Mūšiuose dėl Vilniaus atliekų rinkos derėtų įvertinti ir regioninių kovų kontekstą. Beveik dešimtmetį Šiaulių regione trunkantys mūšiai dėl atliekų rinkos – geras pavyzdys Lietuvai, kaip Europos Sąjungos paramą gali sužlugdyti privačius interesus proteguojantys politikai.
Kol vietinė Šiaulių miesto politinė nomenklatūra protegavo privataus atliekų vežėjo interesus, žlugo regionui skirta 54 milijonų litų Europos Sąjungos parama, kurios dalis jau palaidota su „Snoru“.
Atimta ES parama
Aplinkos ministerija neseniai nusprendė atimti ES paramą Šiaulių regiono mechaninio ir biologinio atliekų (MBA) perdirbimo gamyklai. Gamyklą rengėsi statyti Šiaulių apskrities savivaldybių valdoma viešoji įstaiga Šiaulių regiono atlietų tvarkymo centras (ŠRATC). Formali sprendimo priežastis – apskrities savivaldybės neturi lėšų pradiniam gamyklos statybos etapui.
Šiaulių RATC pinigų turėjo. Trylika milijonų litų. Tačiau pinigai pražuvo drauge su banko „Snoras“ bankrotu. Paramą buvo galima panaudoti statyboms, tačiau, anot Šiaulių mero Justino Sartausko, leidimo paimti pinigų iš sąskaitos banke nedavė ta pati Aplinkos ministerija.
Prieš atimant paramą aplinkos ministras Valentinas Mazuronis viešai flirtavo. Girdi, jeigu savivaldybės įrodys esančios pajėgios vykdyti projektą, jis gali būti įgyvendintas ir mažesne apimtimi.
Viltys sužibo, tačiau verdiktas buvo žinomas iš anksto. Vietiniuose biudžetuose vėjai švilpynėmis groja.
MBA perdirbimo gamyklos istorijoje galima būtų dėti riebų tašką, jei ne įžūliai kyšančių privačių interesų ausys ir Šiaulių miesto politika, tas ausis kantriai beveik dešimtmetį tempianti.
Nusitaikė privatus investuotojas
Jau gerą dešimtmetį Šiaulių regione vyksta užkulisinė ir atvira kova dėl antrinių žaliavų rinkos. Į šią rinką nusitaikė konkurentų gerokai aplamdyta, iš apskrities rajonų vejama bendrovė „Specializuotas transportas“.
Itin palankiomis sąlygomis privatizuota buvusi Šiaulių miesto savivaldybės bendrovė „Specializuotas transportas“ yra valdoma vienos iš turtingiausių Saulės miesto šeimų atstovų – Vyšniauskų, artimai susijusių ir su politiniu miesto elitu. Šios šeimos atstovai valdo logistikos, durpių gavybos verslą, dalį Šiaulių banko akcijų.
Pirmųjų ženklų, kad privataus investuotojo planams lemta išsipildyti, neteko ilgai laukti – po to, kai susiformavo pastaroji Vyriausybė, kurioje mažiausiai du ministrai glaudžiai susiję su Šiauliais – aplinkos ministras Valentinas Mazuronis ir vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas. Abu – buvę liberalai, buvę šiauliečiai, o dabar – Tvarkos ir teisingumo partijos atstovai.
Vietiniai politikai niekuomet ir nebandė slėpti su politine Vyriausybės sankloda siejamų vilčių įgyvendinti savo interesus. Nors Šiauliuose daugiausiai Tarybos kėdžių užsėdo socialdemokratai, didžiausios įtakos turi vieno iš Šiaulių banko direktorių, konservatoriaus Jono Bartkaus remiamas vietinis milijonierius „tvarkietis“ Vidmantas Japertas, vadinamas „pilkuoju meru“. V. Japertas, buvusi vicemerė „tvarkietė“ ir dabartinė aplinkos ministro pavaduotoja Daiva Matonienė bei V. Mazuronis – „šventoji trejybė“, petys petin ėjusi ne į vienus rinkimus.
Reikia gelbėtojo? Gelbėtojas yra!
Ar tai tik sutapimas, kad V. Mazuronis Šiaulių RATC dūrė vos tik kojas ministerijoje apšilęs? Jau per pirmąjį vizitą į Šiaulius, surengtą šių metų sausį, ministras padejavo, kad kyla problemų dėl MBA perdirbimo gamyklų ir taip įžiebė viltį vietiniams: projektas Šiaulių regione gali būti vykdomas mažesne apimtimi arba visiškai nutrauktas. Nutraukus projektą atliekas tektų vežti į kaimyninius regionus, pavyzdžiui, Panevėžio.
Vežti į Panevėžį ar Telšius – brangu, labai brangu. Bet Šiaulių regiono gyventojai – išgelbėti nuo didesnių mokesčių. Vos tik buvo atimta ES parama, į maniežą ant balto žirgo išjojo gelbėtojas – bendrovė „Specializuotas transportas“.
Šiaulių RATC – blogas, apskrities savivaldybės – neįgalios pasirūpinti savo gyventojais, todėl privatus investuotojas – tikra likimo dovana.
Yra gelbėtojas – yra ir gelbėjimo planas. Bendrovė „Specializuotas transportas“ jau pristatė gelbėjimo, tai yra, MBA perdirbimo gamyklos, statybos planą.
Kas šypsosi paskutinis
Bendrovės „Specializuotas transportas“ projektas negimė per vieną naktį. Gimdymas truko metų metus. Tačiau darbinių Šiaulių miesto savivaldybės arklių tempiama „specų“ šiukšliavežė iki šiol buksavo slidžioje įkalnėje, supiltoje likusių šešių apskrities savivaldybių.
Alyvos po ratais pylė ir dabar teismo nušalintas Šiaulių RATC direktorius Raimundas Jakutis, buvęs Šiaulių rajono meras. Jis apskrities savivaldybių merus įtikino, kad MBA perdirbimo gamyklą reikia statyti už ES paramos lėšas. Savivaldybės viena po kitos atsisakinėjo „Specializuoto transporto“ paslaugų ir tvarkyti atliekas perdavė savosioms – viešojo kapitalo – įmonėms.
Smūgiu į paširdžius tapo Radviliškio rajono savivaldybės sprendimas skelbti konkursą, kuriame nugalėjo mirtini šiauliečių konkurentai.
Šiaulių RATC vis labiau veržė kilpą. Aiškėjo faktai, kad šiauliečių į skirtingus konteinerius surūšiuotos atliekos verčiamos į vieną sunkvežimį, didėjo spaudimas, kad į regioninį atliekų sąvartyną Aukštrakiuose nebūtų vežamos žaliosios atliekos (mažesnis atliekų kiekis – mažesnės ir išmokos vežėjams). Galiausiai nufilmuota po darbo valandų sąvartynan riedančių šiukšliavežių vairuotojų gudrybė padidinti atliekų svorį.
Filmuota medžiaga pateko į STT pareigūnų rankas, pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Vienintelė Šiaulių miesto savivaldybė atkakliai protegavo „Specializuotą transportą“: be konkursų pratęsinėjo atliekų tvarkymo sutartį ir nustatinėjo paslaugos įkainius.
Buvęs Šiaulių meras Genadijus Mikšys apskrities merų susirinkimuose nervingai griaudėjo: nereikia ES paramos. Liejosi politiko emocijos („triuškinančių“ argumentų nepateikta), kad MBA perdirbimo gamyklą pastatys privatus investuotojas.
Merai ironiškai šypsojosi, o tuo metu už G. Mikšio nugaros sėdėjo investuotojas – bendrovės „Specializuotas transportas“ savininkas Darius Vyšniauskas ir įmonės vadovas konservatorius Rolandas Stanys. Savivaldybės administracijos direktoriaus Vlado Damulevičiaus bendrapartietis, vos nepatekęs į Šiaulių miesto Tarybą.
Nereikšmingas sutapimas? Vadinasi, sutapimu galima laikyti ir tai, kad V. Mazuroniui įžengus į Aplinkos ministeriją, G. Mikšys, buvęs vietinis liberalų vedlys, perbėgo į „tvarkiečių“ stovyklą Šiaulių miesto taryboje ir buvo įdarbintas VšĮ „Būsto energijos taupymo agentūra“. (Būsto renovavimas – „tvarkiečio“ verslininko V. Japerto ir agitatorės D. Matonienės arkliukas, bet tai jau atskira tema, kaip ir Šiauliuose STT pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl būsto renovavimo).
Vienąkart jau „išgelbėjo“
Šiaulių regiono gyventojų „gelbėjimo“ nuo didesnių mokesčių planas labai primena jau pasiteisinusį naujų Šiaulių miesto kapinių kūrimo projektą, kai žemių buvo pripirkta dukart daugiau, nei reikėjo ir buvo galima pagal įstatymą.
Šiaulių miesto savivaldybė, vadovaujama jau minėtų G. Mikšio ir D. Matonienės, kapinių žemėms išleido bemaž devynis milijonus litų. Per pačią nekilnojamojo turto krizę už kelių šimtų litų vertės hektarą buvo mokėti tūkstančiai, kurie įkrito ir į tuometinio mero žmonos artimųjų kišenes.
G. Mikšio žmonos artimieji uždirbo beveik milijoną litų. Politikas atsipirko lengvu išgąsčiu: Viešųjų ir privačių interesų komisija konstatavo, kad supainioti viešieji ir privatūs interesai. Teismo sprendimui įsiteisėjus eksmeras jau turėjo Tarybos nario mandatą.
V. Mazuronis buvo įregistravęs įstatymo projektą, gelbėjantį Šiaulių politinės grietinėlės pirkinį, tačiau praėjusios kadencijos Seimas nepalaimino. Kaip ir dabar, visuomenė buvo šiurpinama, kad senosios kapinės „tuoj juoj“ užsidarys ir mirusiuosius teks vos ne centrinėje miesto aikštėje guldyti.
Praėjo metai, antri, treti. Žemė išpirkta, naujosios kapinės, kuriose mirusieji vandenyje mirkdysis, neveikia, o visuomenininkų spaudžiami provincijos prokurorai pakėlė rankas, nors kapinių projektą teismai sumalė į miltus.
Geras pavyzdys įkvepia?
Kas mokės kontribuciją?
Svarbu paminėti 2011 metais bendrovės „Atliekų tvarkymo konsultantai“ parengtą Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtros galimybių studiją, giliai nukištą ir į Šiaulių politikų, ir į Šiaulių RATC stalčius. Studijoje kailiai karšiami ir vieniems, ir kitiems, tačiau joje aiškiai įvardijamos ES paramos lėšos. Be to, Šiaulių regiono plėtros tarybos patvirtintame Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo plane (2012–2020 metai) piešiamos liūdnos perspektyvos gyventojams. Jeigu „nebus laiku įvykdytos biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo užduotys“, reikės mokėti valstybinį mokestį už atliekų šalinimą sąvartyne bei didinti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą dydį. Tai – pirma.
Antra. Regioninė BMA perdirbimo įmonė – monopolija, kurios net negalima pavadinti natūralia. Įmonę kuriant viešojo kapitalo pagrindu yra bent teorinė kontrolės galimybė, tačiau rinkai patekus į privačias rankas (pasitelkiant Prezidentės retoriką – oligarchams) apie kontrolės galimybes net nekalbama.
Ir trečia, provincijos teisėsauga, įvertinus žlugusias ir užvilkintas iki begalybės viešojo intereso gynimo bylas, yra bedantė.
Dabar kiekvienas regiono gyventojas – jų yra per tris šimtus tūkstančių – už atliekų tvarkymą per metus moka apie 60 litų. Anot Šiaulių RATC atstovų, jau artimiausiu metu mokestis didės mažiausiai dešimčia litų.
Mūšių dėl atliekų rinkos „žaidimai“ šią kontribuciją gyventojams didins ir toliau. Bent jau kol nebus įvardytas, koks yra žaidėjų vaidmuo prarandant ES paramos lėšas ar bent jau tuos 13 milijonų litų.
Nuotraukoje: Atliekas Šiaulių regione užsimojusio tvarkyti privataus investuotojo Šiauliuose protegavimo pavyzdys: keliolikos metų senumo konteineris, šiauliečių šmaikščiai pramintas „tanku“, kuriame atliekas išrūšiuoja „tankistai“ – asocialieji.
