Rugsėjui įpusėjus Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijoje Žirmūnuose Liudvikas Jakimavičius, Darius Kuolys ir Vytautas V. Landsbergis susitiko su gimnazijos mokytojais ir mokiniais.
Skelbiame abiturientų mintis, išsakytas po susitikimo.
Linas: Liudvikas man pasirodė tikrai labai nuoširdus ir šiltas žmogus. Stovėsena, judesiais, veido išraiška ir kalbėsena jis man spinduliavo tyrumą, teigiamą energiją, liudijo apie gyvenimo ir aplinkos nesugadintą tvirtą žmogiškąjį stuburą. Manau, kad toks gyvas žmogus rastų vietą Seime ir puikiai įsikomponuotų į įvairialypę visumą, ją visapusiškai praturtintų. Tuščios kalbos, kvailos pozos ir biurokratinis kalbėjimas jau įgriso. Lietuvai, o kartu ir mums reikia gyvo žodžio, pilietinių ambicijų ir kultūrinio proveržio. Visa tai, mano galva, Liudvikas ir įneš, jei jam bus suteikta galimybė.
Gintė: Susitikimo metu supratau, jog yra nebrandu nieko nežinoti apie politiką, ją atmesti kaip nešvarų reikalą. Darius Kuolys citavo filosofą. Algį Mickūną sakydamas, kad valdžia esame mes, politika yra mūsų dalis… Mačiau tris idealistus, studijų laikų draugus, sėdinčius prieš mus ir šnekančius apie humaniškumo trūkumą valstybėje, apie jausmus, apie tikėjimą. Man atrodė, kad tokie dalykai jau seniai buvo pamiršti valdžios, politikos kontekste. Gera tai buvo išgirsti. Apskritai klausydama jautrios Liudviko Jakimavičiaus kalbos, galvojau, kad bet koks žmogus, sėdintis šalia jo, jaustų didesnės savitarpio empatijos troškimą. Ačiū Jums: D. Kuoliui – už struktūriškumą, L. Jakimavičiui – už jausmą, o V. V. Landsbergiui – už partizanus ir dainas.
Mantas: Buvo kalbama apie gyvą, jautrų žmogišką ryšį politikoje. Būtent tokį ryšį atsinešė Liudvikas Jakimavičius, Darius Kuolys ir Vytautas V. Landsbergis. Jie, visi trys, buvo netipiški, nuoširdūs ir atviri, poetiški. Tokie ir turėtų būti kultūros žmonės: ištikimi tiesai, mylintys artimą ir prisiimantys atsakomybę už kitus. Liudvikas man pasirodė kaip tas kultūros žmogus, kuris gali būti Seime – turi aiškią krypties, tiesos pajautą, siekia idealo, jaučia kitą žmogų ir gali būti savotiška sąžine.
Dominyka: Manau, labai svarbus rašytojo Liudviko Jakimavičiaus išsakytas linkėjimas mums, mokiniams, išmokti skaityti tikrovę. Man asmeniškai tai atsakymas į labai aktualų klausimą – kam reikalingas kultūros, visuomenėje vykstančių procesų pažinimas, kam reikalingas susivokimas politinėje, ekonominėje šalies situacijoje. Įsiskaičius į tikrovę, pradedi matyti neteisybę, skriaudą ir į ją norisi atsakyti tiesa. Pradedi pažinti žmogų, ir ši pažintis nulemia norą keistis, keisti. Esu tikra: Liudviko Jakimavičiaus, rašytojo, išsakyta pozicija – atskleisti tikrovę, padėti pamatyti tiesą – yra būtina dabartinėje visuomenėje.
Povilas: Šiandien įsijautėme į daugumą viešoje erdvėje kuriamų spektaklių. Jau senokai susiskirstėme į stovyklas, suvokiančias save tik per priešo egzistavimą, taip užkirsdami kelią diskusijai ir tiesos paieškoms – aš dešinysis ir ne raudonas ar violetinis, aš katalikas ir neleisiu šventvagiškai elgtis ar kalbėti, aš lietuvis ir vos spėju tai entuziastingai reikšti gatvėse, nes tenka skustis vis ataugančius plaukus. Dėkui Dievui, dar lieka Respublika ir liberali erdvė – nuo aistrų ir savanaudiškų intencijų nepriklausomas valstybės pamatas, tačiau jei mes taip begėdiškai manipuliuosime aplinkinių realybės jausmu, jis gali ir iškrypti, prarasti ašį, pakrikti nebepataisomai – tai veda į suirutę, taip kyla pavojus Lietuvai. Politikui svarbu krautis politinį kapitalą, tačiau politika yra menas ir nereikia visko taip subanalinti. Galiausiai, ir pats režisierius pasimeta savo spektaklio eigoje. Kas tada sustabdys įsuktą pasirodymo mašiną, kuri traiško ne ką kitą, o mus pačius?
Emilija: Susitikimas su L. Jakimavičiumi, V.V. Landsbergiu ir D. Kuoliu truputį „pažeidė“ (turbūt gerąja prasme) mąstymo ribas. Betarpiškas, nuoširdus bendravimas, esminių orientyrų perdavimas ir noras skatinti mąstyti – tai buvo tikrai vertinga patirtis. Tik kilo gal kiek neprotingas klausimas: kam tokiam jautriam, kūrybiškam, kartu pažeidžiamam kultūros žmogui kaip L. Jakimavičius veltis į politiką? Reikia tikėtis, jau užaugome nebijoti. Kaip buvo pasakyta susitikime: nėra laiko bijoti. Galbūt šiandien būtent to ir trūksta: neabejingumo, paprasto, gyvo tarpusavio ryšio. Kultūra, kaip viena žmogiškumo sklaidos galimybių, pasirodo, visai neprieštarauja politikai. Tik priartina prie žmogaus.
Jonas: Viso susitikimo metu nustebino trys dalykai, vienas iš jų: mėnraštis „Sietynas“. Jis buvo leidžiamas sovietmečiu, todėl maniau, kad tai bus „Varpo“ pobūdžio leidinys, kuriame pašiepiama okupacinė valdžia, publikuojamos žmonių skriaudos, satyros ir t. t, nes šiuo leidiniu tuometis jaunimas kaip ir maištavo, švietėsi. To nebuvo. Vos tik mėnraštis pateko į mano rankas, nedelsdamas jį atsiverčiau, nes buvo įdomu, ką ten rasiu. Išvydau Antano Maceinos filosofinių studijų fragmentą. Nieko sau maištas, šviečiantis filosofiniais veikalais.
Taip pat nustebino paprastas ir labai ironiškas juodas humoras, ypač frazė „Ko skubėti kaip į gaisrą, jei tik vienas namas dega“ – šveikiško humoro dozė privertusi juoktis iki ašarų. Sakoma, kad ironija yra intelektualumo požymis.
Galiausiai poezija. Tiksliau – pačių poetų ištartas sakinys, kad viską, kas skauda, jie sudeda į poeziją. Ir tai man padarė didelį įspūdį, nes atsiranda ir ryšys, ir pagarba už tai, kad poetas nebando prisitaikyt.