Nacionalinio saugumo uždavinys nr. 1 – išsivaduoti nuo Vokietijos įtakos

Karas Ukrainoje vėl priminė krašto apsaugos sistemos stiprinimo svarbą. Mūsų geopolitinėje situacijoje valstybės gebėjimas gintis yra tolygus jos išlikimui. Akivaizdu, kad dabartinėmis aplinkybėmis mus išgelbėjo sėkminga Ukrainos gynyba ir atsilaikymas pirmosiomis karo dienomis. Jeigu Rusija būtų patyrusi sėkmę, jos apetitas greičiausiai būtų sukilęs ir Lietuvai. Prasidėjęs karas atvėrė ir mūsų nacionalinio saugumo skyles bei parodė tikruosius ne tik mūsų priešų, bet ir mūsų sąjungininkų veidus. Tačiau valdantieji toliau renkasi likti akli nemaloniai tikrovei.

Net ir vykstant karui Ukrainoje, valdantieji nesugebėjo užsitikrinti nuolatinio ir reikšmingo NATO sąjungininkų buvimo Lietuvoje. Jeigu ir toliau priešakiniam NATO vienetui Lietuvoje vadovaus Vokietija, to ir nepavyks padaryti. Nors valdantieji patys džiugiai paskleidė žinią apie Vokietijos brigados atsiradimą mūsų šalyje, vėliau išsisukinėjo, kai paaiškėjo, jog iš tikrųjų Lietuvoje bus tik nežymi šios brigados dalis, o visa likusi brigada bus dislokuota Vokietijoje, esą pasirengusi per 10 dienų persidislokuoti į Lietuvą.

Ministras Arvydas Anušaukas pareiškė, kad tie, kuriems 10 dienų atrodo daug, nieko nesupranta apie žvalgybą ir išankstinio perspėjimo sistemą. Esą mūsų žvalgyba iš anksto žinos, ar bus vykdomas koks nors puolimas prieš Lietuvą. Taip, žvalgyba žinos apie rusų ar baltarusių pajėgų susitelkimą prie Lietuvos sienos. Bet tokių susitelkimų būta dešimtys, prieš karą Ukrainoje jie prie Lietuvos sienos vykdavo kiekvienais metais, dažnai du kartus metuose. Beveik lygiai metai prieš prasidedant karui, prie Ukrainos Rusija buvo perdislokavusi milžinišką kiekį pajėgų – ne tik sausumos pajėgų, bet ir laivyną ir kitus pajėgumus. Tuomet visi žvalgybininkai spėliojo, ar Rusija pradės puolimą.

Nepradėjo. Pradėjo po metų. Pirmasis kartas buvo skirtas tam, kad antrąjį kartą toks pajėgų telkimas atrodytų mažiau įtartinas, o puolimas – mažiau tikėtinas.

Ir nors JAV perspėjo Ukrainą apie tai, kad Rusija ruošiasi puolimui, daugelis ekspertų iki paskutiniųjų įrodinėjo, kad tai vargiai įmanoma, o Ukraina, nors gal ir ruošėsi puolimui, jo tikrai nesitikėjo iš Baltarusijos link Kijevo. Tad vienas dalykas, ką mato žvalgyba (mato sausą faktą – tokių ir tokių pajėgų telkimąsi), o kitas dalykas prognozavimas ir atitinkamų sprendimų priėmimas.

Ar Lietuva bent kartą paskelbė apie mobilizaciją ar pasikvietė NATO sąjungininkus, kuomet Rusija buvo sutelkusi didelius kiekius pajėgų prie jos sienos per „Zapad“ pratybas? Žinoma, visi ženklai rodydavo, kad per „Zapad“ Rusija nesirengia puolimui, nes nors yra sutelkusi daug pajėgų, bet tam tikrų specifinių ženklų, kurie rodytų galimą puolimą (logistikos sutelkimas, ligoninių ruošimas, įvairių specialistų pritraukimas ir t. t.) nebuvo.

Tačiau šiuos ženklus priešas visada stengiasi maskuoti, o jeigu jie ir būtų buvę – tai nuo kurio taško mes jau kviesime Vokietijos brigadą skubiai persidislokuoti į Lietuvą? O jeigu jų žvalgyba situaciją matys kitaip ir teigs, kad jokio pavojaus Lietuvai nėra?

Visu tuo noriu parodyti, koks sudėtingas yra žvalgybos prognozavimas, o dar sudėtingesnis – politinio sprendimo priėmimas visomis išgalėmis pradėti ruoštis krašto gynybai. Žvalgyba visada matys priešiškų pajėgų telkimąsi ir įvairius kitus faktus, bet sprendimą priima politikai. Pradėti ruoštis krašto gynybai, skelbti mobilizaciją – labai brangu ir kiekvieną kartą atrodo drastiškas sprendimas, o puolimas kiekvieną kartą atrodo mažai tikėtinas, kad ir ką rodo faktai.

Taip atrodė ir prieš karą Ukrainoje, nes visada atsiranda argumentų prieš: rusų pajėgos per daug išskaidytos, kad galėtų kovoti tokiu plačiu frontu, rusų ir ukrainiečių pajėgų santykis ne toks, kad rusai galėtų vystyti puolimą (puolančių pajėgų turi būti bent kelis kartus daugiau), rusų pajėgoms kitose karinėse srityse nepaskelbtas aukščiausias budrumo lygis, Rusijoje nėra paskelbta mobilizacija ir t. t. Visi šie argumentai galėjo rodyti, kad rusai tik blefuoja ir Ukrainos nepuls. Bet užpuolė.

Vienintelis būdas būti tikriems dėl savo saugumo – pastovus didesnio NATO sąjungininkų Lietuvoje buvimas. Ne „nuotolinis“, o realus. 10 dienų yra daug, nes užtruks mūsų politikų sprendimai (jeigu išvis tokie bus priimti), o ką jau kalbėti apie Vokietijos politikų sprendimą perdislokuoti į Lietuvą brigadą. Reikia suprasti, kad toks perdislokavimas nebūtų automatinis atsiradus grėsmei prie Lietuvos sienos.

Kiekvieną kartą sprendimą perdislokuoti brigadą į Lietuvą ar ne, priimtų Vokietijos politikai. Čia pereiname prie kito punkto – ar mes pasitikime Vokietijos politikais?

Paminėkime kelis faktus:

– Ilgą laiką Vokietija vienintelė iš didžiųjų Europos valstybių beveik nesiuntė karinės paramos besiginančiai Ukrainai ir blokavo reikiamos amunicijos siuntimą, o ir vėliau kaip tik galėjo blokavo įvairius stambesnius paramos paketus ar draudė kitoms šalims Ukrainai perduoti vokiškos gamybos karinę techniką (pvz., draudė ispanams perduoti vokiškos gamybos tankus). – Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas, vienas didžiausių Ukrainos rėmėjų, viešai pasidalino prisiminimais, kad Vokietija prasidėjus karui pirmenybę teikė greitam Ukrainos kariniam pralaimėjimui, o ne ilgalaikiam konfliktui, nes tai jai atrodė ekonomiškai nenaudinga. – Lietuvos kariuomenės užsakytos pėstininkų kovos mašinos „Boxer“ buvo pristatytos vėluojant ir su dideliais trūkumais. Vėlavimas tęsiamas net vykstant karui Ukrainoje. Jeigu yra taip stipriai stabdomas reikalingos amunicijos ir atsarginių dalių tiekimas Ukrainai, ar galime tikėtis, kad gautume visą reikalingą amunicija, vokiškos technikos dalis vykstant karui mūsų žemėje?

Ar tai vokiečiams atrodytų ekonomiškai naudinga, o gal naudingesnis Lietuvos žlugimas? Galima būtų minėti daugybę kitų faktų, bet užtenka ir šių, kad rimtai suabejotume Vokietijos politikų noru ginti Lietuvą. Neverta abejoti Vokietijos karių gebėjimais ar profesionalumu – jiems nurodymus skiria politikai ir turime kalbėti ne tik apie karinį dviejų kariuomenių bendradarbiavimą, bet matyti platesnį paveikslą ir užduoti esminį klausimą – ar Vokietija turi ne tik pajėgumus, bet ir politinę valią reikalui esant neleisti okupuoti nei vieno kilometro Lietuvos žemės?

Jeigu ne, skubiai turime perorientuoti mūsų karinį rengimą į kitas NATO šalis, visais būdais siekti, kad nebe Vokietija vadovautų priešakiniam NATO pajėgų vienetui Lietuvoje ir, kiek įmanoma, aplenkti Vokietiją perkant brangius karinius pirkinius. Mūsų saugumas negali remtis Vokietijos politikų geranoriškumu, ypač tada, kai šio geranoriškumo nematome nei Ukrainos, nei mūsų saugumo atžvilgiu.

Visos kitos krašto apsaugos reformos bus svarbios tik tuo atveju, jeigu sieksime ilgainiui išsivaduoti nuo Vokietijos įtakos karinėje srityje.