Myra Kovalski. Ką sportinis krepšys sako apie Kauno žudynes?

Penktadienį, spalio 11-ąją, teisme prasisuko dar viena Kauno pedofilijos atgarsių karuselė. Iš jos pabyrėjo naujų faktų ir apie pagrindinį žudynių liudytoją, ir apie pagrindinį įrodymą.

Kaip žinome, pedofilijos byla „išblėso“, nors teismas reikalavo, įtarimai galimai tvirkintos mergaitės motinai Laimutei Stankūnaitei taip ir nebuvo pareikšti, melo detektorius melavo, artimas L.Stankūnaitės draugas Andrius Ūsas po tragiškos mirties išteisintas – jam advokatavęs teisėjas Audrius Cininas galimai nukentėjusio vaiko duotus parodymus nurašė, naujos apklausos nesurengė – esą neįmanoma, mat mergaitės atmintis ištrinta.

Šiuo metu yra ištrinta ir pati mergaitė.

O į piliečių galvas bandoma prikišti „sensacingų žinių“, pamažu užtušuojant tai, nuo ko prasidėjo Kauno pedofilijos istorija. Faktai „iškrypsta“, jie apipinami nepabaigiamomis kalbomis ir apkalbomis – per laiką ši pedofilijos istorija, lyg sniego gniūžtė riedėdama nuo kalno, taip apaugo rėksmingomis interpretacijomis, kad daugelis jau nieko nė girdėti ta tema nenori. Patogu? Labai.

Ir šios „pasakos“ – panašu, be pabaigos – keičia viena kitą. Ir ko tik mes negirdėjome: ir apie tai, kaip Visvaldas Račkauskas su Aidu Venckumi medžiojo, ir kaip Venckų kaimynė Ona Girdauskienė raganavo ir po paklodėmis landžiojo, ir kaip Neringa Venckienė siekė a. a. teisėjo Jono Furmanavičiaus – tai kėdės, tai širdies. O ir brolio dukters Deimantės globos ji geidė ne dėl to, kad apgintų galimai seksualiai išnaudotą mergaitę, o dėl to, kad… jai tiesiog norėjosi vaikų. Ir, kas be ko, ji itin pavydėjo L. Stankūnaitei: ir kirpėjos pažymėjimo, ir plastmasinių nagų, ir šeimos kilmės…

Ir mergaitės tėvo a. a. Drąsiaus Kedžio nuošaly nepaliko: jis ir kontrabandininku pabuvo, ir narkomanu, ir kriminalinio pasaulio vyruku. Ir su Laimute susipažino neva E. Bendoraičio nepilnamečių viešnamyje, ir net Kauno nusikaltėlį Agurką užgainiojo degalinėje…

Vieniems gandams neprilipus, buvo kuriami kiti. Žodžiu, iki šiol vyksta nuožmus informacinis karas – kova dėl žmonių protų ir jausmų. Nors „teismas įrodė“: jokios pedofilijos nebuvo, visuomenės nuomonė vis dar nepaliaujamai formuojama. Šiuo metu užsimanyta pagaliau „išaiškinti“ mįslingas mirtis, o jų byloje žudikėje nemaža. Einama pačiu tiesiausiu keliu: internetinėje erdvėje pateikiama klaidinga, paini, protus jaukianti „informacija“…

Į talką teismams kviečiami visi. Tinka ir dėl nusikaltimų policijos persekiojami personažai. Kad ir Baltarusijos pilietį sumušęs Lietuvos pilietis Mindaugas Žalimas – pagrindinis žudynių liudytojas? Tik ar nepriklausomas? Byla dėl žmogaus žiauraus sumušimo jam tarsi nutraukta? Kažkada jo pasakojimai apie 2009 metų spalio 5 dienos įvykius priminė „Tūkstančio ir vienos nakties pasaką“. Kad ir dėl pikantiškos detalės: pasirodo, D. Kedys rankinėje nešiojosi milijonus ir juos visiems rodė, tiesa, vėliau tie milijonai kažkur dingo. Žudęs, žinoma, D. Kedys. O jam talkino – kad būtų įtikinamiau – beveik aklas snaiperis, buvęs Seimo gynėjas Raimundas Ivanauskas. Ir ką jūs manote? Bent prokuratūra tuo šventai tiki. Kaip ir pagrindiniu įrodymu – sportiniu krepšiu, kurį M. Žalimui perdavė pilietė Eglė Barauskaitė, R. Ivanausko sūnaus motina.

Tik pagarsinta ši žinia buvo paversta sensacija ir užpildė TV eterius: LNK ,,Abipus sienos“ dievažijosi pagaliau žiną, kas žudė ir kaip, mat atsiliepė slaptas informatorius. Stambiu planu pozavo ir pats sportinis krepšys. Visi susidomėję laukė atomazgos.

Ir tikrai – šį penktadienį vykusiame teisme šis tas paaiškėjo. Ypač krepšio klausimu.

Pasirodo E. Barauskaitė tikrai perdavė sportinį krepšį M. Žalimui. Ir tai vyko ne kartą ir ne du, nes D.Kedys dažnai palikdavęs krepšius M. Žalimui …su audinių kailiniais, kepurėmis. O šis kailinius perpardavinėjo ir taip pelnėsi litą kitą. Būta ir krepšio su išaugtais vaikiškais drabužėliais M. Žalimo kūdikiui.

Kaip toks nekaltas krepšių perdavimas pavirto vienu svarbiausių bendradarbiavimo žudynėse įkalčiu ir įrodymu, stebėjusiems E.Barauskaitės ir R.Ivanausko apklausas, taip ir liko neaišku. Bet buvo akivaizdu – teismui itin norisi, kad E.Barauskaitę ir R. Ivanauską būtų kuo apkaltinti. Buvo akivaizdu ir tai, kada to padaryti nelabai pavyksta. E. Barauskaitė per apklausą laikėsi tvirtai ir nenutylėjo, jog prieš akistatą su M.Žalimu ją bandė „apdirbinėti“ Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas, Garliavos šturmo organizatorius Darius Žukauskas, kuris ragino, kad ji kuo greičiau „viską papasakotų“ ir kad tada galės eiti pas sūnelį.

Besiklausant parodymų ėmė aiškėti: ne D. Kedys verbavo M. Žalimą, o M. Žalimas kurstė D. Kedį – neva jau laikas. Gal jis ir buvo tas draugas, išviliojęs D. Kedį iš namų lemtingąjį spalio 5-osios rytą? Nors ir ne kartą teistas, M. Žalimas visur nešiojosi ginklą. Su D. Kedžiu buvo pažįstami iš seniau, nes M.Žalimas dirbo barmenu tai vienur, tai kitur, kur D.Kedys mėgo lankytis, be to, padėdavo kailius pardavinėti. D.Kedys jo dideliu draugu nelaikė, nes, regis, niekada nesikviesdavo namo – kailius palikdavęs pas R. Ivanauską. Sportiniuose krepšiuose. Tokiuose pačiuose sportiniuose krepšiuose, kuriuose neva buvę rūbai, skirti D.Kedžiui ir perduoti per R. Ivanauską.

Paaiškėjo ir daugiau detalių. Pats M. Žalimas kurį laiką dirbo Kelių tarnyboje. Ir E. Barauskaitė minėjo mačiusi slaptąjį policijos informatorių vilkint oranžine liemene. Kaip prisimename, tikrieji Kauno žudynių liudininkai teigia, kad vienas iš žudikų buvo su kelininko liemene.

Aiškėja ir kitkas: ar klausimas, kodėl žudynės prasidėjo ne nuo L. Stankūnaitės ar A. Ūso, o nuo teisėjo J. Furmanavičiaus, nebus tas raktas, reikalingas išsiaiškinti tiesą. Visi liudija: M. Žalimas mėgo pasigirti savo svarbiomis pažintimis, ypač su ypatingais pareigūnais. Kodėl nepaklausus: kam iš tų „ypatingųjų pareigūnų“ trukdęs J. Furmanavičius?