Apie Vytauto mirtį sužinojome iš žiniasklaidos.
Žurnalistė Danutė Jokubėnienė rašo: „Liūdna žinia. Ką tik artimieji pranešė, kad prieš porą valandų mirė režisierius Vytautas Damaševičius. Ne tik puikus mūsų dokumentinio kino metraštininkas, bet ir Žvėryno siela bei vaikščiojanti enciklopedija. Dar šią vasarą papildė 2 filmais savo kurtą „Senųjų vilniečių“ 10 dokumentinių filmų ciklą, planavome renginius paminėti kitąmet Žvėryno 120-metį, dar spėjom atiduoti spaustuvei „Žvėrynas 2022“ kalendorių, kurį jau vartysime be Vytauto… Ilsėkis ramybėje nerami ir dora siela“.
Režisierius, scenaristas, operatorius Vytautas Damaševičius gimė 1944 m. vasario 11 d. Radviliškio rajone, Skaimaičių kaime. 963 m. pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje kino kronikos, vėliau – vaidybinių filmų operatoriaus asistentu. 1968 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę (mokėsi porą metų). 1980 m. baigė Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) teatro, muzikos ir kinematografijos institutą, režisūrą. Diplominis darbas – dokumentinis filmas „Man rūpi“ (ir scenarijaus autorius, 1980). Dirbo antruoju operatoriumi kuriant vaidybinius filmus: „Smokas ir Mažylis“ (1975, rež. R. Vabalas, Centrinės televizijos užsakytas filmas), „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976, rež. A. Grikevičius), „Dulkės saulėje“ (1977, rež. M. Giedrys), „Mano vaikystės ruduo“ (1977, rež. G. Lukšas), „Rungtynės nuo 9 iki 9“ (1980, rež. R. Vabalas), „Faktas“ (1980, rež. A. Grikevičius).
Nuo1980 iki 1992 m. Vytautas – Lietuvos kino studijos dokumentinių filmų režisierius. Rašė scenarijus Lietuvos televizijos filmams. 1982 m. kartu su P. Abukevičiumi, vėliau vienas kūrė filmus Maskvos centrinės televizijos laidai „Gyvūnijos pasaulis“. Nuo 1987 m. filmavo valdžios nesankcionuotus mitingus, bado streikus, tapo kovų už nepriklausomybę kronikininku. Nuo 1993 m. su kolega J. Matoniu režisavo per šimtą dokumentinių filmų, didžioji jų dalis – filmų ciklai kultūros temomis („Menininkų portretai“, „Lietuvos kultūros paveldas“, „Repeticija: Teatro pulsas“).
Režisavo dokumentinius filmus: „Stumbras“ (su P. Abukevičiumi, 1981), „Lapė“ (su P. Abukevičiumi, 1981), „Renkuosi audrą“ (ir scenarijaus autorius su R. Čiapu, 1982), „Saigakai“ (1982), „Kaimo mokytojos“ (1983), „Vilnis“ (1985), „Atsargiai – gamta!“ (su P. Abukevičiumi, 1986), „Liūdnoji Venecija“ (ir scenarijaus autorius, 1990), „Sugrįžimas“ (režisierius ir scenarijaus autorius kartu su P. Abukevičiumi, 1990), „Barikadų vaikai“ (ir scenarijaus autorius, 1991), „Mano kaimas“ (ir scenarijaus autorius, 1992), „Gėlė ant tako“ (ir scenarijaus autorius su P. Abukevičiumi, A. Gineičiu, 1993, „Canis lupus film“, LRT), „Sibiro Lietuva“ (su P. Abukevičiumi, 1993, LRT). Su Juozu Matoniu sukūrė dokumentinius filmus, rodytus įvairiuose televizijos kanaluose. Už ciklą „Menininkų portretai“ 2013 m. V. Damaševičius su J. Matoniu apdovanoti Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija: „Aloyzas Každailis. Žmogus ir jūra“ (1993), „Balys Gajauskas. Aš visada buvau laisvas“ (1993), „Darbo, duonos, teisingumo“ (1993), „Kariniam tranzitui – ne“ (1993), „Moterų partija“ (1993), „Sugrįžimas į sausį“ (1993), „Tikra Armijos Krajovos istorija“ (1993), „Valerijus Ivanovas. Teismas eina“ (1993), „Viktoras Petkus: Esu toks, koks esu“ (1993), „Viltis“ (1993), „Vladas Pupenis. Daktaras“ (1993), „Generolas Povilas Plechavičius“ (1995), „Įveikti negalią“ (ciklas nuo 1996), „Kad įvykdyčiau Dievo valią (kardinolas Vincentas Sladkevičius)“ (1996), „Sugrįžimas į senuosius Trakus“ (2000), „Poetas Jonas Strielkūnas“ (2000), „Liga, kurios nežinojome“ (2000), „Elegija girgždančiam ratui“ (2000), „Dar rašoma istorija“ (2000), „Peterburgo lietuviai“ (2000), „Dailininkas Vincas Kisarauskas“ (2000), „Dailininkas Leonardas Tuleikis“ (2000), „Dailininkas Algimantas Kuras“ (2000), „Dailininkė Nijolė Vilutytė“ (2001), „Dailininkas Svajūnas Armonas“ (2001), „Dailininkas Igoris Piekuras“ (2001), „Valdovų rūmai“ (2001), „Skulptorius Petras Mazūras“ (2001), „Gynybiniai įtvirtinimai Lietuvoje“ (2001), „Palanga. Baltijos plenerai“ (2001), „Dailininkas Bronius Leonavičius“ (2001), „Dailininkas Algimantas Julijonas Stankevičius“ (2001), „Skulptorius Vladas Kančiauskas“ (2002), „Krokuvoje – mano širdis“ (2002), „Kompozitorius Jonas Nabažas“ (2002), „Dailininkė Dalia Kasčiūnaitė“ (2002), „Aktorė Monika Mironaitė“ (2002), „Kompozitorius Mindaugas Urbaitis“ (2003), „Kino režisierius Almantas Grikevičius“ (2003), „Dailininkas Vytautas Ciplijauskas“ (2003), „Dailininkai Birutė Žilytė ir Algirdas Steponavičius“ (2003), „Animatorius Antanas Janauskas“ (2003), „Lietuviai Latvijoje. I dalis“ (2004), „Latvijos lietuviai. II dalis“ (2004), „Valstybinis Vilniaus kvartetas“ (2004), „Rašytojas Petras Dirgėla“ (2004), „Kompozitorius Anatolijus Šenderovas“ (2004), „Kino operatorius Jonas Tomaševičius“ (2004), „Dailininkas Mindaugas Skudutis“ (2004), „Ištikimi lietuviškam žodžiui. Jurgis ir Marija Šlapeliai“ (2004), „Dailininkas Leopoldas Surgailis“ (2005), „Dailininkė Gražina Didelytė“ (2005), „Kino režisierius Marijonas Giedrys“ (2005), „Kompozitorius Feliksas Bajoras“ (2005), „Skulptorius Alfonsas Ambraziūnas“ (2005), „Dailininkas Arvydas Každailis“ (2006), „Dailininkė Jūratė Stauskaitė“ (2006), „Kino operatorius Algimantas Mikutėnas“ (2006), „Kino režisierius Gytis Lukšas“ (2006), „Skulptorius Gediminas Karalius“ (2006), „Fotografas Algimantas Kunčius“ (2007), „Kompozitorė Onutė Narbutaitė“ (2007), „Operatorius Viktoras Radzevičius“ (2007), „Dirigentas Vytautas Miškinis“ (2007), „Czesławo Miłoszo Vilnius“ (2007), „Rašytojas Mykolas Sluckis“ (2008), „Lietuvos kariuomenės vadai“ (2008), „Dailininkas Silvestras Džiaukštas“ (2008), „Poetas Valdemaras Kukulas“ (2009), „Draugas. Vieno Česlovo Milošo eilėraščio istorija“ (2011).
„Poma“ (taip draugų vadinamas Vytautas Damaševčius) ir Matonis dirba kaip kulkosvaidžiai“,- rašoma Kino fondo tinklalapyje.
„Keturi penki menininkų portretai per metus. Būdavo ir šeši aštuoni. Priklausomai nuo Kultūros ministerijos išteklių. Ir tai Damaševičius su Matoniu daro greta kitų temų – ciklų apie paveldą, teatro repeticijas, „Įveikti negalią“, pavienių filmų. Kažkas nerealaus. Nerealu ir tai, kad šitaip intensyviai dirbdami abu vyrai sukuria vertingą daiktą, o ne šiaip pafilmuoja.
Daugiausia jų portretų kolekcijoje yra dailininkų, kiek mažiau kompozitorių, aktorių. Portretų kompozicija paprastai būna panaši: žmogus pasakoja apie save, rodomi jo darbai. Parodų atidarymai, koncertai. Ir kas, čia, sakytum, ypatingo? Kiekvienas, turintis rankose filmavimo kamerą, turbūt gali prišaudyti tuzinus tokių portretų? Atsiprašau, tikrai ne. Mat visa paslaptis – ką menininkai pasakoja, su kokiu pasitikėjimu kalba. Vadinasi, labai svarbu, kam jie kalba ir kaip jų klausomasi.
Sutikęs Damaševičių ir Matonį gyvenime, sunkiai patikėtum, kad jie iš viso sugeba klausytis. Abu kalba nesustodami, abu vienu metu, abu skirtingomis temomis ir dar kartais paironizuodami vienas kito atžvilgiu. Bet kai jie dirba, jiems tarsi kažkas atsitinka. Žmogus, kurį jie filmuoja, jiems atsiveria, guodžiasi, didžiuojasi laimėjimais, skundžiasi…Žiūri tuos filmus ir matai menininkus be pozos. Filmavimo kamera, pats filmavimo procesas – toks nenatūralus dalykas kadienybėje – nesudarkė žmogaus bendravimo su žmogumi. O menininkai paprastai nėra atlapaširdžiai, lengvai prieinami. Tiesiog jie jaučia, kad Damaševičius su Matoniu nėra atsitiktiniai prašalaičiai.
Šie kinematografininkai nėra atsitiktiniai dar ir todėl, kad filmavimui renkasi artimos sau kartos menininkus – tuos, kurie jau nugyveno gerą pusamžį. Ir daugiau. Jie susėda pokalbiui ir turi bendrą patirtį: sovietmetį. Ir visada užfiksuojama tai, ką galima pavadinti laiko etnografija.“
Žymus dokumentinio kino režisierius ir operatorius mirė eidamas 82-uosius. Jo draugus, artimuosius ir gimines nuoširdžiai užjaučia Lietuvos žmogaus teisių asociacija.
Dėkojame Apvaizdai, kad Tave pažinome. Ilsėkis ramybėje, Vytautai.