Kai Andrius Užkalnis nagrinėja kulinarinius lietuvių tautos tamsumus, vietoje ar nevietoje primena savo užsieninę praeitį, paieškodamas riebesnio žodelio, – nieko nuostabaus mūsų ašarų pakalnėje. Vaikinui baisiai trūksta dėmesio. Bet Lietuvoje dar yra žurnalistė Asta Kuznecovaitė. Skaitydamas jos duotą interviu kolegei (vasara nesibaigė, trūksta pašnekovų?), kitas įžvalgas ir praregėjimus giliai susigraudinau ir viską supratau.
Asta Kuznecovaitė – didelė ir protinga mergaitė. Jeigu nebūtų tokia didelė ir tokia protinga, kiti nebūtų tokie maži ir kvaili. Kadangi yra maži ir kvaili, padaryti nieko negali. Tokia jau mažųjų ir kvailųjų dalia didžiųjų pavėsyje.
Štai ką supratau. Ir dar šį bei tą.
Maži ir kvaili gyvena ne sostinės centre, o patvoryje, todėl yra patvoriniai. Dar jie būna įvairių nelabai gerų spalvų, bet pastaruoju metu dažniausiai – violetiniai. O ji tokia bloga, jau tokia bloga, kad net viena telekomunikacijų įmonė, niekaip negalinti pakeisti motininės spalvos, sumanė ją bent perkrikštyti – vadino purpurine.
Jie nekalba, o loja. Serga sunkiomis šizofrenijos formomis arba apskritai yra psichiškai nesveiki nusikaltėliai. Ir dar – amžinai turi kokių nors labai nesmagių tikslų. Tiksliau, tikslų turi ne jie patys, o priešiškos mūsų valstybės tvarkai ir gerovei jėgos. Jeigu nebūtų šizofrenikai, skaitytų, kas jiems laikraščių puslapiuose išdėstyta, ir nelotų violetinių ar antiševroninių nesąmonių.
Dideli ir protingi viską žino apie patvorinius, jų privatų gyvenimą, kurio jokie įstatymai nebegina. Skelbia ligos diagnozes, ką, kodėl ir su kuo valgo savo patvorėse. Arba paporina, kad visa giminė „glaudžiai susijusi“ su kokia nors baisia nusikaltėlių grupuote, kas ir kaip klastoja įkalčius.
Iš kur žino? Ne mūsų, mažų ir kvailų, reikalas. Žino, ir tiek.
Kadangi viską žino, nes visus stebi, juos vadinkime Didžiaisiais broliais arba Didžiosiomis sesėmis – priklauso nuo skonio, kaip kam labiau patinka. Didieji broliai ir sesės žino tai, ko nežino niekas, o jeigu nesužino – tai vienas kitam pasipasakoja ir tą sužinojimą paskelbia. Pirma – vienas, o paskui – kitas. Kaip sutaria.
Čia, žinoma, reikia pakritikuoti netobulą demokratiją ir žurnalistinės laisvės pančius. Juk galėtų Didysis brolis ar Didžioji sesė pasikalbėti su vieninteliu protingu žmogumi – savimi. Ir paskelbtų, ką sužinojęs. Jeigu ne tie kvaili reikalavimai tikrinti informaciją, apklausti kelis šaltinius. Bet yra jau ir tokių, kurie ir su savimi pasikalba, ir patys informaciją patvirtina. Anksčiau tai buvo vadinama interviu „iš lempos“. Bet tai buvo seniai ir netiesa.
Dar supratau, kad tie dideli ir protingi yra labai įžvalgūs. Pavyzdžiui, jeigu mėgsti miltinius blynus, valgai kopūstus su dešrelėmis, šakutės tavo konspiracijai. Jau išsidavei! Rytoj skaityk, kad ruošiesi bėgti už „kordono“. O jeigu kopūstai dar ir violetiniai – amen. Todėl seniai valgau tik bulvinius blynus ir kumpį. Kad neišsiduočiau, kaip tame anekdote apie Štirlicą. Priminsiu.
Miuleris išsikviečia Štirlicą.
– Štirlicai, jūs viską žinote. Sakykite, kokios spalvos šiandien mano trumpikės?
– Raudonos su baltomis juostelėmis.
– Štai čia ir įkliuvote! Tai žinojau tik aš ir radistė.
– Tuoj visas Abveras apie tai žinos, jei neužsisagstysite kelnių…
Būtų juokinga, jeigu štirlicai ir miuleriai nevaikščiotų aplinkui gudriai kraipydami uodegas it višta dilgynėse.
Kol dosniai papenėta Lietuvos žurnalistų sąjunga pučia ne pavojaus trimitus, o – į akį, užgauliojimai ir paniekinantis tonas iš internetinių komentarų lankų jau persikėlė į pirmuosius puslapius. Dar nesena provokacija su tariamu „Swedbank“ bankrotu atskleidė ne tik visuomenės pažeidžiamumą. Demaskavo žiniasklaidos aroganciją ir atskleidė kitas bėdas, bręstančias jau ne vieną dešimtmetį. Dalis indėlininkų pasidavė panikai, o kai kurie žiniasklaidininkai pratrūko įžeidimais ir paniekinimais.
Paaiškėjo, kad bankai klientus gerbia labiau nei žiniasklaidininkai savo duondavius. Mąžtančių tiražų kontekste toks elgesys atrodo gana keistai ir makabriškai. Nors, kaip sako liaudies išmintis, ir gudri višta uodegą įsidilgina. Tad kol kas geriau nevalgysiu kopūstų, nors, anot daktarų, šios daržovės labai sveikos. Ypač – violetinės spalvos. O dar geriau – už sveiko proto ribos paskelbti ir violetinius svogūnus, ir violetines bulves. Tada ir be teismo sprendimo žinosime, kas kaltas. Neprireiks ir psichiatrų pagalbos skaitytojų ir neskaitytojų protinėms būsenoms diagnozuoti.
P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam