Bernardinai.lt
Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos pranešimas, skaitytas spalio 11–12 dienomis Seinuose vykusioje Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų lituanistų konferencijoje „Mūsų kalba – mūsų tekstai – mūsų gyvenimai“, skirtoje Meilės Lukšienės 100-osioms gimimo metinėms.
Kartais atrodo, kad mokytojo darbas svarbus tik jam pačiam. Jis lyg koks tarnas, amžinai nuryjantis nuoskaudas. Kai vaikai ateina su iš anksto suformuota nuomone, kad mokykla ir mokytojai – formali neišvengiamybė. Kai tėvai per kokį klasės tėvų susirinkimą mesteli:
„Gerai, jau tas nosinių rašymas – tebūnie, bet kam tie skaitymėliai, mokytoja? Kam varginti vaikus, juk jiems nei literatūros, nei kultūros dirbant nereikės…“ Kai formuojama viešoji nuomonė, kad blogiausia, kas jauną specialistą gali ištikti, – tai mokyklos mokytojo darbas.
„Ką? Baigei universitetą ir būsi tik mokytojas? Jau daugiau nieko nesugebi?“ Arba kai žinoma žurnalistė, paklausta, kokią mokyklą baigė ir ką gražaus prisimena iš mokyklos, reikšmingai atsako, kad ji neatsimenanti apskritai, kokią mokyklą baigė.
Mokytojo darbo prasmė, panašu, jiems nesvarbi. Mokytojas dažnai pasijunta vienas esąs su savo literatūra, kalba, istorija, sužeistais vaikais. Visuomenės požiūriai, laikysenos, pasisakymai irgi kuria mokyklą. Kuria ir mokytoją. Kuria, žinoma, ir stereotipus.
Vis dėlto kokia mokytojo darbo prasmė? Tema plati. Kaip vienu ypu nusakyti? Į ką susitelkti? Turime daug teorinių apibrėžčių, nuorodų valstybės dokumentuose, deklaratyviuose proginiuose sveikinimuose, bet nusprendžiau paklausti mokinių – juk jie kaip lakmuso popierėlis išryškina ir savo patirtimi liudija, kas jiems buvo svarbiausia. Per juos galime pasitikrinti savo požiūrį. Suformulavau keletą klausimų: kokia literatūros mokytojo darbo prasmė, kuo tau svarbios literatūros pamokos, kuo įdomi lietuvių literatūra, kuo svarbi lietuvių kalba, ar darė įtakos literatūros pamokos tapatybės formavimuisi.
Jie rašo:
Pagrindinis ir turbūt svarbiausias mano gyvenimo klausimas, kaip augti ir kur šaknytis. Kaip tapti tikrojo ąžuolo šaka, kaip subrandinti vaisių, išpuoselėti, išsaugoti gilę. Kaip priklausyti tam tikram kamienui, šakomis išraižyti istoriją, o savo šakelėm leisti stiebtis į dangų, skleisti pumpurus ir žaliuoti.
Žmogus be praeities yra niekas. Kodėl man tai svarbu? Nes nūdienos pasaulyje viskam, kas šventa, iškyla grėsmė.
Knygose ieškau patikinimo, kad nesu tuščias delnas, atramų, kitos perspektyvos, požiūrio, krypties ateičiai, klaidų, kuriom galėčiau užbėgti už akių. Iš tiesų ne pačių atsakymų, bet kaip juos rasti.
Lituanistui tenka atsakomybė ne tik už mokinių gebėjimą skaityti, bet ir už įgūdį pasirinkti, kur kreipti savo laiką. Tai mokytojas, kuris sukuria stiliaus ir skonio pajautą, užsiima asmenybės formavimu.
Tai nėra taip paprasta, nes visas formavimas yra skausmingas, taigi lituanistas kartu privalo atskleisti reiškinio esmes ir reaguoti į mokinio esamą suvokimą, apsiskaitymo lygį, prisitaikyti ir padėti tobulėti.
Lituanistas priartėja prie mokinio per žodį, per kalbą, per tai, kas paveiku, gyva. Todėl literatūros pamokose svarbiausia santykis tarp mokytojo ir mokinio, visa kita – detalės. Ši pamoka pirmiausia išugdo santykį su gyvenimu. Tai būdas į pasaulį žvelgti prasmės akimis. Literatūra visada yra prasmingi ženklai, tai gal ir gyvenimas yra toks, imi galvoti?
Lituanistas turi parodyti literatūros grožį ir reikšmę. O jei literatūra – viso pasaulio, visos žmonijos, visos istorijos refleksijos, tada tokio dalyko mokytojas yra sukaupęs milžinišką aruodą, pilną išminties ir patirties, kurį gali mokiniams atvert, padalint, parodyt, duot pačiupinėti. Bet turbūt apskritai ką mokytojas bedėstytų, yra svarbu, kad visa būtų labai tikra, sietųsi su žmonėmis – tada viskas tampa gyva, jaučiama ore, paveiku. Visų svarbiausia yra tai, kas tave gali paveikti, gali išjudinti.
Ne tik kalbėti apie tekstus, bet ir pats juos jausti, išgyventi turi mokytojas. Būti gyvu tarpininku. Literatūros mokytojo darbas prasmingas, nes jis padeda žmonėms atsiskleisti, pažinti save, savo laiką, aplink esantį pasaulį. Jis turi ne monotoniškai pateikti informaciją, kažkokią statistiką, bet mokyti, mokyti gyvu pavyzdžiu, mokyti būti žmogumi.
Man literatūros pamokos davė kultūrinį suvokimą, atvėrė platų kultūros spektrą, išmokė pamatyti ir suprasti daugiau nuomonių, požiūrio kampų, jų ieškoti, išmokė pagarbos, įsiklausymo, išklausymo, savęs pateikimo, suformuluoti nuomonę ir ją argumentuoti.
Mokykla – tai vieta, į kurią vis grįžtu fiziškai ir mintimis. Tai vieta, kur tavęs laukia, nes mokyklai įdomu, kaip tau sekasi, vieta, kur gali sulaukti patarimo, užuojautos, vieta, kurioje žino tavo vardą, kas tu esi, ką moki, ką gali, vieta, kurioje gali klysti, kartais būti silpnas, vieta, kurioje puikiai sugyvena skirtingos nuomonės, nėra žvėriškos konkurencijos ar hierarchijos, vieta, kurioje mokytojai nėra dramblio kaulo bokšto princesės, vieta, kurioje iš tavęs reikalauja būti savimi, nesitapatinti, neišblukti minioje. Galų gale tai vieta, kurioje mokoma, o ne dėstoma.
Mokytojas turi išmokyti skaityti geras knygas, išmokyti nustebti, džiaugtis, išmokyti rasti geras knygas. Kažkada to nemokėjau. Vis dėlto svarbiausia – perduoti pagarbą kultūrai, tradicijai, be kurios visa kita netektų prasmės. Mūsų atveju – dar ir „pataisyti mus į žmones“. Kartais galvoju: jei ne literatūros pamokos, būčiau labai nelaimingas ir nerasčiau sau vietos. Apskritai literatūra savo prigimtimi skatina kažko ieškoti – pašaukimo, kelio, vertės… Per literatūros pamokas veriasi visai kitoks santykis su pasauliu – ne formalus, ne pragmatiškas. Be abejonės, tik jei mokytojo ir mokinio santykis su literatūra yra toks. Iki literatūros pamokų, tiesa sakant, buvau visai kitas žmogus – užsidaręs, vienišas, visad ir visur besijaučiantis nejaukiai, nelaimingas ir apskritai apkerpėjęs piktas nevykėlis nuo kompiuterio gerokai apipelijusiomis smegenimis. Nesakau, kad dabar esu visą laiką laimingas, būtų kvaila, tačiau visada žinau, kad yra į ką atsispirti, į ką atsiremti, kitoks pasaulis, kone radauskiška „pasaka“, kuri visuomet su manim. Literatūros pamokose radau visai kitą, kitokį pasaulį – sau artimą, įdomų, be galo įtemptą ir įtraukiantį, kasdien keliantį nuostabą, kasdien vis naują. Tegul jums atrodo, kad kalbėdamas apie literatūros pamokas jas mitologizuoju, bet jos suvaidino esminį, lemiamą, gal net vienintelį vaidmenį ieškant tapatybės. Tai buvo raktas į visa kita, jos buvo ieškojimų pradžia.
Svarbiausia, kad bet kurio mokytojo požiūris į dalyką nebūtų formalus, kad būtų siekiama tikrumo. Atsimenu, kartais leisdavote mums (už įvairias nuodėmes) pajusti, kas yra formali pamoka, kai mokytojas tiesiog pateikia medžiagą. Tada pamokos tikrai buvo kitokios, iš karto pajusdavome, kaip svarbu, kad mokytojas norėtų mus mokyti, kaip svarbu, kad mokytojui būtų nors truputėlį įdomu mokyti. Dabar, po poros savaičių universitete, galiu pasakyti, jog be galo svarbu buvo ir tai, kad iš mūsų buvo reikalaujama neformaliai daug. Kartais atrodydavo, kad reikalaujama daugiau negu įmanoma padaryti, o dabar atrodo, kad buvo galima padaryti dar daugiau. Akivaizdu, kad mokykla buvo kultūros erdvė, kuri turėjo tiek besiskleidžiančios gyvybės savyje, kad belikdavo ją traukti į save, o ta gyvybė (vis dar nesuprantu, mokytoja, kaip jūs ją iš mūsų „išsprogdindavot“, mus tarsi kokią spyruoklę suspausdavot) taip ir sukdavosi – į tave, kitiems, tau, vėl ratais ir šuoliais, ratais ir šuoliais ir vis kažko naujo link. Dabar kitaip – pačiam reikia save suspausti, pačiam save išsprogdinti, pačiam žinoti, į kurią pusę sprogti.
Dar keli klausimai ir pastebėjimai.
Kuo tau įdomi lietuvių literatūra?
Tai tiesioginė bendrystė: namų, juodos duonos, lauko, sušalusių pirštų, pasakų, paukščių. Tai tinklas, susipynusių ryšių. Tai bendri mūsų išgyvenimai ir širdgėlos – ženklas, nuojauta, simbolis istorijoje. Tai bendros atsakomybės skiepai.
Svarbus momentas mano gyvenime buvo perskaityti M. Katiliškio „Miškais ateina ruduo“ ar Br.Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“ , kur ypatingai stipriai pagautas gyvenimo pojūtis apskritai. Atsimenu, kaip atėmė žadą M. Katiliškio lietuvių kalba.
Man J. Mekas padėjo prisikasti prie to, kas yra iš tiesų lietuviška.
Ką tau reiškia lietuvių kalba?
Sava kalba verčia pasitempti ir nesuglebti, nes kiekvienas žodis turėtų būti vertas, nes ji duota ne išmokti, bet išreikšti. Vidus kalba lietuviškai.
Lietuvių kalba aš mąstau, tai mano mąstymo laukas. Manau, kad lietuviams labai pasisekė dėl kalbos.
Svarbu, kad mokiniai, puikiai išmanydami programinius kūrinius, nebūtų „siauri“, kad „nemokėtų“ tik to, kas gali būti valstybiniame egzamine, nes, kiek susidūriau su žmonėmis, dauguma tik tai ir tepasiėmė iš mokyklos. Darbas literatūros pamokose turi būti iš esmės verčiantis susiimti, deginantis žmogų, kad užsidegtų tam tikras nerimas viduje, kai negali susmukti ir miegoti, kai supranti, kad tokia būsena nėra normali, kad nėra normalu kiurksoti per pamokas, jos turi veikti asmeniškai, kartais skaudžiai, bet šviesiai.
Ką bepridursi? Mokiniai mums, mokytojams, kelia didelius reikalavimus. Puikiai suvokia prasmes. Muzikantai profesionalai įdomiai sako apie džiazą:
„Džiazas, jei jis tikras, yra dvasių muzika“. Perfrazuokime taip: mokykla, jei ji tikra, yra slaptasis sielų suokalbis. Tai, ką veikiame su vaikais, turi būti verta. Prasminga būti savotiška ašimi mokykloje, bet mokytojas turi nuolat augti kartu su savo mokiniais. Jis dažnai užstringa teisingume. Susiaurėja. Praranda perspektyvos jausmą, nebemato platesnių horizontų. Tada mokytojavimas virsta rutina. Mokytoją kankina labai iškreiptai suvokiamas galutinis rezultatas – egzamino balas – ir jam mažiausiai rūpi klausimas: koks žmogus reikalingas. Mokytojo darbo prasmę, darbo galimybes sąlygoja ir ugdymo turinys. Naujoji lietuvių kalbos ir literatūros programa, anot Mindaugo Kvietkausko, sugrąžino gimnazijoms svarbiausius orientyrus – gimtosios kultūros, kaip savitos reikšmių sistemos, suvokimą; literatūros istorijos, kaip įdomaus pasakojimo, trauką, leidžiantį įvairius pasirinkimus, bet vis dėlto nuoseklų kūrinių skaitymą; palankumą savarankiškai, kūrybingai mokinio raiškai, žvilgsnį į rašytojų ir kultūros veikėjų asmenybes, biografijas, laikysenas, kurios teiktų medžiagos savosios tapatybės apmąstymui. Kitaip sakant, vėl bandoma eiti asmens ir kultūros sąveikos, brandesnio humanistinio akiračio link.
Lituanistika kaip kultūra mokykloje, kaip išsaugotas mokytojo orumas, kaip mums svarbių ženklų, simbolių sistema, kaip pasipriešinimas nuasmenintam mokymui.
Lituanistas, ir bet kuris kitas mokytojas mokykloje, turi ugdyti suvokimą, kad būtinos sąmoningos pastangos, kad nuolatos reikia rūpintis tautos išlikimu, kad svarbiausia išlikimo sąlyga yra tautos atminties išsaugojimas, ryšiai su protėvių kultūros pasauliu. Išlikti turime ne bet kokie, o sąmoningai savo kultūrai dirbantys, ją kuriantys, ja, tautos galia, tikintys, pasitikintys ir savo galiomis.
Mokytojas turi mokykloje labai prasmingą, ypatingą misiją – išleisti iš mokyklos asmenybę, kurios brandos atestate įrašytas kiekvieno mokomojo dalyko įvertinimas liudytų ne vien siaurai pritaikomas žinias, tinkančias tik konkrečiai darbinei veiklai, o liudytų gyvenimo pažinimą, vertybines orientacijas, kultūrinį akiratį. Jis turi parodyti ir įrodyti, kad sąžinė, moralė nėra tik atskirų visuomenės žmonių skonio reikalas.
Mokyklų veikla labai dažnai neįsodrinama jokiais turiniais, slegia jos nyki, standartiška, beskonė ir beprasmė atmosfera. Su tokia aplinka mokinys nesusisaisto jokiais emociniais ryšiais. Ji ir neugdo. Ją mokinys tik iškenčia, išbūna, šiaip taip baigia. Mokykla ir mokytojas privalo kur kas daugiau, nes jis įsipareigojo pačiam sunkiausiam. Mokytojas visa turi išryškinti kaip filmo juostą. Negatyvą paversti vaizdu. Kurti pamoką kaip dvasinę teritoriją. Kelti amžinus prasmės, vertės ir pasirinkimo klausimus, atskleisti literatūros grožį, kurti gyvą, diskusinę aplinką, nebijoti mokytojo autoriteto nuvainikavimo, liguistai nereaguoti į kritiką ir suprasti, kad laisvoje visuomenėje autoritetai iškyla tik kritinėje įtampoje. Nebijoti aštraus ginčo, karštos diskusijos, net konflikto. Nes be konflikto nėra asmenybės. Tikras mokytojas kartu su mokiniais ieško atsakymų, neužstringa visažinystėje. Blyškus, užguitas, tepajėgiantis šiaip taip pratempti pamoką mokytojas yra mokinių nekenčiamas. Jiems jis yra pralaiminčio žaidėjo simbolis.
Yra aiški riba tarp inteligento vertybių ir dabartinio pasaulio orientacijų. Dabar gyvenimas sutelktas į savanaudiškus interesus – tai priešinga inteligentiško gyvenimo nuostatoms: laikytis padoriai, oriai, gerbti kito žmogaus erdvę. Inteligentiškas mokytojas – visuomenės puošmena. Patys vertinkime savo darbą, nes net pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis, melo ir tiesos sumaišties, ekonominės neteisybės sąlygomis garbė yra būti geru mokytoju, tikru mokytoju. Tikro mokytojo klausoma ne todėl, kad liepta, tikro mokytojo neišeina negirdėti. Mokytojas tas, prieš kurį mokinys jaučia atsakomybę būti ir atsakomybę augti. Jo viltis, jo įkvėptumas, jo prasmės pajauta, jo orumas persiduoda mokiniams. Mūsų misija ne tik įvesdinti į kultūrą, bet ir padėti susivokti savy, padėti rasti atramų.
Prieš keletą metų vieno privataus pokalbio metu turėjau kvailo įžūlumo ir neatsargumo, įsivaizduodama, kad juokauju, paklausti vaiko: „Kam tu, Jori, mums reikalingas, kokia iš tavęs nauda?“ O jis visu rimtumu man atsakė: „Kad jūs turėtumėt ką mylėti“. Tas penkerių metų vaikas. Ir aš nutilau.
Mūsų mokiniai, būdami ir mūsų mokytojai, pasidalindami savo patirtimi, pajautomis, esmingai nusako mokytojo darbo prasmę. Darbo reikšmę. Darbo sudėtingumą ir grožį.
Mums belieka būti kartu.