lrt.lt
Politinės ekonomikos profesorius Robertas Reichas, buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų darbo ministras prezidento Billo Clintono laikais, socialdemokratams artimame internetiniame žurnale „Social Europe“ paskelbė straipsnį „Tikri verslo vadovai nori kapitalizmą išgelbėti“. Su juo verta susipažinti ir Lietuvos žmonėms.
„Prieš porą savaičių, – rašo R. Reichas, – mane aplankė vienos iš didžiausių mūsų šalies aukštosios technikos bendrovių vadovas. Jis norėjo pasikalbėti apie didėjančią nelygybę, apie mažėjančią vidurinę klasę, apie viso to priežastis ir pasekmes ir ką daryti toliau.
Aš jo paklausiau, kodėl jam tai rūpi, – tęsia ekonomistas, – o jis atsakė: todėl kad vidurinioji klasė sudaro mūsų klientūros pagrindą, ir jeigu tokie žmonės neįpirks mūsų produktų, mums bus didelė bėda“.
Nuo savęs pridursime: jeigu Lietuvoje ir kituose Europos ir ne tik Europos kraštuose didelė problema – tiems, kuriems išvis socialinės problemos rūpi, – yra ta, kad vis daugiau žmonių vos galą su galu suduria, tai Amerikoje rūpesčio kelia tai, jog mažėja vidurinysis gyventojų sluoksnis.
„Tai žmonių dauguma, kurią sudaro tie, kurie nei dideli vargšai, nei tikrai pasiturintys. Ir būtent dėl šių vidutinių pajamų žmonių likimo, – tęsia R. Reichas, – vis daugiau Amerikos verslo ir pramonės vadovų reiškia susirūpinimą“. Kodėl?
Ogi todėl, kad, „ekonominis atsigavimas būtent juos, amerikiečių daugumą, aplenkė. Vidutinis valandinis ir savaitinis atlyginimas per praėjusius metus nusmuko, atsižvelgiant į infliaciją“. Pagal vieną grupės „Sentier“ tyrimą, nuo didžiojo 2009 m. nuosmukio vidutinės realiosios pajamos vienam namų ūkiui sumažėjo beveik keturis su puse procento.
Šie verslo ir pramonės vadovai žino, kad Jungtinių Valstijų ekonomikos nebus galima perjungti iš pirmosios pavaros į antrąją, kol atlyginimai mažėja. Ir jų pačių įmonėms nebus įmanoma per ilgesnį laiką suklestėti, jeigu vidurinė klasė nestiprės ir neaugs.
Yra ir kita grėsmė. Nuogąstavimai dėl darbo vietų gavimo ar išsaugojimo skatina priešinimąsi imigracijai ir prekybos plėtrai, o ekonomika dar labiau pablogėtų, jeigu Amerika pasitrauktų į izoliacionizmą.
Neseniai Lloydas Blankfeinas, vyriausiasis įmonės Goldman Sachs vadovas, per televizijos kanalą „CBS“ įspėjo, kad didžiulė pajamų nelygybė Ameriką „destabilizuoja, ir ji kalta dėl šalyje pasireiškiančių susiskaldymų“. Anot jo, „per didelė BVP dalis paskutiniaisiais dešimtmečiais atiteko per mažai gyventojų daliai“.
Jis tai turėtų žinoti – ironiškai rašo profesorius R. Reichas. Juk pernai L. Blankfeino pajamos (atlyginimas su premija) siekė net 23 milijonus dolerių, ir tai dar 9 su puse procento daugiau, nei jis uždirbo užpernai. Žinoma, visa tai jo mintį tik patvirtina. Todėl kai kurie iš šių vadovų ir siūlo ne tik kelti minimalų atlyginimą, bet taip pat kelti ir valstybinių mokesčių procentą labiausiai pasiturintiesiems.
Billas Grossas, vadovaujantis didžiausiajai pasaulyje obligacijų prekybos firmai „Pimco“, sakė, kad Amerikai reikia atkurti darbo jėgos ir kapitalo pusiausvyrą pakeliant algos minimumą ir įvedant didesnius mokesčius ypač pasiturintiems. Jo nuomone, išsivysčiusios ekonomikos funkcionuoja geriausiai, kai pajamų nelygybė minimali.
Prieš kelis mėnesius B. Grossas ragino savo bendrovės turtinguosius investuotojus, kurie pelnosi daugiausiai iš kapitalo prieaugio mokesčių normos, gerokai žemesnės už eilinių pajamų mokesčių normą, paremti aukštesnių mokesčių kapitalo prieaugiui įvedimą. „Laikai, kada kapitalas apmokestinamas žemesnėmis normomis nei darbas, turėtų dabar baigtis“, – teigė B. Grossas.
Panašius siūlymus pateikė biljonieriai Warrenas Buffettas ir Stanley`is Druckenmilleris, vienas sėkmingiausių rizikos fondų vadovų per pastaruosius tris dešimtmečius, įsteigęs bendrovę „Duquesne Capital Management“. Pasak W. Buffetto, turtingieji privalėtų valstybiniais mokesčiais sumokėti bent 30 procentų savo pajamų.
„Žinoma, – teigia R. Reichas, – dešiniųjų srovės atstovų atsakymas į tokius pasiūlymus nestebina: girdi, jeigu šitie ponai nori mokėti daugiau valstybinių mokesčių, tegu jie taip ir daro“.
Ir iš tiesų, nuo savęs pridursime, Jungtinėse Amerikos Valstijose yra galimybė valstybei dovanoti pinigų, taigi savanoriškai pervesti lėšų į biudžetą. Iš tokių dovanų Amerikos biudžetas kasmet gauna po kelis milijonus dolerių. Aišku, tai tik mažmožis.
Dėl to R. Reichas ir teigia, jog minėti verslo ir pramonės vadovai, siūlantys ne savanoriškai aukoti valstybei, bet įvesti didesnius privalomus mokesčius turtingiesiems, „pasisako už pokyčius žaidimo taisyklėse – tai pokyčiai, kurie žaidimą padarytų teisingesnį visiems“.
Tai siūlantieji pripažįsta: dabar žaidimas pavojingai sutvarkytas tik tokių žmonių kaip jie naudai. Jie žino, jog vienintelis būdas išgelbėti kapitalizmą, yra padaryti, kad jis tarnautų daugumai, o ne pačioje viršūnėje esančių žmonių mažumai.
Tuo jie panašūs į tą saujelę pramonės vadovų Amerikos aukso amžiuje, kurie pasisakė už socialines reformas pirmajame 20 a. dešimtmetyje ar kurie ketvirtąjį dešimtmetį per Didžiąją depresiją kartu su prezidentu F. D. Rooseveltu prastūmė senatvės pensijų sistemą, atlyginimo minimumą ir 40-ies valandų darbo savaitę.
Deja, šių į priekį žiūrinčių ūkio vadovų balsus užgožia atžagareiviški lobistų pulkai, kaip antai JAV Prekybos rūmai, kurie atstovauja tik nepažangiausiems požiūriams. O kur dar tokie milijardieriai kaip Charles‘as ir Davidas Kochai, puoselėjantys tokią neapykantą valstybei ir vyriausybei, kad yra akli realioms grėsmėms, kurios tyko sunaikinti kapitalizmą.
O tos grėsmės yra smunkanti vidurinioji klasė, kurios nariams stinga perkamosios galios, kad palaikytų ir stiprintų ekonomikos gyvybę, ir pasitikėjimą prarandanti Amerikos visuomenė, – pasitikėjimą, jog dabartinė sistema įstengs suveikti jų ir jų vaikų labui.
Tikrieji Amerikos verslo ir pramonės vadovai suvokia, kad jeigu ir toliau vidurinioji klasė nepajus stipriau žemės po savo kojomis ir neatgaus pasitikėjimo savimi, kapitalizmą tykos pavojai ir jis liks pažeidžiamas.
Nuo savęs pridursime, kad laisvąja rinka ir jos dalyvių konkurencija pagrįstą kapitalizmą gelbėti geriausia būtų stiprinant visuomenėje solidarumo nuostatą, pagal kurią darbdaviai samdytų darbuotojus tik tais atvejais, kai pastarieji iš savo pajamų (vienoje ar keliose darbovietėse) galėtų bent minimaliai pragyventi.
Jei tai būtų visuotinai priimtina norma (kaip tai jau yra Vokietijoje), tokios gyvenimui pakankamos algos mokėjimas visiškai ar bent iš dalies atstotų įstatyminį minimalų atlyginimą arba valstybinių mokesčių pasiturintiesiems pakėlimą. Jei atstotų tik iš dalies, tai pastarųjų priemonių galėtų prireikti imtis papildomai.
Kiekvienu atveju, solidarumo pojūtis būtinas dviem dalykams: tam, kad darbdaviai mokėtų teisingus (žmonėms pragyventi leidžiančius) atlyginimus, ir tam, kad jei reikia, labiausiai pasiturintieji mokėtų proporcingai didesnius (taip pat ir nuo savo kapitalo!) valstybinius mokesčius.
Užsienio spaudos apžvalga skaityta per LRT radiją.