Mes, tiksliau, aš atsiprašau visų draugų – ypač tų, kurie myli Ralfą, – už suteiktą skausmą.
Taip, šiandien vežiau jį migdyti… Naktį tariausi su dviem klinikomis, kurios galėtų tai padaryti. Ralfo širdį tikrino ir neįtikėtino gerumo žmonių kardiologas, kuris darė viską, kad palengvintų Ralfo buvimą. Susisiekė net su profesoriais Maskvoje.
Naktis iš visų paskutinių buvo pati baisiausia. Gavęs spaudimą mažinančių, Ralfas užmigo. Anksti ryte pašoko, ėmė ryti orą iššiepęs burną ir krito ant žemės… Kvėpavimas buvo baisiai sunkus. Greit suleidau diuretikų ir daviau tablečių nuo spaudimo. Dantenos baltos kaip popierius…
Ir man pasirodė, kad jau nebėra, kur eiti ir ko laukti… Juk mes taip buvom daug metų mokyti: jei šuo kankinasi – reikia migdyti.
Paskambinau į kliniką, paprašiau, kad rastų gydytoją, kuris įvertintų būklę ir, jei reikia – užmigdytų. Rado.
Mašina prie vartų… Ralfas, kuris visuomet noriai lėkdavo į automobilį, įsispiria ir niekur neina… Stovi įsiręžęs kieme į žolę, tarsi sakydamas: „Tėti, nevesk manęs į aną tolimą ir nepažįstamą pievą… Aš dar noriu čia pabūt…“ Ir žiūri į akis.
Pasipila ašaros… Bėga laikas… Šuo nelaka, neėda…
Po pusvalandžio jėga įkraunamas ant galinės sėdynės… Įjungiam avarinį ir važiuojam… Lėtai lėtai…
Jo galva ant mano peties… Tyliai rieda ašaros… Žodžių ir jėgų raminti jo nebėra…
Klinikoje praneša, kad dėl mūsų atvyksta kardiologas. TIKRAS kardiologas. Tas, kuris Ralfą ištraukė iš mirties prieš keturis mėnesius.
Į kabinetą žmogus įgriūna labai susijaudinęs… Kalbam. Dvi valandas.
Taip. Migdyti galima. Daug kas taip daro. Šuo serga, gydymas brangus, kam kankinti. Užmigdai, sudegini, nusiperki naują ir toliau gyveni. Daug kam tai visiškai normalu. Medikai taip pat prie to pripratę. Juk šuo – ne žmogus..?
Tačiau pasvarstykim kitaip – kaip būna, kai žmogus serga vėžiu, turi širdies nepakankamumą, cukraligę? Kai amputuojamos kojos, atliekamos sudėtingos transplantavimo operacijos? Žmogui neskauda? Skauda. Sunku? Labai sunku. Ligoniai vemia, jiems slenka plaukai, krinta svoris… Taip, vieni miršta, o kiti išsikapsto ir gyvena. O kaip šuo? Tokio šanso neturi? Nevertas?
Taip, jo dienos suskaičiuotos, jis negyvens ilgai: yra trys variantai – migdyt, pamėgint traukt arba trečiasis – savaiminė mirtis. Jei organizmas absorbuos vaistus, nuo kurių pykina, silpna, mėto į šonus, širdies ritmas gali normalizuotis ir padvigubinus dozes galima iškopti iš duobės. Trumpam … Garantijų nulis. Padėtis – labai sunki… Spręskit patys.
Galvoju…
Matau šuns akis ir galvoju… Aš, senas, na, apysenis diedas, Sveikatos mokslų universiteto pirmojo kurso studentas: jei nesugebėsiu dabar pamėginti padėti šuniui ieškoti sprendimo, o nueisiu lengviausiu keliu, tai koks iš manęs bus specialistas? Kaip aš padėsiu žmonėms? Padėdamas atsikratyt augintiniais? Kaip senais laikais? Jei šuo neklauso – durna veislė, nedresuojama, jei sunkiai serga – migdom, jei laksto palaidas benamis, sugaunam ir sunaikinam. Juk tai tik šuo.
„Ne, daktare, – sakau, – jūs turit reikalą ne su šunim, o su žmogum. Su žmogum, kurio dalis yra šis vos kvėpuojantis keturkojis. Užmigdęs šunį, atimsit dalį mano gyvenimo…“
Bandom. Vėl kardiograma, vėl pilnas kraujo tyrimas, vaistai nuo pykinimo, padidinta vaistų, stiprinančių širdį, dozė ir vaistai prieš tachikardiją. Neskaitant peristaltinių.
Susijaudinęs kardiologas man aiškina, kad jis viską daro visiškai suvokdamas, ką daro. Dėl Ralfo jis tariasi su profesoriais Vokietijoje, o be to, dėl širdies ligų dalyvavęs daugybėje mokymų ir seminarų. Tačiau tik toks profesionalas drįsta pasakyti garsiai: „Aš daug ko nežinau, todėl kasdien mokausi, tačiau stengiuosi surasti geriausią sprendimą“.
Ir susijaudinęs garsiai svarsto, kokias dozes geriausiai pritaikyt, ir man kaip vaikui aiškina, kaip tie vaistai veikia…
Ir mes vėl namie. Šalia. Jis nevalgo. Šiek tiek pageria. Nemiega. Bando miegot stovėdamas, krenta ant šono, vėl atsistoja. Mėginam rast poziciją, kad užmigtų, bet niekaip neišeina. Laukia sunki naktis, vaistai, kas dvi–tris valandas ir nežmoniška įtampa, kuri mus išsekino ir fiziškai, ir dvasiškai.
Neprašysiu darkart atleist, kad pasirodėm silpni ir neryžtingi… Man svarbiausia, kad atleistų Ralfas už rytą, kai palūžau ir norėjau išvest jį į kitą, jam nematytą šuniukų pievą…
Todėl dabar kiekviena valanda, kiekviena minutė mums didelė pergalė. Juk tūkstančiai gyvųjų kasdien iškeliauja planuodami gyvent amžinybę, penkiasdešimt metų, dvidešimt. O gyvena akimirką. Juk mūsų visų gyvenimas – akimirka. Tad gal yra prasmės tą vienintelę akimirką padaryti švente.
Ir dar. Matyt, įkopus į šeštą dešimtį smegenyse persivertė pusrutuliai viršu į apačią ir daug kas atrodo visai kitaip… Daug kas atrodo kur kas svarbiau, kas kadaise atrodė ne taip svarbu. Dabar, kai kasdienybe tapo patyčios, gero tonas bruožas – pažeminimai, vienas kito dergimas, o epitetai „šiukšlė, valkata, suskis, fašistas, atmata“ ir dar kelios dešimtys baisesnių pasakymų identifikuoja tariamą stiprią asmenybę, mums su Ralfu viskas atrodo kažkaip kitaip…
Mums atrodo, kad už tą dvasinį smurtą daug didesnis deficitas – paprasčiausias jautrumas, mokėjimas išgirsti, supratimas ir gebėjimas atleist. Tai sunkiausia…