Užgavėnių vakarą, prisikirtęs blynų su abrikosų uogiene, drybsojau ant sofos, kai nutiko keistas incidentas. Ant televizoriaus pamačiau žalios spalvos personažą su fraku ir peteliške, kuris mojavo rankomis ir tabalavo kojomis, norėdamas užmegzti kontaktą. Užmezgiau. „Labas“, – pasakiau ir pasiteiravau, kas jis toks būsiąs.
– Aš marsietis, – prisistatė.
– Ką čia tamsta veikiate, – mandagiai paklausiau, – aš jūsų nekviečiau. Darysite su manimi eksperimentus? Su manimi eksperimentus daro periodiškai, kas ketveri metai, aš nieko nebijau, esu užsigrūdinęs, – narsiai pareiškiau.
– Tamsta nežinote, ko norite, todėl tai, ko norite, nusprendžia už jus, – paaiškino. – Mus pakvietė Landsbergis. Kai pasakė, kad Lietuvoje veikia marsiečiai, supratome, kad mus demaskavo, todėl nusprendėme liustruotis ir atsakyti į visus klausimus, – pasakė marsietis, atsirėmęs į liustros pavidalo kosminį laivą.
– Ponas marsieti….
– Galima vadinti ir bičiuliu, proto broliu, kaip labiau patinka, – delikačiai pertarė marsietis, pasitaisydamas peteliškę.
– Proto broli, kokią misiją čia vykdote, ketinate mus kolonizuoti, supirkti Lietuvos žemes, ištraukti mūsų naudingas iškasenas ar atvirkščiai – pripūsti mums į akis arabų?
– Klonuoti.
– Atleiskite… – mandagiai atsiprašiau.
– Klonuoti. Jūsų prezidentą. Kadangi tobulo nerandate, mes padėsime. Iš visų kandidatų klonuosime vieną – bendrą, geriausias visų savybes jam perduosime. Čia toks mūsų išradimas – politinė genų inžinerija.
– Labai įdomus jūsų išradimas… – pagyriau galvodamas, kad protingiau net Butkevičius nepasakytų. Ir pateikiau suktą klausimą. – Kaip Plieninę Magnoliją sukergsite su Puteikiu?
– Mūsų projektas akimis svaidys žaibus į oligarchus, nuoširdžiai reaguos į delfių žinutes ir socialiniuose tinkluose organizuos diskusijas visais klausimais. Klausinės, kurie pareigūnai turi širdį, o kurie neturi, žodžiu, rodys širdį. Prezidentui to pakanka.
– Na gerai, – neatlyžau, nes pajutau, kad tas proto pusbrolis ima nervinti. – O ką paimsite iš Lašo? Girdėjote tokį?
Marsietis reikšmingai nusišypsojo:
– Visi atlyginimus nusistatys patys. Pareigūnai, mokytojai, darbininkai ir namų šeimininkės.
– O Seimas, Vyriausybė, savivaldybės? Pagaliau – pensininkai! – Pajutau spragą prelegento mintyje.
Marsietis atlaidžiai šyptelėjo kaip jaunesniam nesubrendusiam proto broliui:
– Politikai ir tarnautojai „čia ne prie ko“, o Pensininkų Motina nekandidatuoja… Bet Vilniaus metro bus pratęstas iki Klaipėdos su stotelėmis benzinui papildyti Kaune ir Kryžkalnyje. Generalinė prokuratūra kovos su korupcija ir Kėdainiuose raugs agurkus, VSD priims daugiau mašininkių pažymoms rašyti, Vilniaus kraštas blaškysis meilės keturkampyje tarp Vilniaus, Varšuvos, Kremliaus ir Briuselio – nieko nėra pastoviau už politfinansinį nepastovumą. Ekonomikos modelis (žaltys, atpėjo klausimą, – aut. past.)? Daugiau ryšių valdžioje – Maldeikienė jau paaiškino, nors prašėme jos to nedaryti.
– O Balčytis? Tas tai tikrai ne prie ko…
– Labai geras klausimas, – pagyrė. – Klonas spręs nedarbo problemą. Įsidarbins Prezidentūroje.
Ir pakštelėjo į žandą.
– Ne! Aš ne toks. Mes taip nesitarėme, tarp kandidatų… Nėra… – suklykiau. Ir nubudau.
Susirūpinęs šuo laižė veidą, o TV ekrane kalbėjo kandidatų į prezidentus galvos. Gerai, kad Landsbergis buvo neteisus dėl marsiečių, pagalvojau. Ir dėl viso pikto žvilgtelėjau po sofa.
Iš ten žiūrėjo gudrios, žalios marsiečio akys.
– Negaliu atsisakyti senų įpročių, – kaltai nusišypsojo marsietis.
Ir išskrido pro lango mikroventiliaciją. Bet pažadėjo grįžti. Gegužės mėnesį. Pristatyti politinės genų inžinerijos produktą.