Mykolas Deikus. Ant ko kepami skalūniniai portalų kotletai

Šiandien kepiau kotletus. Tikriausiai, ant „Gazpromo“ dujų. Sumoku už dujas gerokai brangiau nei koks vokietis ar prancūzas, todėl jaučiuosi esąs truputį didesnis kolaborantas nei koks biurgeris. Mažiau kolaboruočiau, jeigu dujas tiektų pramaišiui „Gazpromas“ su „Ševronu“ – tai supratau perskaitęs iš Lenkijos grįžusių naujienų portalų žurnalistų pamokymus ir pagraudenimus. Apie Žygaičių ir kitų neprotingų žemaičių ir lietuvių paklydimus.

Kaip ir tinklaraštininkas Artūras Račas, esu ištikimas Delfio skaitytojas, nes šis portalas vienintelis skelbiasi esąs labai etiškas ir socialiai atsakingas. Kadangi „delfius“ pasilieku sveikam desertui – su stipriai saldinta kava ir taboka, likau beveik patenkintas perskaitęs apie jų žurnalistės kelionę į Lenkijos skalūninių dujų klondaikus. Po dienos, suvirškinę skalūninės kilmės kotletus, atsigavo 15min.lt. Pastovėjusios dujos „minutėse“ driokstelėjo griežta instrukcija, kaip ir su kuo kramtyti Žygaičių bendruomenę.

„Minučių“ žurnalistė Liepa išsiaiškino ir pamokė, „ką daryti, kad kelio neužtvertų „žygaičiai“.

Mokytojo profesiją labai gerbiu, o visus sąžiningus mokytojus labai myliu. Todėl straipsniuose ieškojau, mano galva, labai svarbios informacijos: kas sumokėjo už asmenines mano ir kitų nelabai protingų žemaičių ir lietuvių pamokas. Labai tikėjausi rasiąs paaiškinimą, kad patriotiškai nusiteikusių žiniasklaidos priemonių redaktoriai ištraukė iš kišenės po kelis šimtus litų ir susimetė „ant“ bilietų, benzino ir žurnalistų komandiruotpinigių. Neradęs paaiškinimo dairiausi nuorodos, kad už tekstus buvo sumokėta kaip už reklamą.

Kas jau kas, bet etiškieji „delfiai“ tai jau tikrai mintinai moka Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, kuriame pasakyta, jog „žurnalistas neturi teisės priimti dovanų, mokamų kelionių“ ir „kiekvienu atveju privalo pranešti visuomenei apie gautą bet kokią paramą“. Arba labai neatidžiai žiūrėjau, arba veizolai apgavo, bet nieko panašaus neradau.

Tema labai jautri, iš Lenkijos grįžę žurnalistai moko, kad su bendruomenėmis reikia atvirai kalbėtis, viską paaiškinti, išsklaidyti abejones, o skalūninių dujų gavybos priešininkai nešvariai pučia miglą į akis. Todėl, galvoju, mano kuklus noras sužinoti ant ko buvo iškepti žurnalistų desanto į Lenkiją kotletai yra visiškai teisėtas. Kaip ir išsklaidyti asmenines abejones, kad kažkokia suinteresuota įmonė ar įstaiga galėjo apmokėti kelionę (ir ne tik) mainais už palankiai skalūninių dujų gavybą nušviečiančias publikacijas naujienų portaluose.

Ne arklys, bet sugromulavęs skalūninius portalų kotletus, supratau, kad žurnalistai ne patys sau surengė ekskursiją po Lenkijos skalūnų klondaikus. Todėl ėmė kilti (ne, ne dujos) klausimai: kas tie kuklūs šviečiančių kelionių organizatoriai ir kodėl nepanoro pasiskelbti? Tai yra, nelipti darkart ant to paties grėblio ir viską tiesiai šviesiai iškloti žygaitiškiams, kad jie, kaip rašo žurnalistė Liepa, neužtvertų kelio.