Šiauliuose iš medinių kiaušinių ritasi popieriniai politikai. Ši veislė nėra šiauliečių išradimas, tačiau provincijos selekcininkų ištobulintas iki sacharininio koktumo. Saldžioji Seimo narių socdemų porelė – Valerijus Simulik ir Edvardas Žakaris – šv. Velykų proga į akis papūtė sacharino, tai yra, pabandė prakalti opiumo masiškai uždarinėjamų mokyklų bendruomenėms.
Šiauliai prieš du dešimtmečius vieni iš pirmųjų didmiesčių sukūrė pasiteisinusį pradinių mokyklų tinklą, kuris pastaraisiais metais atkakliai ir sistemingai draskomas. Prieš metus uždarytos trys miesto mokyklos, šį pavasarį nuosprendis skelbiamas dar trim. Aukšti mokyklų reitingai, populiarumas, vaikų saugumas, aukštas ugdymo kokybės lygis – tėvų argumentai, kurių dedasi negirdį miesto valdžios intrigantai. It valdančiosios koalicijos statybininkų kiemsargis socdemų meras Justinas Sartauskas pedagogams švilpiant kantriai valkioja nubrizgusį demografijos kaulą, nutylėdamas tikruosius mokyklų naikinimo motyvus.
Ne tiek vaikų (kitaip tariant „krepšelių“) trūksta mokykloms, kiek pinigėlių toliau tęsiamiems beprotiškiems tuščių mokyklų renovavimo, kultūros fabrikų griuvėsių reanimavimo ir mistinių industrinių parkų statyboms. O viešai seimūnų platinami pareiškimai jau kelia net ne juoką, bet nuoširdų gailestį. Ir užuojautą. Jau žinodami, kad Švietimo ir mokslo ministerija paprašė laikinai atidėti mokyklų uždarymo projektą, E. Žakaris ir V. Simulik išplatino „griežtą“ pareiškimą: nepritarią projektui, nes tas nesąs tobulas. Ką turėjo omenyje politikai, tik jie ir vienas Dievas težino, tačiau faktas tas, kad vyrai paliko atvirus vartus krūmuosna dėti. Panašiai, kaip į savivaldos rinkimus eidamas E. Žakaris meru tapti, rinkėjų viltis papenėti žadėjo, bet sulaukęs tokio pasiūlymo pasirinko Seimo nario kėdę. Kaip besivartysi, istorija turi keistą savybę suktis ratu.
Virtualų (pareiškimais laikraščiuose ir internete) vadovavimo partiečiams metodą jau ne pirmi metai propaguojantys Saulės miesto parlamentarai kiaušinienę kepa iš medinių kiaušinių. Seniai ne tik savo mero, bet ir situacijos partijos skyriuje nevaldantys E. Žakaris ir V. Simulik ridena medinius proklamacijų margučius, graibstydami slystantį pasitikėjimą. Ridu ridu, taršku taršku. Barška garsiai, bet provincinės politikos kulinarijos šedevras – pjuvenos tarp dantų.
Laikraštinis popierius viską iškęs, nesusiglamžys iš nervų, tačiau virtualus barškinimasis mediniais kiaušiniais – ne vienų Šiaulių problema. Kauno valdžios ištarškintos šimtamilijoninės gatvių renovacijos duobėse šmaikštūs kauniečiai laidoja nuo miesto herbo nukartą taurą. Kažkada R. Pakso prezidentiniais dekretais valstybę valdyti ketinęs Vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas tarška: neįgalus suvaldyti vaikiškai – kreidutėmis pilietinę poziciją braižančius vaikus persekiojančių pareigūnų. Tuo pat metu, kai generalinis komisaras žiniasklaidoje kalba ar bent jau neneigia politikų spaudimo, opozicijos kliunkiai tarškinasi kosminės geopolitikos dimensijose, o mokesčių mokėtojai algas sužvėrėjusiems policininkams išrašo atmuštų inkstų ir kruvinais čekiais.
Bukumas nėra „būrų“ bruožas, ką atkakliai bando piršti ne tik politikai, bet ir nuo tos pačios bambagyslės neatsijunkusi žiniasklaida, pagarbą savo vartotojui keičianti beveik atviromis patyčiomis. Jei tautiečiai nebūtų tokie maži ir kvaili, kai kas nebūtų tokie dideli ir protingi. Todėl neteisus netradicinės (vertybinės) orientacijos konservatorius Naglis Puteikis sakydamas, jog uniformuotieji neturi širdies. Uniformuotieji neturi fantazijos. Todėl jie man ir mielesni už kostiumuotus virtualių margučių barškintojus. Ir Šiaulių, ir Vilniaus.
Kęstučio Pabijuto šaržas.