Skelbiame Lietuvos Žaliųjų judėjimo ir susivienijimo Žali.lt kreipimusis į Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komitetą dėl Miškų įstatymo pakeitimo projekto.
Lietuvos Respublikos Seimo 2013-05-28 Nr. 2013/05-15
Aplinkos apsaugos komitetui
Dėl Miškų įstatymo pakeitimo projekto XIIP-361
Pasiūlymai dėl 11 straipsnio 1, 8 dalių pakeitimo ir papildymo:
1. Įstatymo projekto 2 straipsnio, įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kada miško žemė gali būti paverčiama naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti: „Naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje arba baigiama pradėto naudoti telkinio ar jo dalies, kuriai yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas, eksploatacija.
Šis papildymas reiškia, kad Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas yra viršesnis už Miškų įstatymą, nes 1 dalies 4 punkto papildymas besąlygiškai įpareigoja vykdyti Geologijos tarnybos potvarkius. Jeigu Geologijos tarnyba išdavė leidimą eksploatuoti miške naudingąsias iškasenas, tai šis papildymas leidžia iškirsti nors ir visą mišką, jei tame miške yra naudingųjų iškasenų. Bet leidimas išduotas tai konkrečiam plotui, ir tą plotą išeksploatavus turi būti sprendžiama, kur toliau bus eksploatuojamos naudingosios iškasenos. Ne geologijos tarnybos leidimas, o šis įstatymas turi apibrėžti, kur ir kada Geologijos tarnyba gali išduoti leidimus naudingųjų iškasenų eksploatacijai.
11 str. 1 dalies 4 punktas turėtų aiškiai apibrėžti, ar gali būti išduodami leidimai naudingųjų iškasenų eksploatavimui miške, jei savivaldybės teritorijoje jau dabar yra pakankamai iškasenų gavybos karjerų ir šalies poreikiai yra pakankamai patenkinami. Pavyzdžiui, Jonavos rajone šiuo metu veikia pakankamai žvyro karjerų, visi poreikiai yra patenkinami, tačiau apsukrūs vertelgos reikalauja leisti atidaryti žvyro karjerus šimtų hektarų plote, kurie yra išimtinai valstybinės reikšmės miškuose. Geologijos tarnyba lengva ranka išduoda leidimus, o leidimų turėtojai terorizuoja Jonavos miškų urėdiją, kitas valstybės institucijas, kreipiasi į teismus, reikalaudami įteisinti žvyro – smėlio karjerus, naikinti miškus, nors karjerų yra pakankamai. Leidimų turėtojams šis įstatymas leistų be jokių apribojimų ateityje plėsti karjerus gretimuose miškuose. Žvyro – smėlio karjerų turi būti tik tiek, kokie yra konkretaus regiono poreikiai, o ne gamtinių išteklių grobikų norai.
11 str. 1 dalies 4 punktas taip pat turėtų aiškiai apibrėžti, kada miškuose galima kasti durpes, nes visi durpynai yra išimtinai miškuose. Tačiau 95 % Lietuvos durpių yra eksportuojama į užsienį. Per metus parduodama durpių už 250 mln. litų, o į biudžetą sumokama už gamtinius išteklius apie 1,5 mln. litų. Durpės yra gyvybiškai reikalingos
Lietuvos žemių gerinimui, bet jos masiškai eksportuojamos, nes tai yra kažkam labai pelninga. Be to, pelkės yra neįkainojama ekosistema, Lietuvoje jau sunaikinta 80 % pelkių, tačiau šio įstatymo pakeitimas sudaro sąlygas dar intensyviau naikinti ne tik miškus, bet ir pelkes, nes eksploatuoti durpynų ne miško žemėje beveik nėra jokių galimybių, nes pelkės yra miškuose.
1. 11 str. 1 dalis papildoma 8 dalimi, kurioje numatoma miškus paversti statybų aikštelėmis, jei savivaldybės teritorijos miškingumas yra didesnis nei 50 procentų: „Gyvenamosioms teritorijoms miestuose formuoti, kai miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis inicijuoja savivaldybė, kurios teritorijos miškiningumas yra didesnis nei 50 proc.“
Šį papildymą galima vertinti vienareikšmiškai kaip korupcinį ir antiekologinį. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nurodoma, kad miestų miškai yra priskiriami valstybiniams miškams ir yra valstybės išperkami. Vadinasi, jie negali būti privatizuojami ar grąžinami kaip piliečių turėta nuosavybė. To paties įstatymo 12 straipsnyje nurodoma, kad Kuršių nerijos nacionaliniame parke yra net žemė valstybės išperkama.
Jei Varėnos mieste tokie miškai bus išdalinti kaip sklypai statyboms, tai būtina kreiptis į prokuratūrą ir tuos miškuos konfiskuoti, kaip buvo pasielgta Kaune su Romainių mišku. Bandymas dangstyti nusikalstamą veiklą Miškų įstatymo pakeitimais taip pat yra nusikaltimas.
Lietuvoje kasmet emigruoja Kelmės dydžio miestas, todėl kyla pagrįstas klausimas, iš kur toks gyventojų, norinčių įsikurti Varėnos, Druskininkų, Trakų ir kitų miškingų savivaldybių miestų miškuose „pagausėjimas“? Kad savivaldybės kreipsis dėl miškų pavertimo statybų aikštelėmis, nėra nė mažiausios abejonės. Užtenka nuvažiuoti į Nemenčinės miškus, kur jau dabar kertami miškai ir statomi namai. Taip pat verta prisiminti Pilaitės miško istoriją ar „garsiąją“ Trakų rajono miškų schemą, kur dabar teisiami Trakų veikėjai buvo numatę užstatyti šimtus hektarų Trakų miškų. Ar tie Varėnos miesto miškuose sklypus gavę žmonės iš tikrųjų yra vargšai, kurie gyvena palapinėse ir laukia nesulaukia, kada galės iškirsti mišką ir pastatyti šeimai namą? Vargšai namų nestato ir miškuose sklypų negauna.
Be jokios abejonės, priėmus šį Miškų įstatymo papildymą, miestų miškus ištiks Lietuvos paežerių likimas, juolab kad užtenka vienintelio argumento – „savivaldybės teritorijos miškingumas turi būti daugiau kaip 50 procentų“, ir dėl miškų naikinimo turi kreiptis savivaldybė. Todėl kyla klausimas, kur yra žadėti saugikliai, kad ta pataisa nebus piktnaudžiaujama, nebus masiškai statomos vilos miškuose? Ir kiek bus tų miestų miškų sunaikinta: visi 50 procentų ar kažkiek mažiau? Galbūt užstačius visus 50 procentų, bus prijungiami vis nauji valstybiniai miškai prie miestų, kol Varėnos vilų kvartalai susijungs su Druskininkų vilų kvartalais? 2005 metais buvo suskaičiuota, kad žemgrobių, norinčių statytis vilas valstybės saugomose teritorijose, buvo apie 17 tūkstančių!
Tikėtina, kad ateityje gali tekti paaukoti dalį miestų miškų statyboms, jei iš tikrųjų pritrūktų žemės ne miško žemėje, tačiau 11 str. 1 dalies 8 punktas nenumato jokių objektyvių priežasčių, kada ir kokiais mastais tai gali būti daroma. O kol kas šią pataisą galima vertinti tik kaip neatsakingą ir nusikalstamą valstybinių miškų užgrobimą bei sąmoningą gamtinės aplinkos naikinimą.
Pagarbiai
Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis
Seimo aplinkos apsaugos komitetui 2013-05-28 Nr. 2013/08
DĖL MIŠKŲ ĮSTATYMO 2, 7 IR 11 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO PROJEKTO
Gerb. Seimo nariai,
Išnagrinėję užregistruotą ir teikiamą tvirtinti miškų įstatymo 2, 7 ir 11 straipsnių pakeitimo projektą (toliau Projektas), kurio nuostatomis siekiama praplėsti miško žemės paskirties keitimo galimybę savivaldybių inicijuojamiems gyvenviečių plėtros projektams bei atskiriems želdynams formuoti ir leidžiant savivaldybėms disponuoti miškais, komerciniais tikslais, įžvelgiame rimtą grėsmę gamtai ir akivaizdžius visuomenės interesų pažeidimus. Skubotai ir tinkamai neapgalvojus parengtos įstatymo pataisos neabejotinai sudarys sąlygas neribotam miško paskirties keitimui ir galimam piktnaudžiavimui, taip apribojant visuomenei prieinamumą prie gamtos išteklių ir patiriant šalies biudžetui finansinių nuostolių.
Norime priminti, kad miškas yra vienas pagrindinių gamtos turtų, bendros ekologinės sistemos dalis, tarnaujantis visuomenės ir žmonių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą, bei gerinantis aplinkos kokybę. Todėl jo paskirties keitimas turi būti tik itin išskirtinis ir susijęs tik su visuomenės poreikių tenkinimu. Ką įvardijo ir Konstitucinis Teismas, 1998 m. birželio 1 d. nutarime konstatavęs, kad įstatymų leidėjas pagal Konstitucijos 23, 54 straipsnius, įstatyme nustatydamas aiškius miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis kriterijus, turi paisyti viešojo intereso (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Tuo tarpu Projekto 3 straipsnio nuostatos, papildančios Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalį 8 punktu, leidžiančiu keisti miško paskirtį savivaldybių inicijuotiems gyvenviečių plėtros projektams, tikrai nesusijęs su viešojo intereso tenkinimu. Juo labiau, kad miškų, kaip vieno svarbiausių rekreacinių miestų objektų iškirtimas akivaizdžiai pažeis vietos gyventojų interesus, sunaikinant miestų žaliąsias zonas.
Su viešojo intereso tenkinimu nesusijęs ir miško pavertimas atskirais želdynais, kuris taip pat neturi būti taikomas, kaip išimtinis atvejis. Juo labiau, kad pervadinus miško teritoriją želdynais, ji iš karto neteks miško statuso ir šioje vietoje aiškiai atsiras neribojama galimybė žemės paskirties keitimui gyvenamųjų namų statybai, akivaizdžiai pažeidžiant visuomenės interesus ir padarant negrįžtamą žalą gamtai.
Juo labiau nesuprantamas gyvenviečių plėtros miškų sąskaita poreikis, kai tam gali būti panaudoti laisvi kitos paskirties žemės plotai. Miestų plėtrai ir kitiems savivaldybės inicijuojamiems projektams pilnai gali būti panaudojamos mišku neapaugusios, šalia miestų esančios apleistos teritorijos, ištuštėję kaimai, apleisti ir nenaudojami žemės ūkio paskirties žemės plotai. Panaudojus šias teritorijas savivaldybės inicijuojamiems projektams kartu bus išspręsta ir apleistų teritorijų problema bei pagražintas kraštovaizdis. Be to, manome, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio papildymas dar viena miško paskirties keitimo išimtimi, neišvengiamai pažeis miško kaip Konstitucijos ginamos vertybės išsaugojimo idėją ir sudarys daugiau sąlygų piktnaudžiauti.
Įvertinus tai, kad šiandien galiojančio miško paskirties keitimo atvejų sąrašas jau pilnai padengia visas galimas išimtis, užtikrinančias miško paskirties keitimo visuomenės reikmių tenkinimo sferoje atvejus, jo plėtra tik labiau priartins prie neribojamos miško paskirties keitimo ir jo sunaikinimo. Todėl siūlome Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies papildymo 8 punktu atsisakyti. Juo labiau, kad šios pataisos, suteikiančios galimybę keisti miškų paskirtį tose savivaldybėse, kurių miškingumas didesnis, kaip 50 proc., neišvengiamai neigiamai paveiks gražiausių šalies kampelių gamtą. Pagal Lietuvos statistikos departamento 2011 m. oficialiai patvirtintus duomenis į šį sąrašą patenka tokios unikalia gamta pasižyminčios ir tuo patrauklios savivaldybės, kaip Neringa, kurios miškingumas siekia 82 proc., Druskininkai – 68,6 proc., Varėna – 68,9 proc., Švenčionys – 59,9 proc., Kazlų rūda – 59,3 proc. ir Trakai – 49,7 proc.
Vertinant savivaldybių inicijuojamų gyvenviečių ir kitų projektų plėtros miškų sąskaita finansinę naudą, reikėtų nepamišti, jog šių vietovių patrauklumą ir su tuo susijusią finansinę naudą kuria jų unikali gamta, miškai ir kraštovaizdis. Todėl vertėtų gerokai pasverti ir įvertinti gyvenviečių plėtros projektų gaunamą finansinę naudą ir patiriamus nuostolius sunaikinus kraštovaizdį ir priimti išmintingus sprendimus. Juk pajamos iš 600 ha iškirstų miškų tesiektų 23 251 800 Lt, kas sudaro viso labo vos 0,1 proc. šalies biudžeto metinių pajamų. Įvertinus tai, kad pušynai kirtimo brandą pasiekia tik 101 metų, toks netoliaregiškas jų eksploatavimas ne tik padarys negrįžtamą žalą gamtai, bet ir finansinius praradimus.
Tuo tarpu veiklos, susijusios su miško naudojimu komerciniais tikslais vykdančiųjų institucijų rato išplėtimas valstybiniuose miškuose, suteikiant teisę ne vien urėdijoms, bet ir kitiems valstybinių miškų tvarkytojams vykdyti kompleksinę miškų priežiūrą ir naudoti miškų išteklius komerciniais tikslais neišvengimai įneš daug painiavos ir sudarys palankias sąlygas piktnaudžiauti. Taip bus pakenkta miškų išsaugojimo idėjai bei visuomenės interesams. Todėl veikla, susijusi su kompleksine miškų priežiūra ir komerciniu jų naudojimu, turi būti palikta tik miškų urėdijoms, besispecializuojančioms miškų priežiūros ir aplinkosaugos srityse, turinčioms profesionalų šios srities ekspertų kolektyvą bei didelę patirtį miškų priežiūros, jų atkūrimo ir biologinės įvairovės išsaugojimo srityje.
Galiausiai, miškų paskirties keitimo atvejams esant neišvengiamai susijusiems su visuomenės interesais, bei visuomeninių santykių reguliavimu, todėl prieš pateikiant šį projektą tvirtinti Seimo plenariniame posėdyje, būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir jų nustatyta tvarka kreiptis į Specialiųjų tyrimų tarnybą, dėl Projekto antikorupcinio įvertinimo.
Prašome įvertinti mūsų išsakytus argumentus dėl Projektu tvirtinamų nuostatų keliamų grėsmių gamtai, aplinkai, visuomenės interesams ir miškų, kaip specifinės ekosistemos dalies išsaugojimui miestų teritorijose, taip pat nuogąstavimus dėl dalies šio Projekto nuostatų galimo prieštaravimą kitų teisės aktų bei Konstitucijos nuostatoms ir jam nepritarti.
Koordinatorės pavaduotojas
Linas Kranauskas
Siūlome prisiminti ir šią Tiesos.lt publikaciją: