Girdėjau, kad mano rašinys tokiu pavadinimu, išspausdintas Šiaulių miesto laikraštyje vienus šokiravo, kitus nustebino, treti tiesiog įžvelgė pozą ir nepatikėjo… Žodžiu, kiekvienam savo. O aš tokiu kreipiniu sveikinau savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Jadvygą Kauneckienę, šiomis dienomis švenčiančią garbingą 85-ąjį gimtadienį. Manau, nedaug kas tėra pastebėjęs, kad mokytoja, jau daug metų pamačiusi mane, nuoširdžiai ištaria „mano mylimiausioji mokinė“.
Lietuvių kalbos ir literatūros Jadvyga Kauneckienė mane mokė daugiau nei prieš keturiasdešimt metų. Tada pedagogo diena prasidėdavo ir baigdavosi su tamsa: nuo ankstaus ryto vykdavo pamokos, po jų vadinamoji užklasinė veikla – būreliai. J.Kauneckienė vadovavo dramos, raiškiojo skaitymo, literatų grupėms. Visose dalyvavau ir net buvau tų darinių seniūnė. Todėl dabar, o esu žmogus, turintis ir fanų, ir oponentų, kai vieni stebisi – iš kur tu turi tiek energijos, o kiti piktokai mesteli, – kada ji pavargs, – visada atsakau, kad mane taip dirbti išmokė mano mylimiausioji mokytoja Jagvyga Kauneckienė.
Anuomet, prieš keturiasdešimt metų, pedagogo darbo diena nesibaigdavo ir po vadinamosios užklasinės veiklos, nes Šiaulių rajono Bridų kaimo aštuonmetė mokykla buvo įsikūrusi greta Kultūros namų. Todėl nutilus vaikų alasui, mano mokytoja J.Kauneckienė, savo „užklasinę“ veiklą pratęsdavo kaimo bendruomenės saviveikloje. Ji drauge su tuometiniu Bridų kultūros namų direktoriumi Hubertu Smilgiu vakarodavo su žmonėmis repetuodami spektaklius, ruošdami diskusijų klubo „Amžininkas“ scenarijus ir t.t., ir pan.
Jadvyga Kauneckienė – puiki pedagogė ir rūpestinga mama – savo tris vaikus išauklėjo veiklai Lietuvos kultūros baruose – duktė Rasa Kauneckaitė yra kompozitorė. Ne tik Lietuvoje, bet Italijoje, Prancūzijoje žinomos jos giesmės, o pirmoji mūsų valstybėje įkurta vaikų vokalo studija „RO KO KO“, kurios steigėja bei vadovė yra Rasa, lavina vaikų meninius įgūdžius bei dovanoja Tėvynei talentus. Mokytojos sūnūs irgi nenutolo nuo kultūros – Saulius Kauneckas yra Šiaulių miesto „Saulės“ koncertinės įstaigos direktorius, o jaunėlis Gintaras – fotografas, stropiai fiksuojantis Lietuvos kultūros fondo bei Šiaulių kultūros fondo krašto tarybos veiklą.
Matyt, Jadvygos Kauneckienės kartos šviesuoliams užtarnauto poilsio nebūna. Baigusi pedagogės karjerą, mokytoja dirbo Šiaulių Dramos teatre, vėliau Lietuvos Kultūros fonde, o šiuo metu yra knygų leidyklos „Saulės delta“ vadovė, „Karalienės Mortos“ premijos talentingiems Lietuvos vaikams steigėja, mecenatė ir … mylimiausioji Mokytoja. Todėl nieko nenustebino tas faktas, kad į Šiaulių universiteto Dailės galeriją, kur buvo švenčiamas 470-osios „Saulės deltos“ knygos pasirodymas (Povilas Mataitis „Mes norėjome gyventi laisvoje Lietuvoje“) ir mokytojos, scenaristės, spektaklių režisierės, scenografijų autorės, knygų leidyklos kūrėjos bei vadovės Jadvygos Kauneckienės garbingas jubiliejus, sukvietė gausų Šiaulių krašto žmonių būrį. Leidyklos kolektyvą ir jo vadovę sveikino Šiaulių miesto Garbės piliečiai, knygų autoriai, Lietuvos Karalienės Mortos premijos laureatė smuikininkė Gintė Grigaitytė, autentiškų liaudies dainų atlikėja Vanda Sukarevičienė, etnokultūros ansamblis „Turava“ (vadovas – Mykolas Žalnieravičius), Dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas, literatūrologai, knygų rėmėjai, mecenatai, mokytojos mokiniai… Veikė retrospektyvinė „Saulės deltos“ knygų paroda.
Išvakarėse, kai buvo ruošiamasi šventiniam renginiui, Šiaulių krašto kultūros fondo moterys ieškojo vazų, nes žinojo, kad jubiliatę sveikinantieji atneš gėlių. Pajuokavau, kad geriau atsineštų kibirą. Tačiau visi klydome – renginiui baigiantis, Jagvyga Kauneckienė skendėjo gėlėse, todėl jų pamerkimui reikėjo geros… vonios. Tokia tai gyvenimo proza greta kultūrinio renginio.
Parašyti būtent tokį rašinį įkvėpė Tiesos.lt redakcijos sentencijos rubrikoje „Respubliką apleidę mokyti žmonės teisingai Respublikos baudžiami“. Daug neabejingų kultūrai ir Lietuvai žmonių išauklėjo Jadvyga Kauneckienė, todėl mudviejų kreipimaisi viena į kitą „mylimiausioji mokytoja“ ir „mano mylimiausioji mokinė“, manau, šiandien skamba… kaip paveldas, kurį būtina atgaivinti, kad tai taptų mūsų bendrabūvio Tėvynėje norma. Tik gerbiantys ir mylintys vienas kitą visuomenės nariai gali nuoširdžiai džiaugtis Lietuvos pasiekimais, o ne kikenti iš artimojo nesėkmės. Prisipažinkim, kad pavargome nuo negatyvo viešojoje erdvėje bei asmeniniame gyvenime. Todėl baigama pakartosiu diskusijų Šiaulių mieste sukėlusį rašinėlį :
MYLIMIAUSIOJI TAMSTA mokytoja Jagvyga Kauneckiene,
likimas panorėjo, kad JŪS ateitumėte į šį pasaulį, atsinešdama pedagogo profesiją. Viso JŪSŲ prasmingo gyvenimo esmė – žmogaus švietimas, dvasingos asmenybės formavimas ir begalinė meilė darbui, ką bedarytumėte ir kur bebūtumėte. Todėl šiandien, kai ketinote kukliai nutylėti fantastišką jubiliejų, norėčiau, kad visi JŪSŲ buvę mokiniai žodžiu ir mintimis JUMS siųstų pačius nuoširdžiausius sveikinimus bei palinkėjimus. Begalinės sveikatos bei energijos JUMS, o visa kita JŪS turite ir dosniai dalijatės su aplinkiniais.
Moralas toks: Kokia gyvenimo patirtimi instaliavo (vai, kaip jaunatviškai parašiau) mus mūsų mokytojai, tokią ir nešamės per gyvenimą dovanodami aplinkiniams. Japonų patarlė byloja: „Vienas geras žodis gali sušildyti tris žiemos mėnesius“. Kadangi mūsų žiemos daug ilgesnės, tai negailėkime nuoširdumo vienas kitam.
Nuotraukos – Gintaro Kaunecko.