nacionalistinės-šovinistinės jėgos šioje šalyje sudaro marginalinę mažumą – 2 procentus. Ir Ukrainos Rytuose, ir Vakaruose, ir Pietuose žmonės nori normalaus, ramaus gyvenimo, todėl balsuoja už kandidatą, kuris, jų manymu, tokį gyvenimą gali jiems užtikrinti. Nėra visuotinio neigiamo požiūrio į mūsų šalį [Rusiją]. Už Petro Porošenką atiduoti savo balsus ukrainiečiams – tarp jų ir iš Ukrainos Vakarų – nesutrukdė ir nemenki jo verslo interesai Rusijoje.
Šiuo metu aš pažįstu nemažai žmonių ir Donecke, ir Kijeve. Jie – įvairaus amžiaus rusai ir ukrainiečiai. Daugelis jų mokėsi ir gyveno Rusijoje. Tai žmonės, turėję galimybių pasitraukti ir į sėkmingesnes vietas ar šalis. Tačiau jie myli savąją Ukrainą, nori savo šalyje kurti normalų gyvenimą ir neleis, kad jiems kas nors trukdytų.
Su bičiuliais iš Maskvos sėdėjome Kijevo kavinėse ir, kaip daugelis kitų lankytojų, bendravome rusiškai, įprastai šmaikštavome, kartais rizikingai ir „nepolitkorektiškai“, po to iš tų savo pokštų kartu su kijeviečiais pasijuokdavome.
Buvau nuvykęs į Charkovą ir į Donecką, susitikau su žmonėmis ir gatvėse, ir oficialiuose renginiuose. Ir visur sutikau paprastus normalius žmones, visiškai nenorinčius nei atsiskirti nuo Ukrainos, nei prisijungti prie Rusijos, juo labiau prie dabartinės, įgavusios putiniškąjį pavidalą Rusijos.
Taip, Ukrainoje Putino labai nemėgsta kaip žmogaus, atnešusio į ukrainiečių namus karą ir nelaimes. Tuo tarpu Rusijos piliečių – propagandos apmulkintų, nepastebinčių akivaizdžių analogijų (ir politinių, ir socialinių, ir karinių) tarp Donecko ir Šiaurės Kaukazo – ukrainiečiai linkę gailėtis ir juos suprasti. Juk toks – primestas – aklumas išties atrodo net nebejuokingas, o kvailas ir apgailėtinas.
Mačiau ir juos – paėmusius į rankas ginklą. Tai paprasčiausias „kriminalinis internacionalas“. Tai tie, kurie įsitikinę, jog reikia „atimti ir padalyti“, o ne darbuotis ir uždirbti. Nors greičiausiai, kaip visada tokiomis situacijomis, tarp jų yra ir stačiai apmulkintų žmonių. Jų man gaila.
Ar mes norime palaikyti tą kriminalinę šutvę? Ar mums neįkyrėjo jų, savimi patenkintų nugalėtųjų snukiai mūsų miestuose? Maskvoje, Rostove, Stavropolyje? Ar norime padėti jiems žudyti mūsų vakarykščius bendrakursius, bendraklasius? Už ką?
Kodėl mes tylime, kuomet visiems žinomos jėgos tiekia mūsų ginklus banditams? Kodėl leidžiame, kad samdinius finansuotų Janukovyčius, mūsų šalyje besislapstantis nuo tarptautinio teismo? Kodėl leidžiame kaimynus žudantiems mūsų banditams tobulinti žudymų „meistrystę“? Juk jie sugrįš. Ir tuomet jau mes savo krauju užmokėsim už jų šiandieninį susižavėjimą savo nebaudžiamumu.
Tikiuosi, jog mūsų banditus iš Ukrainos ištrenks. Greitai ir žiauriai. Savuosius – apramins arba nubaus. Ir šalyje bus kuriamas normalus gyvenimas. O mes važiuosime apsilankyti ir pavydėsime. Mūsų gailėsis, vaišins ukrainietiškais barščiais ir sielodamiesi klausysis pasakojimų apie mūsų nelaimes.
Juk vis tik esame giminės…