Monika Morkūnaitė. Kaip mąstyti apie politiką, arba Ką reiškia „mąstyti atsakingai“?

Pro Patria

Iki šiol puikiai prisimenu vieną pirmųjų prof. dr. Vytauto Radžvilo filosofijos paskaitų, kurioje jis studentams uždavė iš pažiūros labai elementarų klausimą: ar krokodilas mato danguje skrendantį lėktuvą? Atsakymas – ne, nemato, nes krokodilas paprasčiausiai nenutuokia apie tokio objekto kaip „lėktuvas“ egzistavimą.

Tokią įžangą pasirinkau ne be reikalo – pastaruoju metu Vakaruose, įskaitant ir Lietuvą, itin suaktyvėjo keistas ir netgi, drįsčiau sakyti, iškreiptas politinis suvokimas, sąlygojamas visų pirma stipriai ideologizuotų srovių, skirtų paveikti intelektualiai silpniausiai visuomenės daliai. Pavyzdžiui, šiandieną itin gajus požiūris, jog propagandinis mechanizmas gali suktis tik Kremliuje, pamirštant, jog vien ką tik išsakyta mintis gali būti sumanus kitos, Vakarų, propagandos tikslas. Lygiai taip pat dažnai manoma, jog propaganda ir cenzūra galima tik totalitarinio režimo sąlygomis, tačiau nesusimąstoma apie kitą, daug pavojingesnę, latentinę kontrolės formą, kuri gali puikiai funkcionuoti iš pirmo žvilgsnio laisvose ir pažangiose visuomenėse.

Tačiau užvis baisiausia, kai tokia strategija ilgainiui sukelia esminės žmogiškosios savybės – mąstymo – atrofiją. Nematomai disciplinuojama visuomenė yra įtikinama tam tikrų idėjų „pažanga“ ir taip pasirinkus lengviausią kelią, t.y. apeliuojant į elementarią žmogaus psichologiją, piliečiai įpratinami priimti tam tikrą populiarią nuomonę nemąstant, tiesiog taip, tarsi ji būtų jų pačių subjektyvios intelektinės veiklos produktas.

Šį procesą dar labiau skatina ta aplinkybė, kad žmonės bijo vadinamojo kognityvinio disonanso ir stengiasi visomis išgalėmis išvengti arba išsyk pasmerkti bet kokią informaciją, kontrastuojančią su jų pažiūromis ir vertybėmis. Kas atsitinka, kai mąstymas yra paralyžiuojamas propagandinės mašinos ir žmonės kategoriškai atmeta viską, kas bando pasipriešinti jų neva asmeninėms preferencijoms? Tokia visuomenė tampa idealiu manipuliacijos įrankiu, nes sustabdžius bet kokį mentalinį progresą piliečiai tiesiog nebepajėgia sąmoningai vertinti tam tikrų reiškinių ar objektų. Tačiau kaip tuomet išvis įmanoma netapti vadinamosios propagandos auka ir mąstyti savarankiškai ir, svarbiausia, atsakingai?

Ne paslaptis, jog ankstyvuosius įsitikinimus, tarp jų – ir politinius, suformuoja žmogaus psichologinės patirtys, bet psichologinės patirtys neturi jokio racionalaus pagrindo, nes didele dalimi priklauso nuo atsitiktinumo ir paprastai nėra asmens reflektuojamos, o priimamos kaip savaiminė duotis. Pavyzdžiui, įprasta manyti, jog didelė dalis jaunų žmonių politikoje žavisi liberalų idėjomis, ir tai aiškinama tuo, kad iki pilnametystės jautę hierarchiją šeimoje bei discipliną mokykloje, jie ima galvoti, jog nieko nėra geriau už skambius laisvės ir lygybės šūkius. Tačiau dar Antikos mąstytojas Platonas kėlė klausimą: iš kur imame, pavyzdžiui, lygybės idėją, jeigu niekur pasaulyje jos nėra? Ar yra laisvė – kitas fundamentalus filosofijos disciplinos klausimas, į kurį iki šiol nėra atsakyta. Tiek laisvės, tiek lygybės sąvokos savo prigimtimi yra grynai metafizinės. Čia išsyk norisi paklausti: kodėl liberalai gina šias metafizines idėjas, bet griežtai atmeta, tarkime, metafizinę Dievo idėją? Kaip galima suformuoti sekuliarią ir mechaniškai veikiančią visuomenę remiantis transcendentinėmis sąvokomis? Negana to, nei laisvės, nei lygybės idėja neturi fiksuotų definicijų, savo prigimtimi yra grynos abstrakcijos, todėl tokių idėjų politizavimas nesunkiai atveria kelią manipuliacijai, nes šiomis sąvokomis itin lengva pasinaudoti kaitaliojant jų reikšmę ir suteikiant tuo metu ideologiškai naudingas prasmes.

Vis dėlto, kaip dažnai liberalizmo pasekėjai, ypač jauni žmonės, užduoda sau šiuos klausimus? Ar galima tapti aistringu šalininku ideologijos nežinant, kas iš tiesų tai yra, ir nesuvokiant esminių jos konceptų? Šioje situacijoje toks neatsakingas politinis mąstymas labai primena krokodilą ir lėktuvą – lygiai taip pat, kaip krokodilas nemato danguje skrendančio lėktuvo, nes nežino apie jo egzistavimą, taip ir žmonės, stokojantys tam tikrų teorinių žinių, yra nepajėgūs pamatyti ir iki galo suvokti politinio mąstymo srovių.

Pati skaudžiausia minėto proceso pasekmė – visuomenė neišvengiamai depolitizuojama, nes politinį mąstymą pakeičia buitinis mąstymas. Politinius įsitikinimus formuoja tam tikros buitinės patirtys, psichologiniai išgyvenimai, neturintys nieko bendra su atsakingu valstybės valdymo kūrimu. Žmonių politiniai įsitikinimai gimsta pernelyg atsitiktinai, tačiau kai jie nėra reflektuojami ir „sutvirtinami“ teorinėmis žiniomis, pati politika neišvengiamai tampa paviršutiniška ir atsitiktine. Ko verti įsitikinimai, kurių negalima pagrįsti niekaip kitaip, kaip tik buitine patirtimi? „Aš manau, kad teisinga yra būtent tai, nes man taip atrodo“ nėra argumentuota nuomonė. Nesuvokdami tam tikrų mąstymo paradigmų ir istorinio politinės filosofijos konteksto, žmonės yra pasmerkti likti krokodilais „užrištomis akimis“.

Politika yra neįsivaizduojama be logikos ir filosofijos, lygiai taip pat jai yra svarbi moralė, tačiau vis dažniau ima atrodyti, kad šiandien stengiamasi išsiversti be šių komponentų, be kurių, deja, nelieka ir pačios politikos. Negana to, manoma, kad politika apsiriboja politikos mokslu, o politinė filosofija nepelnytai marginalizuojama, dėl to politinė mintis neišvengiamai degraduoja. Politikos mokslas, taikantis pozityvistinius metodus, yra nepajėgus pakeisti politikos, kuri neįsivaizduojama be vertybiškumo. Lygiai taip pat politikos neįmanoma suvesti į teisę, ekonomiką ar individualistinę moralę, ką, pasak prancūzų filosofo Pierre Manent, šiandien atkakliai bandoma įvykdyti.

Tačiau čia iškyla viena esminė problema: neįmanoma padaryti taip, jog visa visuomenė staiga imtų skaityti filosofų veikalus ar rinktis šios disciplinos universitetines studijas. Galų gale, niekada nebus ir taip, jog visi piliečiai apskritai domėsis politika ir jausis valstybėje vykstančio politinio proceso dalyviais. Vis dėlto politikoje, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, egzistuoja tam tikri autoritetai, galintys palengvinti reiškinių suvokimą ir taip užpildyti teorinių žinių trūkumą. Banalus, tačiau labai iliustratyvus pavyzdys: pajutęs skaudant dantį, žmogus paprastai nedelsdamas kreipiasi į odontologą. Kas būtų, jeigu toks žmogus pasakytų: „aš nepritariu jo gydymui, prašau toleruoti mano pasirinkimą“? Žinoma, negalima paneigti, jog politikoje egzistuoja neišvengiamai daugiau subjektyvumo, tačiau net ir nuomonės susiformavimui reikalingas tam tikras išprusimas, nesusijęs su asmeninėmis preferencijomis. Mėginant išvesti paralelę tarp ką tik minėto pavyzdžio apie pacientą ir odontologą, klaidinga būtų manyti, jog dantų gydytojo ekvivalentas politinio mąstymo sferoje yra politikai – pastarieji tik materializuoja visuomenėje vyraujančią politinę mintį, tačiau retai kada prisideda prie jos genezės. Tai nėra ir politikos mokslininkai ar apskritai sociologai, nes gamtos mokslų metodų taikymas žmogaus elgesio tyrimams, nors ir pajėgus atsekti tam tikrus priežastinius ryšius ir dėsningumus, tegali menkai prisidėti prie fundamentalaus politinio mąstymo formavimo. Tai gali padaryti tik kur kas anksčiau už politikos mokslą atsiradusi politinė filosofija.

Būtent politikos filosofai – žmonės, besispecializuojantys šioje srityje daugelį metų ir turį pakankamai kompetencijos – gali padėti užkamšyti teorinių žinių spragas ir padėti apie politiką mąstyti atsakingiau. Šiuo atveju kalbu apie šiandieninius mūsų visuomenės politikos filosofijos specialistus, kurių pasisakymai, tam tikrų politinių reiškinių komentarai kažkodėl dažniausiai apsiriboja tik į šią sritį besigilinančiųjų dėmesiu, nors pati politika yra kiekvieno piliečio reikalas. Norint iš tiesų ją suvokti, neužtenka domėtis tuo, kokius rinkimų rezultatus prognozuoja politologai. Lygiai taip pat svarbu sekti ir analizuoti politinės filosofijos diskursą, kuris yra ne mažiau relevantiškas ir gali įveikti įkyrias pseudopolitines spekuliacijas.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad ši sugestyvi įžvalga yra raginimas atsisakyti savarankiško mąstymo ir aklai kartoti politikos filosofų išsakytus samprotavimus. Priešingai – pastarųjų paisymas ne primeta nuomonę, o suteikia tam tikrą teorinį pamatą, būtiną tam, kad primityvų ir neartikuliuotą požiūrį pakeistų brandūs ir argumentuoti įsitikinimai. Kitaip tariant, tai – krokodilo galimybė pamatyti lėktuvą ir suvokti situaciją iš kur kas platesnio rakurso.

Čia išsyk įmanomas prieštaravimas, esą žmogaus politiniai įsitikinimai laikytini grynai asmeniniu reikalu ir niekam nedera kištis į jų formavimąsi. Tačiau negalima teigti, kad politiniai įsitikinimai priklauso vien tik privačiai sričiai, nes pati politika, kuri yra formuojama piliečių įsitikinimų, savo esme ir prigimtimi yra viešas reikalas. Iš čia ir kyla atsakomybės, apie kurią kalbama, poreikis. Privačiu galima laikyti žmogaus maisto ar aprangos pasirinkimą, tačiau politiniai reikalai pirmiausia yra viešoji sfera, daranti įtaką absoliučiai visoms gyventojų grupėms. Nuo to, kiek atsakingas yra politinis mąstymas šiandien, priklauso tai, kokie politiniai procesai įvyks rytoj ir kokiu keliu toliau vystysis mūsų visuomenė.

Demokratijos užtikrinta mąstymo laisvė gali būti realizuojama tik tuomet, kai mąstymas yra išlaisvintas iš atkaklaus profaniškumo ir paruoštas argumentuotai politinių reiškinių ir idėjų analizei. Norint suvokti politiką neįmanoma išsiversti be politinės filosofijos, kuri pastaruoju metu, deja, yra praradusi didelę dalį autoriteto. Lietuva, būdama išties nedidelė valstybė, gali pasigirti itin iškiliais ir kompetentingais mąstytojais, ir visuomenė, siekdama būti tikrai laisva ir pažangi, neturėtų jų ignoruoti. Tik mąstančios ir sąmoningos piliečių bendruomenės įgyja atsparumą propagandai ir geba atsakingai kurti savo valstybės ateitį.

Autorė yra politikos mokslų studentė.

propatria.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
37 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Juozapas

Šios mergužėlės straipsnis turėtų vadintis „Kaip rašyti apie politiką ir kaip rašyti atsakingai”. Tiksliau tai yra puiki iliustracija to, kaip nereikėtų rašyti apie politiką spaudai. Kursiniam darbui ar kolegoms galima, bet visuomenei… Koks rašymo tikslas yra rašant visuomenei? Kad suprastų , kad pasidarytų naudingas išvadas. Šiuo atveju, matyt tyçia rašyta, kad nesuprastų. Aš gal ir apsieinu be tarptautinių žodžių žodymlo, bet tokių apsiernančių kiek yra? Man asmeniškai buvo diskomfortas skaityti, o kitiems? Spėju, kad jaunai mergużėlei labai knietėjo pasigirti kokia ji ” krūta” , kokia išskirtinė kad studijuoja ne eilinę vadybininkystę kaip didžioji masė studentų, o ji yra Elitinė. Nuotrauka beje, taip pat iškalbinga. Įsivaizduoju kaip ji ries nosytę kai gaus tą savo diplomą. Ohoho! Va tokie žmonės ateina į… Skaityti daugiau »

nu gražu

nepaminėjo tik, kad labiausiai išlaisvina žmogų ir jo mąstymą – tai tikėjimas Dievu.
Skamba parodoksaliai, bet deja, tai – teisybė.
Todėl ateistai, komunistai, pederastai ir pedofilai – Lietuvos „elitas’ – taip aršiai nekenčia laisvų žmonių.

Tarabilda

Studentas visų pirma turėtų išmokti rašyti lietuviškai. Ką ten mąsto, tą tegul ir pamėgina parašyti. Po to pasitikrinti, ar kiti suprato, ką jis parašė. Jei skaitantys bus supratę, vadinas jau žengtas studijose geras žingsnis į priekį. Tuomet jau galima pradėti permanyti ir perpasakoti, ką teko suprasti iš kitų mąstančių žmonių tekstų. Ką ir kaip jie suprato. Bet lietuviškai, savo žodžiais.
Va tokią studentę man kiltų noras išklausyti ir jos rašinėlius paskaityti.

rasykime, kalbekime lietuviskai, isverskime:

,,kognityvinis, preferencijos, diskursas, definicija” ir t.t., i lietuviu kalba. Svarinkime, gerbkime savo kalba. Str. nepasake nieko naujo. Pakartotos kai kuriu filosofu mintys. Bet ir tai nera jau taip blogai.

kas leistina jupiteriui...

kaip sudėtingai kalbėjo komunistas ozolas, arba kaip sudėtingai rašė komunistas povilionis. bet jie nomenklatūra – jiems galima 🙂
O pastaba dėl šiek tiek mokslinio stiliaus teisinga – A.Maceina rašė tikrai suprantamai.
Bet tas mažas trūkumas nesumažina straipsnio vertės.

petras

Straipsnis geras,gaila Lietuvos politika komunistiniai persiverteliai ir vagys formuoja tokia kokia tik jiems patiems naudinga,ten pilieciu ir valstybes nera.Sekmes su plunksna.

Juozapui, Tarabildai ir pan.

Tai pirmo kurso studentės požiūris į politiką: neįtikėtina ir nuostabu!
Nepakenktų perskaityti ir daug vyresniems (jei reiktų, – su žodynais).
Tarptautinių žodžių mažėja randantis patirčiai, o pradžioje perimami dėstytojų naudojami terminai (dėstant akademinius dalykus) – taip ir turi būti.
Juozapai ir Tarabilda, galėtumėte įkelti nedidukes savo I-II kursų ar šiaip
…-niolikinių tiriamųjų darbelių ištraukas sugretinimui?
Imtumės lyginamųjų studijų.
Gal pamatytume, kad buvote dar „krūtesni”, o jautėtės tikrai nepranokstami?

Ar Radžvilas yra buvęs krokodilu?

Vot vot.
A,iš kur tada Radžvilui žinot krokodilišką požiūrį į lėktuvus?

Joooo

Tokia jauna,bet jau tiek shudmalystės meno išmokusi,kad aš neįstengiau perskaityti nė trečdalio jos straipsnelio.
Susitikčiau tokią akis į akį pokalbiui,tai ji man turėtų pagrįsti kiekvieno savo sakinuko teiginuką ,paimtą iš lubų.

G.P.

Geras ir populiariai parašytas straipsnis apie pakankamai sudėtingus (plačiajai masei) dalykus. O dvigubai malonu, kuomet protingą straipsnį parašo dar ir graži moteris. Sėkmės Jums darbuose.

>"rasykime, kalbekime lietuviskai, isverskime"

Kiekvienas ką tik kabutėse kvietime užrašytas žodis – su klaidomis (aišku, suprantu, kaip tai nutinka, bet tai ne pasiteisinimas). Tad „švarinti ir gerbti savo kalbą” pirmiausiai pradėkite nuo savęs.
Jūs jau ir iš pirmakursių ar bakalaurų reikalaujate turėti originalias politines pažiūras? Galėtumėte pateikti bent vieną savo požiūrį, kuris būtų bent kažkiek originalus?
„Pakartotos kai kuriu filosofu mintys. Bet ir tai nera jau taip blogai.” – Ne, tai labai labai blogai – vergauti puikybei ir ją šitaip viešai demonstruoti.

Nepajėgiančiam suprasti teksto (22:06)

Nežinome, kas buvai, bet matome, kuo atgimei – „Vot vot”.

to Joooo

„Susitikčiau tokią akis į akį pokalbiui, tai ji man turėtų pagrįsti kiekvieno savo sakinuko teiginuką.” – Psichologai galėtų padėti kultūringiau sublimuoti paties sadistinius polinkius.

Tarabilda tam kuris į mane ir Juozapą kreipėsi

Gerbiamasis, ar vaikas, pradėdamas kalbėti vartoja abstraktus. Jo kalba yra konkreti ir daiktiška. Mąstymas ir yra kalba. Būtent prasti dėstytojai ir padaro tą juodą darbą su sveiku žmonių mąstymu, prikišdami į jį abstraktų, svetimų citatų ir nuvalkiotų konstrukcijų kamšalą. Studentas nustoja kalbėti savo kalba (savarankiškai mąstyti) nes jam gėda, kad gali pasirodyti negudrus. Jūs ir pats rašote: „Tarptautinių žodžių mažėja randantis patirčiai, o pradžioje perimami dėstytojų naudojami terminai (dėstant akademinius dalykus) – taip ir turi būti.” Jūs pripažįstate, kad yra toks tarpsnis, kai žmogus atpratinamas kalbėti gyva savo kalba. Ir jokio sugrįžimo į ją būti negali. Savo gyvenime teko sutikti gausybę dėstytojų, kurie sudėtingiausius dalykus sugebėdavo nušviesti , apsieidami be abstraktų ir autoritetų citatų.

Tarabildai

Kokias politinių teorijų knygas siūlytumėte studijuoti, kuriose nėra „abstraktų” – mokslinis mąstymas nebūtinai šalina sveiką protą. Jei žmogus išmintingas, jie vienas kitą visuomet papildo.
Dar kartą perskaitykite Monikos tekstą, įvertinkite dėstymo struktūrą,
jei turite galimybę, palyginkite jį su kitais tokio amžiaus studentų tekstais. Galiausiai prisiminkite savę studenčioką ir kursiokus. To tikrai pakaks požiūriui pakeisti.

ruta

Sekmes Autorei , truputeli per daug ‘paradinis’ , ilgokas , bet esme gera .Aisku , kai kam idomiau skaityti Uzkulnio , Tapino ,ar Valatkos kledesius , del skonio nesigincijama ..

rūtai Tarabilda

Neprimetinėkite kitiems savo sukurtų klišių ir stereotipų. Neskaitau ir neskaitysiu Jūsų išvardytų paplavėkų. Kritika nėra koks nors negeranoriškas puolimas, kaip Lietuvoje žmonės įpratę manyti. Problema yra rimtesnė nei jums atrodo. Švietimo sistema nebeugdo jaunimo mąstyti savarankiškai, savo kalba, savais žodžiais. Pasiūlytas lengviausias kelias (čia ne straipsnio autorę, nors ir jos rašiny ta tendencija prasimuša) tekstą sunarstyti copy paste pagalba. Dabar jau yra net sukurta tokia pareigybė – tekstų kūrėjas, kuris gali būti ir visiškas beraštis, bet sugebatis gerai plagijuoti iš įvairių šaltinių. Tokiam jo tekste gali nebūti nė vieno „autoriaus” autentiško žodžio, bet rašinys atrodys visai protingai. Kalbu apie grėsmingą plagijavimo tendenciją, kuri atsirita pasiutusiu greičiu, jei švietimo ir universitetinė sistema toms mąstymo ir raiškos susinimo tendencijoms nepasipriešins. Štai apie… Skaityti daugiau »

komunistėliai - labai pavydūs žmogeliai

jie net negali patikėti, kad jauna mergina pati išmastė ir parašė – na ne visai liaudiška baltušio kalba, bet pilnai suprantamas tekstas.
Tai pradinis komunistėlių žingsnis – apipilti purvu.
paskui, kaip jiems įprasta – griebsis ekonominių sankcijų.

Tarabilda komunistėlių priešui

Klausyk, žmogau, Tamsta man, senam antitarybininkui mėgini prisegti komunistėlio etiketę? Negražu. Taip tikri komunistai nesielgia. Nors pavydžiu tau paprasto tavo pasaulio, kuris susideda tik iš komunistėlių ir nekomunistėlių tokių kaip pats Tamsta. Lengva ir aišku gyventi, ar ne?

Vladas

Prof. Radžvilas – vienas iš labiausiai nusišnekančių Lietuvos pseudo filosofų. O krokodilas tikrai mato skrendantį lėktuvą, ypač jei jis skrenda neaukštai ir garsiai birbia. Jis nežino kad tas daiktas danguje vadinasi „lėktuvas” ar kas ten juo skrenda, bet matyti daiktus, taigi ir lėktuvus ir krokodilai, ir kiti akis turintys gyviai tikrai gali. Neimkit už gryną pinigą Radžvilo kvailysių, pateikiamų kaip „Išmintis”.

Dočys

Aš irgi manau kad krokodilai viską mato, ir dar daug geriau už Radžvilą, nes mato ir dieną ir naktį, bo yra medžiotojai. Įdomu būtų paleisti kur nors Ražvilą Amazonės džiunglėmis ir pažiūrėti, kas kurį pirma pamatys, ar Radžvilas krokodilą, kuris nemato lėktuvų, ar krokodilas Radžvilą, kuris mano, kad krokodilai nemato lėktuvų, o jis mato.

nabagai tie krokodilai

yra geras anekdotas, kaip komunistas Čiapajevas nukando krokodilui kiaušinius.
(čia ko reikia bijoti)

Dėdė

Įdomu būtų sutikti krokodilą, sugebantį pamatyti būtent Radžvilą, o ne Dočį ar Vladą. Manau, kad žmonėms lengviau pamatyti Radžvilą, o ne Dočį ar Vladą – jie mums aiškiai skiriami. Žinoma, Dočiui ar Vladui skirtumas gali būti kiek sunkiau įžvelgiamas.

Dočys to nabagai

Bet Radžvilas juk ne komunistas. Komunistai geriau mato už Radžvilą. Nors teorinėje paradigmoje dar visiškai neaišku, kas kam nukąstų kiaušinius – ar komunistai Radžvilui, ar Radžvilas komunistams.

Tvanas Vladui

Gal jūs kiek perlenkiat vertindamas ir sumenkindamas Radžvilą. Ta jo aporija apie nematantį lėktuvo krokodilą man atrodo labai hipiova, kaip toj dainuškoj „išskrido drambliai į pietus”.

visi jie baisiau už krokodilus

Radžvilo įsteigta liberalų partija – komunistų pasididžiavimas

Dočys Dėdei

Nusišnekėjote gerbiamasis. Rašote:”Įdomu būtų sutikti krokodilą, sugebantį pamatyti būtent Radžvilą, o ne Dočį ar Vladą.” Jei sutiktumėt krokodilą, tai visų pirma jis pamatytų jus, ir jau tada jums tikrai nebesvarbu liktų, ką ten jis paskui pirmiau pamatys – ar Dočį, ar radžvilą. Atrodytų toks nesudėtingas logikos uždavinėlis, o jūs ir su juo nesusitvarkote. nesimokote iš Radžvilo.

Dočiui

Elementariai netikslus sąvokų vartojimas. „Pamatyti Radžvilą” reiškia visai ne tą patį kaip „pamatyti kažką”. Regos organų turėjimas nereiškia gebėjimo „pamatyti lėktuvą”.

Dočys

Niekados nesistengiu tiksliai vartoti sąvokų. Priešingai, kuo netiksliau vartoji sąvokas, tuo labiau artėji prie tikrosios sąvokos semantikos, nes sąvokos, kaip jos dabar vartojamos viešumoje, dažniausiai reiškia savo priešybę. Pvz, kai matrioška kalba apie ištikimybę Lietuvai ir patriotizmą, aš išgirstu visai ką kita. Su sąvokom ir jų vartojimu mat nėra tokie vienareikšmiai dalykai.

Vladas Dėdei

Jūs su Radžvilu maišote sąvokas – neskiriate skirtumo tarp „pamatyti” – ir „atpažinti”, „apibūdinti”, „suvokti”….Teigti kad krokodilas nęgali pamatyti lėktuvo yra nesąmonė. Teigti kad krokodilas negali suprasti, atpažinti kas tas daiktas, kurį jis mato, yra tiesa. Bet apie tai diskutuoti yra darželinukų lygio filosofija.

Vladui

Geras rebusas. O iš kur mums žinoti, kiek dalykų atpažįsta krokodilas, kurių neatpažįsta Radžvilas. Krokodilas gal iš juoko lieja krokodilo ašaras, kad Radžvilas neatpažįsta tūkstančio musių rušių ir nežino augalų, kuriuos jis puikiausiai atpažįsta. nereikia čia to Darvinizmo skleisti, kad žmogus mąstanti būtybė, o visa kita – meniu patiekalas tai tobulybei. Ta dogma suabejočiau.

> Vladui

Teisingai – palikime pačiam krokodilui spręsti, ką jis mato.

Vladui dar

Kad Krokodilas nesupranta Radžvilo filosofavimų, tas tai tiesa, bet juk ir nėra daug homosapiensų, kurie galėtų tvirtai pasakyti, kad supranta. Todėl ir dėl šios priežasties nereikėtų krokodilo taip beatodairiškai nuvertinti. Žalieji, neabejoju, su manim sutiks. Taip suniekinti krokodilą – kitą gyvos tvarinijos rūšį yra ne kas kita, kaip fašizmo ideologijos prieangis.

graži mergaitė

Gražiai surinko žodžius graži mergaitė. Ech, tas jaunimas…

Vladui

teisingai, pagal Radžvilo „logiką”, tai jei mes matome ką nors ko neatpažįstame, nežinome kas tai yra, reiškia mes to nematome.Ir visos jo „filosofijos” tokio lygio.

> Vladui

Grįžote į sąmonės būseną dar prieš senovės graikus? Visiems siūlote Platoną vertinti kaip durnelį?

>Vladui

KĄ mato krokodilas?
„…pagal Radžvilo “logiką”, jei mes matome ką nors, ko neatpažįstame, nežinome, kas tai yra, reiškia mes TO nematome. Ir visos jo “filosofijos” tokio lygio.” – Radžvilas visiškai teisus dalykiniu požiūriu:
taip, krokodilas mato kažką, tačiau nesupranta, kad tai yra būtent lėktuvas. Krokodilas ir negali matyti lėktuvo kaip lėktuvo,
nes išvis nieko nežino, ką reiškia būti lėktuvu.

37
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top