Naujasis Židinys-Aidai
Sovietinė baudžiamoji sistema ir įvairūs jos dešimtmečiais tobulinti individo represavimo mechanizmai ypač intensyviai generavo to meto žmonių patirtį. Tam pritars beveik kiekvienas, besidomintis sovietine praeitimi. Apskritai nesovietiniame pasaulyje ir viešajame, ir moksliniame diskursuose, ir literatūros lauke žodžiai „gulagas“, „zona“ bei „kalėjimas“ nuolat vartoti ir vis dar tebevartojami siekiant apibendrinti, išreikšti bei nusakyti jauseną, būdingą gyvenimui už „geležinės uždangos“.
Tačiau tai vis išorė. O kaip su vidine anos patirties atmintimi, įsisąmoninimu, refleksija? Kaip yra pastebėjęs Tomas Vaiseta, įkalinimo jausmo išgyvenimas – šalia tokių patirčių kaip stagnacija, sąstingis, pilkuma ir betiksliškumas – net neturint realios kalinimo, tremties ar lagerio patirties, buvo dažnas vėlyvojo sovietmečio kasdienybės patirčių palydovas. Štai poetas Marcelijus Martinaitis savo gyvenimą Lietuvoje anuomet apibūdino kaip artimą įkalinimui ir izoliacijai, atskirčiai bei tremčiai – tiesa, ne fizinei, o dvasinei ir emocinei[1].
Vis dėlto ano meto intelektualai ir menininkai tokias patirtis, sovietinę sistemą ir valstybę susiejusias su dvasios bei fizinio kalėjimo išgyvenimu, aprašė gana kukliai, abstrakčiai, veikiau nuojautos, subjektyvaus patyrimo lygmeniu, sunkiai pasiduodančiu racionalizacijai. Užtat su sovietine sistema konfrontavusiųjų, nuo jos atsiribojusiųjų pamąstymuose kur kas aiškiau įvardijamas ir konceptualizuojamas individo neišvengiamas santykis su „zona“ arba „kalėjimu“ kaip pačios sovietinės tikrovės metafora.
Martinaičio mėgintai sučiupti aptakiai tikrovei Josifas Brodskis suteikia kur kas konkretesnį pavidalą: kalėjimą arba konclagerį sovietinėje sistemoje, anot jo, galima pavadinti sovietinės „visuomenės pratęsimu“. Pasak šiuos dalykus tyrinėjusios Julie Hansen, „tai, kas vyksta už kalėjimo sienų, tam tikrais atvejais galima įvardyti ir išvysti kaip veidrodį, atspindintį išorinį pasaulį“[2]. Galbūt ir ne visą laiką tiksliai atspindintį, tačiau atkartojantį esmingiausias išorinio pasaulio struktūras, kad ir savaip interpretuotas.
Tiesa, pasak Hansen, įmanomas ir atvirkštinis procesas – kalėjime susiformavusios veiklos strategijos, normatyvinė ir vertybinė sistemos, subkultūra ir kontrkultūra arba tiesiog „kalėjimo patirtis“ taip pat „palieka pėdsakus aplinkinėje visuomenėje ir kultūroje“[3].
Tarp sovietų Lietuvos nepritapėlių, ko gero, ryškiausiai gyvenimo šalia kalėjimo nuojautas konceptualizuoti mėgino amžiną atilsį Algirdas Patackas. Sovietinę valstybę jis manė buvus dar viena, tik didesne „zona“[4], atkartojančia kriminalinių nusikaltėlių bausmės ir izoliacijos vietos struktūras. Patackas vaizdingai brėžė abiejų pasaulių paraleles:
„Gimstant ir formuojantis bolševikiniam režimui sinchroniškai ir simetriškai susiformavo tai, kas vadinama blatnoj mir – struktūruotas kriminalinis pasaulis. Juos sieja ne tik bendras istorinis fonas, bet ir mentalitetas, socialinė kilmė ir apskritai rusiška specifika, garantuojanti šių sąsajų gyvastingumą ir dabartiniais laikais, XXI amžiuje. […] Po bolševikinio Spalio pučo […] susiformavęs gausus kalėjimų ir lagerių archipelagas, visa ta už grotų esanti spygliuotos vielos vatinukais aprengtų žmonių masė buvo vidujai griežtai struktūruota ir hierarchizuota. Jos viršuje buvo pachan, kuris valdė vorov v zakone (tikruosius vagis, besilaikančius tam tikro kriminalinio pasaulio kodekso); hierarchinė piramidė būdavo užbaigiama šestiorkomis, savotiškais blatnųjų pasaulio parijais, o visa masė eilinių vagišių – kurie nepriklausė blatnųjų kastai ir kuriems negaliojo kodeksai – buvo vadinami suki ir turėjo paklusti blatnųjų valdžiai. Visi kiti kaliniai – politiniai (kontriki), pasodinti už religinius įsitikinimus ir kt. buvo traktuojami kaip esantys už kastos ribų, ne žmonės; su jais, kaip ir su esančiais už zonos, buvo galima elgtis kaip nori. […] Tuo tarpu viršuje, kitoje pusėje grotų, […] vienalaikiškai ir simetriškai, veidrodiškai su procesu apačioje formavosi kitas pasaulis, Sovdepija, kaip mėgo vadinti sovietų režimą jo priešininkai. Ir nors formaliai šiedu pasauliai atstovavo opoziciniams poliams, viduje iš prigimties tarp jų egzistavo ryšys. Būdinga, kad lagerio žargone Stalinas buvo vadinamas Glavnyj pachan („vyriausias vadeiva“); besiformuojančios partinės nomenklatūros (irgi sucementuotos griežtu kodeksu) atitikmuo būtų vory v zakone, suki buvo tie, kurie nomenklatūrai nepriklausė, nors labai norėjo, o šestiorkų vaidmuo atiteko biurokratinei-administracinei smulkmei. Visi kiti sovietinės imperijos belaisviai buvo socialinės šudros, su kuriais, kaip ir su tais apačioje, buvo galima daryti ką nori.“[5]
Pats Patackas kalėjo trumpai, jo asmeninė patirtis – daugiau iš nesovietinės ir antisovietinės aplinkos bendrų. Bet tas bendrumas kaip tik ir svarbus, nuo jo atsispiriant jau moksliškai klaustina apie kalėjimo arba zonos patirties bei pačių nusikaltimo ir nusikaltėlio kategorijų reikšmingumą sovietinei visuomenei. Žinoma, pasukę tokį klausimą istoriškai, gautume klasikinę „kiaušinio ir vištos pirmumo“ dilemą: ar SSRS besidriekusi kalėjimų ir lagerių „zona“ buvusi tik sovietinės valstybės ir visuomenės atspindys, ar atvirkščiai, rusiškojo kriminalinio pasaulio istorija, tradicijos ir struktūros bus lėmusios ir patį bolševikinį mentalitetą ir suformavusios sovietinį valdymo modelį? Kur kas lengviau nei apie genezę yra svarstyti apie abipuses sąveikas, santykius, o galima ir suvis paprasčiau – ieškoti kalėjimo arba „zonos“ atspindžių sovietų valstybės modelyje, režimo specifikoje, kultūros lauke ir visuomenės sferoje.
Marksistinis ir bolševikinis nusikaltimo suvokimas
Pradėti prasmingiausia nuo specifinio marksistinės filosofijos įkvėptų bolševikų ir jiems prijautusių Rusijos „revoliucionierių“ santykio su teisės institutu. Vėliau šis santykis formavo sovietinės baudžiamosios justicijos sistemos logiką. Šiandienėje istoriografijoje šis ypatingas bolševikinės minties požiūris į teisę kartais įvardijamas „teisiniu nihilizmu“[6].
Toji bolševikų mintis, vėliau įgavusi kūną sovietų valstybės aparate ir įstatymuose, brendo marksistinės ideologijos lauke. Marksistai visų pirma oponavo klasikinei prancūzų sociologo Emile‘io Durkheimo tezei, kad visuomenė be nusikaltimo yra tikrovėje nepasiekiama, o jei tokia būtų sukurta, tai reikštų paprasčiausią nusikaltimus kontroliuojančių institucijų piktnaudžiavimą galia[7]. Bolševikų ideologijoje visuomenė be nusikaltimo atsiskleidžia ne tik kaip teorinė įmanomybė, bet ir kaip būtina konkrečiai neapibrėžtos ateities – komunistinio „rojaus“ – dalis. Manyta, kad socialistinėje visuomenėje nusikaltimas skaičiuosiąs paskutiniąsias dienas, o komunistinėje stadijoje – apskritai nunyksiąs, teliksią administraciniai nusižengimai. Tad ir kriminalinė teisė būsianti pakeista visuomenės saviadministracija[8].
Žinoma, marksizmo taip pat būta „savos epochos kūdikio“. Nuo Prancūzijos revoliucijos skaičiuojamas „ilgasis devynioliktas amžius“ atnešė ne tik sparčią pramonės perversmo ir urbanizacijos nulemtą socialinių bei asmeninių santykių kaitą. Naujoji Vakarų visuomenė, žengianti į modernybę ir sekuliarizaciją, patyrė ir tikrą etinį perversmą.
Antai socialinio darvinizmo atstovas, pozityvistinės kriminologinės minties tėvas Cesare Lombroso įrodinėjo nusikaltėlį esant nebe nusidėjėliu ar sąmoningai moralinę ir teisinę tvarką griaunančiu individu, o tam tikro antropologinio tipo atstovu, pasižyminčiu net išskirtinėmis fizinėmis savybėmis, kurios yra genetiškai paveldimos. Šitaip pati nusikaltimo sąvoka ir jo priežastinis aiškinimas iš etinės ir teisinės sferos buvo tempiamas į antropologinės ir socialinės evoliucijos teritoriją. Brendo idėja, kad nusikaltimas tesąs tam tikras genetinis netobulumas, atsiradęs žmonių rūšies evoliucijoje, tačiau taip pat sėkmingai galįs nunykti, kai nebeneš naudos tolesnei žmonijos raidai.
Nuo nusikaltimo aiškinimo fizine žmonių rūšies evoliucija tebuvo vienas žingsnis iki socialinės evoliucijos teorijų, kurias plėtojo Vakarų Europos marksistai. Visuomenės sąrangą aiškindami socialinės evoliucijos nulemta klasių kova, jie nusikaltimą taip pat ėmė laikyti tik negatyvia šios evoliucijos pasekme ir socialinių santykių netobulumo nulemtu bruožu. Todėl nusikaltimas hipotetiškai turėjo nunykti galutiniame taške – klasinių santykių atsisakiusioje naujoje visuomeninėje sanklodoje. Marksistai nusikaltimą nustojo sieti su individualios valios aktu, suvokdami jį kaip nulemtą socialinės padėties[9]. Nusižengimas įstatymui imtas traktuoti nebe kaip moraliai neigiamas veiksmas (kad ir sąlygotas skurdo ar nepritekliaus aplinkos), ir net ne kaip biologiškai determinuotas antropologinis tipas, o kaip pateisinama priemonė proletariato kovoje prieš išnaudotojų priespaudą, už geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas[10]. Darydamas nusikaltimą proletaras (ar jo atstovas) priešinasi ne objektyviai suvoktam įstatymui, o tą įstatymą sukūrusiai išnaudotojų klasei[11]: „Naivu tikėti, jog įstatymas sukurtas visiems ir visų vardan; atsargiau būtų pripažinti, jog įstatymas yra sukurtas vienų, o taikomas kitiems“[12].
Remiantis šia logika, kaip nusikalstama buvo imta suvokti pati „išnaudotojų klasė“, kartu – ir visa neva jos sukurta teisinė sistema. Kartu atmetamas ir jos suformuluotas nusikaltimo apibrėžimas – ir marksistų traktatuose, ir bolševikų samprotavimuose, ir porevoliucinės Rusijos ar SSRS baudžiamuosiuose įstatymuose bei institutuose.
Tokioje idėjinėje terpėje brendusį bolševikinį mąstymą organiškai pratęsė ir atitinkamas veikimas. Bolševikai neretai patys griebdavosi „antiįstatyminės“ veiklos – teroristinių aktų, plėšimų, žmogžudysčių – visų pirma, siekdami finansuoti savo politinę veiklą. Nuo eilinių nusikaltėlių grupių bolševikai skyrėsi totalitarine logika[13] ir fundamentalistine ideologija. Vis dėlto jų požiūris į Rusijos imperijos teisę kaip į galingųjų sukurtą klasinio išnaudojimo įrankį galėjo prisidėti prie nelegalių veiklos formų moralinio pateisinimo[14].
Rusijos imperijoje revoliucingi socialistai iš tiesų buvo panašesni į nusikalstamą teroristinę organizaciją nei į dėl socialinių tikslų kovojančią politinę partiją. Pasak Anne Applebaum, pats Leninas tradicinius kriminalinius nusikaltėlius laikė labiau potencialiais revoliucijos sąjungininkais nei priešais. Neatsitiktinai sovietinė baudžiamosios justicijos sistema iš karto tapo itin griežta politiniam nusikaltimui (antitarybinei veiklai), kuris šitaip buvo išskirtas iš bendro nusikaltimų lauko, – taip radosi sovietiniam baudžiamajam persekiojimui pamatinė skirtis tarp „kriminalinio nusikalstamumo“ ir „politinio nusikalstamumo“[15].
Taigi nusikaltimas bolševikų ideologijoje ir sovietų teisinėje mintyje tapo atsietas nuo individo valios nusikalsti, aukos patiriamos skriaudos ir bet kokių objektyvesnių kategorijų ir paverstas konstruojamos ideologinės tikrovės dalimi. Kartu bolševikinė „nusikaltėlio“ kaip priešiškos klasės atstovo idėja taip pat dažnai virsdavo naujai išradinėjama ir socialiai konstruojama tikrove. Jei sovietinės valstybės pradžioje sieti nusikaltėlius su baltagvardiečiais ar eserais dar buvo šiek tiek tikroviškai pagrįsta, tai „buožės“ turinys jau visuomet pasižymėjo reliatyvumu, patiems kriminalizuotiems „buožėms“ save laikant skurdžios valstietijos atstovais ir nesuvokiant jų kriminalizavimo teisinio bei loginio pagrindo[16]. Apogėjų šis neapibrėžtumas pasiekė Didžiojo teroro ir Maskvos parodomųjų procesų metu, kai klasinio „nusikaltėlio“ savybės buvo priskirtos net Stalinui ištikimiems komunistams.
Tad bolševikinį pažadą kuriant naują tvarką išnaikinti nusikaltimus iš visuomenės gyvenimo lydėjo trynimas paties tradicinio požiūrio į nusikaltimą kaip individui (ne tik valstybei) pavojingą veiksmą bei moralinį ir etinį blogį.
Kuriant „valstybę be nusikaltimo“
Pasak Applebaum, Leninas tikėjo, kad revoliucijos plėtra ir komunizmo kūrimas nulems laipsnišką tradicinio nusikalstamumo nunykimą, tad svarbiausia revoliucijos užduotis yra nugalėti „klasinį priešą“, t. y. „politinio tipo“ nusikaltėlius. Būtent šiam tikslui ir buvo pasitelkti po revoliucijos gimę sovietiniai baudžiamieji įstatymai[17]. Pasak vokiečių istoriko Joergo Baberowskio, sovietinė baudžiamoji teisė kaip sistema sui generis neegzistavo, o visas biurokratijos aparatas ir baudžiamojo persekiojimo institucijos, įstatymai ir praktikos teatliko vienintelę funkciją – tenkinti primityvaus diktatoriaus Stalino kraujo troškimo instinktą ir viešai pateisinti stalinistines represijas[18]. Įdėmiau patyrinėjus baudžiamojo persekiojimo formą, raidę ir turinį, tokią tezę galima paneigti.
Visų pirma, sovietinė teisinė sistema gimė dar prieš stalinizmą. Antra, pagal bolševikinę nusikaltimo ir nusikaltėlio sampratą teoriškai, o pagal sovietinę teisėkūrą – ir praktiškai tapo įmanoma vykdyti represijas nepažeidžiant sovietinių įstatymų – nors, žinoma, nusižengiant tarptautinei teisei, jei tai galėjo ką nors reikšti ir kam nors rūpėti.
Tokią galimybę lėmė dvi esminės visos sovietinės baudžiamosios teisės ypatybės – vadinamoji „materialistinė nusikaltimo samprata“ ir jame įtvirtintas „analogijos principas“. Abi jos jau egzistavo pamatiniame (bent iki Stalino mirties) dokumente – 1919 m. gruodžio 12 d. priimtuose „Pagrindiniuose RSFSR baudžiamosios teisės principuose“. Čia suformuluotas „materialistinis“ apibrėžimas reiškė, kad nusikaltimas – tai ne tiesiogiai su nusižengimu įstatymui susieta tikrovė, o veika, vienaip ar kitaip daranti žalą socialistinei valstybei[19].
Atsisakius „buržuazinio“ nullum crimen sine lege principo (kai nusikaltimu konkretus veiksmas tampa tik kai yra draudžiamas įstatymo[20]), baudžiamajame persekiojime imta „taikyti analogija“: „Jei vienas ar kitas socialiai pavojingas veiksmas nėra išimtinai numatytas šiame kodekse, pagrindas atsakomybei už jį yra pritaikymas tų aktų, kurie apibrėžia panašius nusikaltimus“. Analogijos principas baudžiamojo kodekso specialiąją dalį pavertė „paprasčiausiu nusikaltimų pavyzdžių sąrašu“[21]. Teoriškai tapo įmanoma teisti žmogų už veiką ar neveiksnumą, neįrašytą į baudžiamuosius įstatymus – argumentuojant, kad jis padarė nusižengimą, kuris yra toks pat pavojingas, kaip ir įvardytas kuriame nors kitame baudžiamojo kodekso straipsnyje[22]. Taigi galima bet kokį veiksmą traktuoti kaip nusikaltimą, kartu oficialiai nepažeidžiant sovietinės teisinės sistemos.
Kadangi tokia baudžiamųjų įstatymų logika puikiai tiko politiniams nusikaltimams kriminalizuoti, naujai po revoliucijos įkurta justicijos sistema – liaudies teismų bei aukščiausiojo teismo sistema (teisminės institucijos) ir valstybės saugumo aparatas (neteisminės institucijos) – netrukus ėmėsi masiškai kriminalizuoti „klasinius nusikaltėlius“. Net ir NKVD „trojkos“ kriminalizacijos procese taikydavo sovietinius įstatymus, ypač – garsųjį, Aleksandro Solženicyno išanalizuotąjį sovietų Rusijos baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį. Taigi sovietinė teisinė logika nesikirto su siekiu vykdyti masines represijas[23].
Vykstant kolektyvizacijai ir industrializacijai, visas sovietinės sistemos dėmesys buvo nukreiptas į klasiniu pagrindu kriminalizuojamus asmenis ir politinius nusikaltimus. Marksistinis teisinis nihilizmas gal ir turėjo įtakos sprendimui laikinai apriboti tradicinių teisinių priemonių naudojimą, bet pati kriminalizacija, priešingai nei dažnai įsivaizduojama, nebuvo chaotiška ir nepasižymėjo sovietinių teisinių kategorijų ignoravimu. Žinoma, nepaisant formalaus procedūrų laikymosi, praktiškai teise buvo grubiai piktnaudžiaujama ir, ko gero, valia ir jėga dominavo prieš teisinę logiką.
Valstybės saugumo institucijų vykdytų areštų statistikoje dominavo politiniai nusikaltimai. Net ir absoliučioje visų areštų statistikoje nuo 1921 iki 1953 m. daugiausia žmonių buvo suimama kaip politiniai nusikaltėliai[24]. Itin įdomiu reiškiniu šiame kontekste tapo vadinamoji „teisės restauracijos“ reforma, sietina su Didžiojo teroro architekto Andrejaus Višinskio vardu. Jos imtasi ketvirto dešimtmečio viduryje, baigiantis kolektyvizacijai. Reformos metu buvo suformuluota nauja doktrina, kuri sovietinę teisę transformavo į pozityviosios teisės sistemą, kai „teisė kyla iš įstatymų“. Taip, bent jau teoriškai, buvo nusigręžta nuo ankstesnio teisinio nihilizmo[25]. Ligtolinis politinio nusikaltimo sureikšminimas kriminalinio sąskaita turėjo nunykti, kaip ir pati perskyra; net buvo kriminalizuotos naujos veikos, pavyzdžiui, jaunimo delinkvencija ir abortai[26]. Be to, siekta stiprinti teisinį išsilavinimą, reformuotos teisės mokyklos, teisės disciplina įgavo naują reikšmę universitetuose[27]. Vis dėlto toks teorijos ir net ideologijos pokytis mažai ką pakeitė praktiškai. Nuo 1926 m. nebuvo priimta naujo baudžiamojo kodekso, ir toliau buvo vadovaujamasi papildyta senojo kodekso versija.
Čia kyla klausimas: ar „teisinio nihilizmo“ laikotarpiu suformuotų įstatymų tinkamumas „teisės restauravimo“ epochai reiškė, kad padidėjęs Stalino dėmesys teisei tebuvo imitacija ir represyvaus režimo maskavimas? Tikėtina, kad tikrovė buvo šiek tiek sudėtingesnė. Nors sovietinė baudžiamosios teisės sistema pagal vakarietiškus standartus traktuotina kaip nusikalstama, savo pačios viduje ji buvo suformuluota taip, kad tobulai tiktų įgyvendinti bet kurio potencialaus ar numanomo nusikaltėlio kriminalizaciją nepažeidžiant sovietinių įstatymų. Ne tuščiai, pasak Solženicyno, 58-asis straipsnis buvo suformuluotas taip ypatingai: „Daugiašakis, įvairusis, visa šluojantis Penkiasdešimt Aštuntasis, aprėpiantis pasaulį netgi ne tiek savo punktų formuluotėmis, kiek dialektiniu ir plačiausiu jų aiškinimu […], nėra padangėje tokio nusižengimo, kėslo, veiksmo ar neveiklumo, už kuriuos nepajėgtų nubausti Penkiasdešimt Aštuntojo straipsnio ranka“[28]. Ir jei baudžiamojoje teisėje dėl analogijos principo ir materialistinio nusikaltimo apibrėžimo nusikaltimu galėjo būti pripažinta „bet kas, kas kenkia sovietinei santvarkai bei valstybei“, tai ir bet kuris individas hipotetiškai galėjo būti pripažintas nusikaltėliu.
Višinskio reforma nepanaikino ankstesnės sovietinės nusikaltimo sampratos, bet, atvirkščiai, tobulai ją įgyvendino. Kadangi nusikaltimas buvo apibrėžtas maksimaliai abstrakčiai ir talpiai, ilgainiui teorinė riba tarp „politinio“ ir „kriminalinio“ nusikaltimo išsitrynė. Stalininių represijų metais kaltinimai vienam asmeniui neretai būdavo formuluojami remiantis ir „politiniais“, ir „kriminaliniais“ straipsniais.
Nors komunistinė ideologija ir siekė sukurti beklasę visuomenę be nusikaltimo, bet tikrovėje visi tapo potencialiais nusikaltėliais, o etinė riba tarp įstatymo laikymosi ir jo pažeidimo buvo ištrinta.
Rezultatas: nusikaltėlių pasaulio patirties įsismelkimas į sovietinę kultūrą
Priešingai nei prognozavo komunistinė utopija, kriminalinių nusikaltimų mastai nemenko net ir paskelbus apie socializmo vienoje valstybėje sukūrimą 1936 m.[29] Regis, būtent šiuo laikotarpiu tradicinio nusikalstamumo egzistavimas pagaliau buvo pripažintas kaip rimta problema.
Be to, Gulago erdvėje, kuri nuo 1929 m. tapo neatskiriama sovietinės santvarkos dalimi, vyko kitokie procesai nei laisvėje[30]. Galima tarti, kad visą savo galią ir kontrolę sutelkęs į esančiuosius laisvėje (kuri, griežtai tariant, totalitarinėje sistemoje ir neįmanoma), stalininis režimas „pamiršo pasirūpinti“ esančiaisiais lageriuose – manant, kad fizinė izoliacija ir priverstinis darbas totalios kontrolės bei absoliučios sovietinės galios sąlygomis savaime duos rezultatus (kad ir socialistinį perauklėjimą). Nors šį teiginį iliustruoti archyviniais šaltiniais sudėtinga, politinių kalinių ir tremtinių atsiminimai liudija gana atsainų lagerių administracijos požiūrį į „įprastinio“ kriminalinio elgesio apraiškas. Pavyzdžiui, buvęs politinis kalinys Vytautas Pupelis teigia, kad Kolymos lageriuose „Vanino persiuntimo punkto represinė valdžia skatino chaosą“, ten „kriminaliniam zonų elementui buvo leidžima plėšikauti ir net žudyti“[31]. Ir kas galėjo numanyti, kad po Stalino mirties Gulago sistema patirs permainas, bus paskelbta masinė amnestija, o grįžtantys kaliniai – ir politiniai, ir kriminaliniai – įrėš „zonos“ patirčių trajektorijas vėlyvojo sovietmečio socialiniuose ir kultūriniuose diskursuose.
Gulagas toli gražu netapo „pataisos“ institucija ar „naujojo žmogaus“ kaip idealaus sovietiškai indoktrinuoto individo gimties vieta. Šiandien istoriografijoje rimtai svarstoma, kad dar ikirevoliucinio laikotarpio bolševikų sąlytis su carinės Rusijos imperijos kriminaliniu pasauliu, pačių bolševikų kriminalinės praktikos lėmė ypatingą „kriminalinių“ nusikaltėlių vietą sovietinių kalėjimų ir lagerių hierarchijoje. Būtent šių Gulago kalinių moralinės trajektorijos vėliau lėmė vadinamosios „zonos“ kultūros gimimą.
Pupelio paliudijimą, kad sovietinė administracija ne itin kliudė ne politinio kriminalinio elgesio vešėjimui įkalinimo vietose, patvirtina ir istoriografija. Pasak Marko Galeotti, plečiantis lagerių sistemai ir ją papildant milijoniniams žmonių srautams, siekdama išlaikyti pavojingais laikytų politinių kalinių kontrolę, Stalino administracija nesistengė kliudyti klostytis „kriminalinių“ nusikaltėlių privilegijuotai padėčiai. Taip viltasi, kad kriminaliniai nusikaltėliai bus režimui lojali jėga, panaudotina politinių kalinių kontrolei[32].
Kitas politinis kalinys Kęstutis Lakickas prisiminė, kaip lagerių vadovybė buvo linkusi nuteikinėti šias dvi kalinių grupes vieną prieš kitą, o tarp skirtingų kriminalinių nusikaltėlių grupių vykdavo susirėmimai. Lakickas taip pat pastebi, jog kalinius, ypač teistus už kriminalinius straipsnius, vienijo tam tikri subkultūrai būdingi bruožai, pavyzdžiui, bendras žargonas („zakoninkas“, „suka“). „Zonoje“ susiformavo ir alternatyvi socialinių taisyklių sistema[33].
Be to, ankstyvuoju laikotarpiu Gulage susiformavo rusiškosios mafijos tradicijos[34]. Nors šio proceso ištakos glūdėjo dar ikirevoliuciniame laikotarpyje, būtent Gulage galutinai gimė vadinamasis „vagių pasaulis“ – sovietinė kriminalinė subkultūra vorovskoj mir, kurios hierarchijos viršūnėje buvo Patacko įvardyti „vagys pagal įstatymą“.
Pasak Galeotti, specifinė nusikaltėlio savimonės plėtra buvo tiesiogiai susijusi su lagerių tinklo plėtra. Priverčiamojo darbo stovyklos tapo „kritinės nusikaltėlių masės tankiai užpildyta teritorija“, kur susiklostė idealios sąlygos generuoti, artikuliuoti, propaguoti specifinę kriminalinę vertybinę sistemą, hierarchinį modelį ir net tokius subkultūros ženklus kaip tatuiruotės. Todėl lageriai sovietiniame kriminaliniame slenge net buvę vadinami „akademijomis“[35].
Taigi atsainus ankstyvųjų sovietinių institucijų ir lyderių elgesys su kriminaliniu nusikalstamumu nulėmė tolesnį Gulago vaidmenį sovietinės socializacijos procesuose. Gulago sistema, priešingai nei planuota, tapo ne politinio perauklėjimo inkubatoriumi, o kriminalinio mentaliteto katalizatoriumi. Vėliau šis mentalitetas, ypač pritaikius masines amnestijas, jau galėjo skleistis anapus „zonos“ ribų[36]. Kai kurie tyrėjai būtent šią Gulago subkultūrą ir sieja su sovietinės bei posovietinės teisinės kultūros stoka, nusikaltimo moralinio pateisinimo tendencija ir korupciniais tinklais: „Laipsniškai ryšiai tarp organizuoto nusikalstamumo, pogrindinės ekonomikos ir korumpuotų Komunistų partijos narių stiprėjo, stabilizavosi ir tapo institucionalizuoti“[37].
Ko gero, labiausiai šios ir elito, ir visuomenės mentaliteto kriminalizacijos tendencijos išryškėjo kalėjimų ir darbo stovyklų administracijose. Įkalinimo vietų valdžia neretai buvo linkusi į įvairaus plauko nusikaltimus – ypač valstybės turto grobstymus, įvarias vagystes bei korupciją. Neseniai atlikti karo belaisvių ir Gulago lagerių Macikuose (Šilutės apylinkėse) tyrimai atskleidė, jog čia „lagerių ir ūkio įmonių bendradarbiavimo sistemoje išvešėjo korupcija ir beveik nekontroliuojama lagerių vadovų savivalė ir turto grobstymas“, o dalis šių lagerių personalo „buvo tikri vagys, sumanūs valstybinio turto grobstymo žinovai“. 1945–1946 m. „kiekvieną mėnesį dalis maisto produktų“, tuo metu turguose kainavusių apie 10 kartų brangiau, būdavo nurašoma[38].
Aukštesnės grandies pareigūnai į tokį savo pavaldinių elgesį dažnai žiūrėjo pro pirštus. Pavyzdžiui, Macikų lagerio pagalbinio ūkio direktorius Borisas Vjunovas buvo sučiuptas ne tik savo ūkyje naudojęs belaisvių darbo jėgą, bet ir jam užsėti pavogęs sėklą iš lagerio sandėlio: „600 kg avižų, 120 kg žirnių, 150 kg vikių, 225 kg kviečių“. Tačiau lagerio viršininkas kapitonas A. Žuravliovas Vjunovui tenurodė „užmokėti už belaisvių darbą ir padengti sėklos vagystės nuostolius“[39]. Taigi griežtesnių sankcijų nesulaukta.
Po Stalino mirties įstatymų sferoje buvo visiškai atsisakyta ankstesnio paveldo, kartu panaikinant sovietinės teisės galią potencialiai kriminalizuoti kiekvieną sovietinį pilietį. Sovietinėje baudžiamojoje teisėje buvo įgyvendinta reforma, išleistas naujas baudžiamasis kodeksas, kuriame atsisakyta analogijos principo ir materialistinės nusikaltimo sampratos. Teisinė logika tapo kur kas artimesnė vakarietiškajai[40]. Vis dėlto pirminis teisinis nihilizmas vis dar atsispindėjo dažnai atsainioje ir represijoms tebenaudojamų baudžiamosios justicijos institucijų veikloje. O kriminalinėje subkultūroje generuojamos vertybės ir nepagarbos įstatymui tradicijos grįžtančių kalinių dėka plito už „zonos“ ribų.
Disidentas Balys Gajauskas, suimtas ir tardomas KGB vidaus kalėjime – tardymo izoliatoriuje Vilniuje 1977 m., iš savo kameros draugo, jauno prekybos laivo jūrininko, kaltinamo perukų kontrabanda, išgirdo tokį pasakojimą: „visų laivų jūrininkai užsiiminėjo kontrabanda. Ką veikė kapitonai? Ką veikė kapitono pavaduotojas kompartijos sekretorius laive? Jie žinojo, bet apsimetė, kad nieko nemato. […] Vieno laivo kapitonas pakliuvo su didele pinigų suma. Vieni jūrininkai negalėjo atlikti tokio sudėtingo darbo. Jie turėjo uoste nedidelį tinklą tiekėjų, kurie pristatydavo prekes į laivą. Jūrininkai slėpdavo prekes į iš anksto paruoštas vietas. Klaipėdoje jie turėjo padėjėjų, kurie iškraudavo prekes, išveždavo iš uosto ir parduodavo“[41].
Tokie epizodai, tegul tiesiogiai teliudijantys tik apie paskirus faktus, vis dėlto ženklina nusikalstamos veiklos tinklus funkcionavus ne viename stambiame sovietinio ūkio objekte – ir LSSR, ir už jos ribų. Pasak to paties Gajausko, patys kaliniai aštuntame dešimtmetyje šnabždėdavosi, kad kontrabanda „užsiiminėjo visi, kas sugebėjo ir kas priėjo prie šio verslo“, jog sparčiai daugėjo stambių finansinių nusikaltimų, todėl KGB telkė vis didesnes pajėgas kovai su šiomis blogybėmis – palikdama nuošalėje „stipriai sumenkusį“ ar nebe tokiu svarbiu laikomą politinį nusikalstamumą[42].
Taigi ir sovietų Lietuvos visuomenėje, toli už didžiųjų kalėjimų ir lagerių sienų, išplito nepagarba įstatymui ir etinis abejingumas nusikaltimams. Antai masiniai „socialistinės nuosavybės grobstymai“ visuomenėje ir neoficialioje kultūroje net nelaikyti nusikaltimais ar moraliniu blogiu, nors palietė praktiškai kiekvieną sovietinį namų ūkį[43]. Be abejo, prie tokios padėties prisidėjo ir ekonominiai nepritekliai bei didžiulės nelegalios rinkos susiformavimas[44]. Taigi „zona“ pamažu tapo ne tik vaizduotės, bet ir kasdienybės bei individualios moralės kategorija.
Vietoj epilogo
Panašu, kad statistiškai didelę dalį visuomenės asmeniškai palietęs Gulagas darė įtaką asmeninėms SSRS gyventojų patirtims, vertybėms ir net masinei kultūrai. Vis dėlto sovietmečiu šios patirtys tebebuvo užgožtos ideologinių suvaržymų, o asmeniniai išgyvenimai, ko gero, buvo slopinami kaip trauminės patirtys.
Žlugus Sovietų Sąjungai, kalėjimo kultūra staigiai išsiveržė į viešąjį diskursą. Pasak Helenos Goscilo, nuo 1990 m. posovietinėje erdvėje suklestėjo vadinamoji „zonos kultūra“, persunkta lageriuose susiformavusios vertybinės sistemos konotacijų ir estetinių subkultūrai būdingų formų bei paties nusikaltimo ir smurtinių hierarchinių santykių tarp individų romantizacijos (plg. muzikinės grupės Liube kūrybą[45]).
Bolševikinis teisinis nihilizmas ir kriminalinio nusikaltimo tikrovės ignoravimas iš tiesų galėjo lemti teisinio mąstymo ir teisinės etikos nykimą SSRS, o ilgainiui atnešti kriminalinių vertybių sklaidą ir už „zonos“ ribų esančiame sovietiniame pasaulyje.
[1] Tomas Vaiseta, Nuobodulio visuomenė: Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984), Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2014, p. 10, 11.
[2] Julie Hansen, „Introduction“, in: Julie Hansen, Andrei Rogachevskii (eds.), Punishment as a Crime? Perspectives on Prison Experience in Russian Culture, Upsalla: Uppsala Universitet, 2014, p. 9.
[3] Ibid.
[4] Algirdas Patackas, „Sovietinis habitus ir blatnoj mir: Sovietų režimas kaip kriminalinio pasaulio veidrodinis atspindys, in: Demokratija Lietuvoje: Pilietiškumas ir totalitarizmas XX amžiaus istorijos lūžiuose, sudarė Mingailė Jurkutė, Nerijus Šepetys, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2011, p. 192. Plg. ten pat pateikiamas Marko Solonino mintis apie bendrą sovietinę erdvę.
[5] Ibid., p. 191–192.
[6] Ivo Lappena, Soviet Penal Policy, Denmark: Birthe Lapenna, 2000, p. 11, in: http://www.ivolapenna.org/verkoj/books/soviet.pdf, (2015-12-20).
[7] Stuart Henry, Mark M. Lanier, What is Crime? Controversies over the Nature of Crime and What to Do about It? Lanham: Rowman & Littlefield Publishers, 2001, p. 2.
[8] Harold J. Berman, „Principles of Soviet Criminal Law“, in: The Yale Law Journal, 1947, t. 56, Nr. 5, p. 803–804.
[9] Michel Foucault, Disciplinuoti ir bausti: Kalėjimo gimimas, iš prancūzų kalbos vertė Marius Daškus, Vilnius: Baltos lankos, 1998 (orig. 1971), p. 325–326.
[10] Ibid., p. 324.
[11] Ibid.
[12] Ibid., p. 326.
[13] Hannah Arendt, Totalitarizmo ištakos, iš anglų kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Tyto alba, 2001 (orig. 1968), p. 337–378.
[14] Pavyzdžiui, Stalino pogrindinę nusikalstamą veiklą iki revoliucijos analizavo: Simon S. Montefiore, Stalino jaunystė, iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis, Vilnius: Tyto alba, 2009 (orig. 2007), p. 126–143, 217–226, 238–277.
[15] Anne Applebaum, Gulago istorija, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, Vilnius: Baltos lankos, 2009 (orig. 2003), p. 37, 38.
[16] Olga Adamova-Sliozberg, My Journey: How One Woman Survived Stalin’s Gulag, Evanston: Northwestern University Press, 2011, p. 5–6.
[17] Ann Applebaum, op. cit., p. 5, 6.
[18] Joerg Baberowski, Verbrannte Erde: Stalins Herrschaft der Gewalt, Muenchen: C. H. Beck, 2012, p. 362–368.
[19] Ivo Lappena, op. cit., p. 31–32.
[20] Ibid., p. 33.
[21] Ibid., p. 34.
[22] A. K. R. Kiralfy, „Recent Legal Changes in the USSR“, in: Soviet Studies, 1957, t. 9, Nr. 1, p. 14.
[23] Timothy Snyder, Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino, iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas, Vilnius: Tyto alba, 2011 (orig. 2010), p. 47–48, 102–110.
[24] Paul R. Gregory, Terror by Quota: State Security from Lenin to Stalin, New Haven, London: Yale University Press, 2009, p. 16–18, 23.
[25] Richard Pipes, Russia Under the Bolshevik Regime, New York: Vintage, 1995, p. 402–403.
[26] Harold J. Berman, Justice in the USSR: An Interpretation of Soviet Law, Cambridge, London, 1987, p. 48–49.
[27] Ibid., p. 57.
[28] Aleksandras Solženicynas, Gulago archipelagas: 1918–1956, t. 1, iš rusų kalbos vertė Viktoras Beržinis, Vilnius: Žara, 2009 (orig. 1973), p. 75.
[29] Paul R. Gregory, op. cit., p. 16–23.
[30] Anne Applebaum, op. cit., p. 70–72.
[31] Vytautas Pupelis, Lietuviai Kolymos Gulago lageriuose, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2015, p. 18.
[32] Mark Galeotti, „The Russian Mafiya: Economic Penetration at Home and Abroad“, in: Alena V. Ledeneva, Marina Kurkchiyan (eds.), Economic Crime in Russia, The Hague, London, Boston: Kluwer Law International, 2000, p. 31.
[33] Kęstutis Lakickas, Kalinys Z-311, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 111.
[34] Vadim Volkov, „Organized Violence, Market Building, and State Formation in Post-Communist Russia“, in: Alena V. Ledeneva, Marina Kurkchiyan (eds.), Economic Crime in Russia, p. 47.
[35] Mark Galeotti, op. cit., p. 31.
[36] Ibid.
[37] Ibid.
[38] Vytautas Tininis, „Sovietų Sąjungos karo belaisvių lageris Macikuose 1945–1948 m.“, in: Macikų mirties namai: Antrojo pasaulinio karo belaisvių ir GULAG‘o lageriai 1939–1955 metais Šilutės apylinkėse, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2015, p. 94–96.
[39] Ibid., p. 97.
[40] A. K. R. Kiralfy, op. cit.
[41] Balys Gajauskas, Gulago saulėlydis, d. 1, Vilnius: Petro ofsetas, 2012, p. 22.
[42] Ibid.
[43] Žr. pavyzdžiui: B. Dovainis, „Kas kaltas?“, in: Šluota, 1980, Nr. 12, p. 12; Kostė Julytė, Stepas Kirvelis, „Procentinė mįslė“, in: ibid., Nr. 16, p. 7; Virgis Trumpa, Jurgis Šliumpa, „Aukso gysla“, in: ibid., Nr. 17, p. 3. Žr. tyrimą: Kristina Gudaitytė, „Grobstytojai ir snaudaliai: Apie „socialistinės nuosavybės“ grobstymą LSSR pramonėje“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2012, Nr. 4, p. 265–274.
[44] Žr. Rūta Žiliukaitė, „Ekonominis „nepaklusnumas”? Blatas ir kitokios neformalios ekonominės praktikos“, in: Nematoma sovietmečio visuomenė, mokslinė redaktorė Ainė Ramonaitė, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, p. 128–153.
[45] Helena Goscilo, „Complicity in the Illicit? Liube’s Rock Band Bond with the Criminal Zona“, in: Julie Hansen, Andrei Rogachevskii (eds.), Punishment as a Crime?, p. 115–119.
Naujasis Židinys-Aidai