Audrius Musteikis | lzinios.lt
Latvijos nacionalinės bibliotekos naujasis pastatas – Šviesos pilis – užvakar atvėrė duris lankytojams, atidarymo renginiai vyks dar kelias dienas.
Naujienų sraute tai viena geriausių žinių, o statinys – vienas gražiausių pasaulyje. Iškilo tarsi užburti karūnuoti rūmai tiesiai iš Dauguvos. Mitiniai, mistiniai. Aidintys legenda, žadinusia dar pirmojo latvių atgimimo darbininkus XIX amžiaus antroje pusėje. Pasakų stiklo kalnas, nuostabiai primenantis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vizijas. Ir kartu – visiška modernybė, šiuolaikiškumas, dabarties architektūros tendencijos.
Politikė, žurnalistė Sarmytė Elertė tviteryje parašė: „Biblioteka užbaigta, priimta! Prieš 24 metus Gunaras Birkertas ant servetėlės nupiešė Didelės idėjos mažą eskizą. Pasididžiavimas tuo, kas nuveikta.“ Yra kuo didžiuotis. Per tuos 24 metus, žinoma, vyniojosi peripetijų peripetijos, kilo ir geso konfliktai, pinigų buvo ir nebuvo, bet svarbu štai kas – neįmanoma tapo įmanoma.
Ne vien puošmena – svarus dvasinis turinys. Ir nuolatinės pozityvios akcijos, meilės Latvijai apraiškos. Pavyzdžiui, praėjusį sausį: pasitaikė šalta diena, bet Rygos gatvėse ir ant Akmeninio tilto šimtai savanorių sustojo į eilę ir iš rankų į rankas perdavinėjo knygas – taip dalis fondų nukeliavo iš senojo bibliotekos pastato į naująjį. Taip pat latviai atsiliepė į kvietimą dovanoti knygas – savo mėgstamiausias, reikšmingiausias. Būtinai ką nors įrašius į priešlapius – istorijai. Dovanos sudėtos į specialiai tam suprojektuotas lentynas.
Neseniai nuskambėjo pritrenkianti statistika: Latvijoje nebelikę dviejų milijonų gyventojų. Vadinasi, latvių Latvijoje jau tik milijonas? Ar dar mažiau. Tokiame kontekste Šviesos pilis iškyla visa savo simboline jėga. Latviai pastatė įspūdingiausią paminklą tautos dvasiai.
Gerų naujienų iš Latvijos sraute džiaugsmingai nuteikia žinia apie Rundalės rūmus, dar vieną stebuklu (vidur Žiemgalos laukų) vadinamą objektą. Prieš kelias savaites baigti 50 metų trukę restauravimo darbai. Pirmą kartą ten lankiausi 1992 metais. Atradimo nuostaba! Klaida buvo netikėti maksimalistinėmis rūmų prikėlimo vizijomis. Toks pat neatleistinas ir nepasitikėjimas jauna, atsitiesti po ilgamečio jungo pasiryžusia valstybe.
Atsitiesė! Nuo 1992-ųjų iki dabar restauracijos ir remonto darbams prireikė beveik šešių milijonų latų. O kuo Francesco Bartolomeo Rastrelli projektuotus rūmus buvo pavertusi sovietinė santvarka, galima pamatyti ekspozicijos nuotraukose.
Ne paslaptis, kad tarp užsienio svečių Rundalėje daugiausia lietuvių, juk nuo valstybės sienos ne taip ir toli. Kai kas čia atvažiuoja kasmet ar net keliskart per metus. Prancūziškame parke – turtingi gėlynai, ypač rožynas. Ir žavingas Vasaros teatras – jo kulisai suformuoti iš gyvatvorių. Čia per Jonines puikiausiai tiktų vaidinti „Vasarvidžio nakties sapno“ misterijas.
Sovietiniais metais Rundalės rūmai nebuvo labai propaguojamas turizmo objektas. O štai apie Rygos dvasią – jugendą – visiška tyla. Tokio nebuvo. Nors tai Miesto esmė. O juk buvo, ir dar kokie buvo butai, kokie interjerai, tik juos suniokojo proletariškai nusiteikę kolonistai iš „plačios tėvynės“. Lipdinius ir šviestuvus išdaužė, prancūziškus ar vokiškus sienų apmušalus nudraskė – išsiklijavo rusiškais laikraščiais ir taip toliau. Laikai, papročiai ir mados pasikeitė – įdomu, su kokia kultūra tapatina save šiandien anų barbarų palikuonys, dabar vaizduojantys tikrųjų rygiečių, senbuvių, ainius?
Dar vienas didingas – vėl labiau dvasios nei fizinis – statinys nebaigtas. Bet jau šalies savastis. Likimo sodas – vidur Latvijos, Kuoknesėje, Dauguvos saloje. Po truputį kuriamas pagal tarptautinį konkursą laimėjusio japono landšafto architekto Shunmyo Masuno projektą. Užbaigti tikimasi 2018-aisiais, kai Latvija švęs 100-metį. Užmojai ir simbolika gniaužia kvapą ir širdį. Čia bus sunešta 600 tūkst. akmenų – maždaug tiek Latvijos gyventojų žuvo per karus, buvo represuoti, ištremti, priversti emigruoti. Likimo sodas skirtas atminti visiems, kurių šalis neteko XX amžiuje ir dabar yra priversta kęsti būtent tokią sociokultūrinę ir demografinę realybę.
Ąžuolų garbės sargyba – kiekvieno Latvijos rajono duoklė represuotiems kraštiečiams. Centre – obelų alėja. Šlaitai, terasos, amfiteatras. Kiekvienas sektorius turi savo pavadinimą ir koncepciją: „Ramybė“, „Abejonės“, „Malda“, „Pažadas“, „Paguoda“, „Apšvietimas“, „Troškimas“… Šalia srūva latvių likimo upė Dauguva, atkakliai ir vienodai siekdama savo tikslo – tekėti į jūrą. Ši vieta suves akistaton praeitį ir dabartį, pasakos, kokia kaina sumokėta už tautos laisvę, – nepalyginti daugiau nei Rundalės pilies atkūrimo milijonai. Ir liudys, kad latviai buvo ir tebėra tvirti, stiprūs.
„Mes esam stiprūs žmonės“, – šie žodžiai skamba netgi latviškos duonos reklamose. O juk tiesa.
lzinios.lt