Nacionalinis susivienijimas išplatino pareiškimą Lietuvos valstybės vadovams ir visuomeninei dėl NATO ir Lietuvos politikų pozicijos pagalbos Ukrainai.
Jame pažymima, kad Rusijos grobikiškas karas prieš Ukrainą pamažu žadina ilgai snaudusią pasaulio sąžinę. Daugybė žmonių įvairiose šalyse mato agresoriaus barbariškai niokojamos Ukrainos griuvėsius ir didžiules taikių jos gyventojų aukas ir kančias. Stiprėja reikalavimai NATO gelbėti šių žmonių gyvybes paskelbiant Ukrainos oro erdvę neskraidymo zona.
Tačiau NATO ir ES šalių užsienio reikalų ministrų neeilinio susitikimo, vykusio 2022 metų kovo 4, rezultatai nuvylė ne tik savo nepriklausomybę ir laisvę, bet ir visą Europos Sąjungą didvyriškai ginančią Ukrainą bei jos kovą remiančius daugelio šalių, tarp jų Lietuvos, piliečius. Šiame susitikime nebuvo atsakyta į principinį ir Europos ateičiai lemiamai svarbų klausimą: bus leista ar neleista Rusijai sunaikinti Ukrainos valstybę ir iš esmės pakeisti geostrateginę ir saugumo padėtį Eurazijoje bei galios pusiausvyrą pasaulyje faktiškai atkuriant po Šaltojo karo iki 1997 m. išlikusias SSRS/Rusijos ir Vakarų įtakos sferų ribas?
Užuot aiškiai ir tvirtai įsipareigojus apginti Ukrainą ir išsaugoti ilgalaikės taikos Europoje perspektyvą, mėginama kartoti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vykdytą nacionalsocialistinės Vokietijos maldymo politiką, kai darant vis naujas nuolaidas agresoriui buvo atvertas kelias pragaištingam milijonus aukų pareikalavusiam pasauliniam karui,- sakoma pareiškime. Jokie solidarumo pareiškimai ir net teikiama iš tiesų didelė pagalba Ukrainai negali išsklaidyti NATO pozicijos sukelto nerimo, kad Europos gynėja vadinama šalis gali būti išduota ir palikta likimo valiai.
NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas sukėlė slegiantį ir sunkiai išdildomą įspūdį, kad Ukraina nelaikoma visaverte Vakarų partnere ir sąjungininke. Taip manyti verčia akivaizdžiai klaidinga Aljanso nuostata, kad Europos saugumui ir taiką tiesioginę grėsmę keliantis Ukrainos užpuolimas yra tik dviejų kariaujančių šalių tarpusavio konfliktas. NATO sprendimas nesikišti teisinamas menkai pagrįstu ir neįtikinamu aljanso generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo išsakytu argumentu, kad padedant Ukrainai apsaugoti jos oro erdvę gali kilti karas su branduoline valstybe. Sukrečia jo pasakyti žodžiai, jog Ukrainos laukia „daugiau mirčių, daugiau kančių ir daugiau žalos“, bet su tuo esą tenka susitaikyti ir priimti ,,skausmingą sprendimą“, kad nereikėtų susidurti ,,su kažkuo, kas galėtų virsti visapusišku karu Europoje, įtraukiant daug daugiau šalių ir sukeliant daug daugiau žmonių kančių“ – šie žodžiai neabejotinai įeis į istoriją kaip apsidraudėliško ir trumparegiško geopolitinio mąstymo pavyzdys, rašo pareiškimo autoriai.
Pagrįstai nerimaujanti dėl Ukrainos, Lietuvos ir Europos likimo šalies visuomenė yra nusivylusi NATO pozicija, nes nujaučia arba aiškiai suvokia jos padarinius vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu, kurie taptų pavėluotai akivaizdūs, bet beveik neatitaisomi Ukrainos pralaimėjimo ir jos aneksavimo atveju:
• Toliau stiprėtų jau dabar kylančios abejonės dėl NATO saugumo garantijų Lietuvai ir kitoms dviems Baltijos šalims, nes užgrobusi Ukrainą ir išsilaižiusi jos karo mašinos patirtas žaizdas Rusija taptų dar didesne ir pavojingesne karine galia;
• Vakarų šalių vadovų veiksmai karo išvakarėse duoda pagrindą manyti, kad buvo laukiama greito Ukrainos pralaimėjimo, su kuriuo būtų buvę greitai susitaikyta dar kartą nubaudus Rusiją tik simbolinėmis sankcijomis; tačiau ukrainiečiams ryžtingai pasipriešinus ir karui užsitęsus, stiprėjant visuomenių spaudimui paremti Ukrainą, buvo įvestos griežčiausios per visą laiką, tačiau vis tiek dalinės ir nepakankamos Vakarų šalių sankcijos Rusijai; tokia dviprasmiška NATO pozicija dėl paramos Ukrainai ir vengimas suteikti jai visą gyvybiškai būtiną karinę pagalbą gali būti aiškinama viešai neįvardijamu siekiu bet kuria kaina kuo greičiau užbaigti karą, kad būtų galima atkurti stambiajam Vakarų verslui naudingus ekonominius ryšius su Rusija dėl šito tikslo paaukojant net Ukrainos valstybę ir jos žmones;
• Nesuteikus Ukrainai reikiamos pagalbos ir šaliai pralaimėjus karą pradėtų atrodyti ypač įtikinami jau dabar plačiai skleidžiami aiškinimai, kad ribota ir nepakankama atremti Rusijos agresiją parama užpultai šaliai teikiama ne siekiant padėti išlikti Ukrainos valstybei, o tik norint kuo ilgiau tęsti abi šalis sekinantį karą, kurio vienintelė ir tikroji pralaimėtoja būtų praradusi nepriklausomybę arba tapusi Rusijos marionečių valdoma vasaline šalimi Ukraina;
• Labai tikėtina, kad Ukrainai nesulaukus pakankamos Vakarų valstybių bei NATO paramos ir nelygioje kovoje pralaimėjus karą daug galingesniam priešui joje būtų vykdoma V. Putino paskelbta ,,denacifikavimo“ programa; šitoks nugalėtos šalies ,,denacifikavimas“ būtų grindžiamas stalininės SSRS skelbta ir Lietuvoje bei Vakarų šalyse atgimusia ir vis plačiau skleidžiama ideologine ,,kovos su nacionalizmu“ dogma, kuri tautinę ir valstybinę sąmonę turinčius patriotiškus bet kurios šalies piliečius skelbia esant ,,fašistais“ ir/arba ,,nacionalsocialistais“ ir leidžia pateisinti masinį jų naikinimą, kaip jau buvo daryta Ukrainoje Holodomoro metu;
Nacionalinio susivienijimo teigimu, Lietuvos gyventojus apėmusio nerimo ir netikrumo nuotaikomis mėgina naudotis kai kurie žinomi šalies politikai. Buvusi LR prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai pareiškė, kad į karą galima atsakyti tik karu. Buvęs LR ministras pirmininkas ir Europos parlamento narys Andrius Kubilius taip pat ragina Vakarus ir NATO būti su Ukraina ir nebijoti ginkluoto konflikto su Rusija siekiant apginti Ukrainos ir Europos laisvę. Šiam požiūriui pritaria kiti mažiau žinomi politikai, politologai, viešosios nuomonės formuotojai, taip pat nemažai šalies gyventojų.
Galima suprasti piliečių viešai reiškiamus jausmus ir lūkesčius. Tačiau politikai privalo suprasti savo sakomų žodžių kainą ir kruopščiai juos pasverti prieš ištardami. D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus populistiniai pasisakymai nėra tik negarbingas mėginimas rinkti populiarumo taškus net ukrainiečių tautos nelaimių ir kančių kaina. Jie turi būti vertinami kaip netiesioginė parama agresoriui,- sakoma pareiškime.
Rusija įsiveržė į Ukrainą ir pradėjo naikinamąjį karą teisindama jį būtinybe apsisaugoti nuo tariamos Vakarų ir NATO grėsmės. Žlugus žaibiško karo planui agresoriaus kariauna yra demoralizuota ir krinka. Sparčiai tirpsta ir tokios karo eigos nelaukusios Rusijos visuomenės parama V. Putino veiksmams. Tai liudija Rusijoje vangiai vykstanti slapta kareivių mobilizacija, kurios vengia nenorintys beprasmiškai žūti svetimame krašte šauktiniai. Tokiomis sąlygomis Rusijos vadovybei yra ypač svarbu savo šalies visuomenės sąmonėje paversti jos sukeltą grobikišką karą tariamai gynybiniu karu. Tam būtina atrasti nors menkiausius NATO ,,agresyvumo“ ir ketinimų pulti Rusiją įrodymus. Tokiais ,,įrodymais“, galinčiais atgaivinti vis labiau nusiviliančių Rusijos piliečių pritarimą karui ir mobilizuoti juos ginti tariamai puolamą savo šalį, lengvai gali tapti diletantiški ir neatsakingi minėtų dviejų ir kitų Lietuvos politikų pareiškimai. Juose skambiomis retorinėmis frazėmis apeliuojama į lietuvių užuojautos ir noro pagelbėti Ukrainai jausmus neįstengiant tiksliai ir konkrečiai įvardyti skelbiamo ,,karo už Ukrainą“ pobūdžio, masto ir tikslų. Tokius pareiškimus skelbiantys politikai ir jiems pritariantys vykstančio karo Ukrainoje apžvalgininkai, analitikai ir stebėtojai duoda pamokomą pavyzdį, kaip lengvai primityvi antirusiška retorika gali tapti Kremliaus propagandos įrankiu ir padėti jai pateisinti V. Putino agresiją.
Nacionalinis susivienijimas mano, kad Lietuvos valstybės vadovai ir atstovai, dalyvaujantys Europos Sąjungos ir NATO pasitarimuose dėl padėties Ukrainoje, privalo siekti, kad Aljansas nedelsiant ir iš esmės pakeistų dviprasmišką ir nenuoseklią poziciją pagalbos Ukrainai atžvilgiu. Turi būti atsisakyta viešai deklaruotos neutralumo ir nesikišimo politikos, kuri faktiškai veikia kaip paskata Rusijai tęsti karą ir kurią V. Putinas pagrįstai suvokia kaip jam suteikiamą išankstinę indulgenciją už galimą Ukrainos užgrobimą ir šios valstybės sunaikinimą. NATO šalių vadovai turi būti raginami pakeisti šią politiką aiškia ir tvirta principine nuostata: NATO nesiekia karo su Rusija ir niekada jos nepuls, tačiau Ukrainai bus suteikta tiek ir tokios pagalbos, kiek ir kokios prireiks šiai šaliai apginti. Visa atsakomybė už karo eskalavimą tokiu atveju tektų Rusijai, kurios saugumo papildomos garantijos gali būti aptariamos ir suteiktos, bet ne Ukrainos nepriklausomybės ir saugumo sąskaita.
Šiuo lemtingu momentu Lietuva privalo elgtis kaip iš tiesų suvereni valstybė ir išsakyti savo pasiūlymus Vakarų ir NATO šalims viso pasaulio akivaizdoje paskelbdama juos viešai visomis turimomis priemonėmis.
Jeigu Lietuvos valdžia nesiims šių priemonių arba liks neišgirsta sąjungininkų, o Ukrainos padėtis blogės, visoje Lietuvoje ir kitose šalyse būtina organizuoti masines visuomenės paramos Ukrainai akcijas ir pareikalauti įtakingiausių NATO šalių vadovybes neišduoti Ukrainos ir neparduoti jos ir visos Europos laisvės už ukrainiečių krauju paženklintą V. Putino naftą ir dujas bei diktatoriaus garantuojamus didžiojo Vakarų verslo pelnus. Žvelgiant į Rusijos puolamus ir naikinamus Ukrainos civilius gyventojus ir apšaudomas atomines elektrines likti abejingiems ir susitaikyti su vykstančia didžios šalies ir jos garbingos tautos tragedija kaip neišvengiama lemtimi būtų nusikaltimas prieš žmogaus protą ir sąžinę,- skaoma pareiškime.
Visas pareiškimo tekstas skelbiamas žemiau:
Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas
Pareiškimas
Vilnius
2022 kovo 10 d.
Dėl NATO ir Lietuvos politikų pozicijos pagalbos Ukrainai klausimu
Rusijos grobikiškas karas prieš Ukrainą pamažu žadina ilgai snaudusią pasaulio sąžinę. Daugybė žmonių įvairiose šalyse mato agresoriaus barbariškai niokojamos Ukrainos griuvėsius ir didžiules taikių jos gyventojų aukas ir kančias. Neįmanoma likti abejingam regint okupantų kariaunos daromus nusikaltimus ir girdint paprastų ukrainiečių ir valstybės vadovų prašymus padėti veiksmingai apsaugoti šalies oro erdvę nuo vis labiau žvėrėjančio užpuoliko aviacijos ir raketų smūgių, faktiškai virtusių sąmoningomis ir specialiai vykdomomis masinėmis civilių žudynėmis. Stiprėja reikalavimai NATO gelbėti šių žmonių gyvybes paskelbiant Ukrainos oro erdvę neskraidymo zona.
NATO ir ES šalių užsienio reikalų ministrų neeilinio susitikimo, vykusio 2022 metų kovo 4, rezultatai nuvylė ne tik savo nepriklausomybę ir laisvę, bet ir visą Europos Sąjungą didvyriškai ginančią Ukrainą bei jos kovą remiančius daugelio šalių, tarp jų Lietuvos, piliečius. Šiame susitikime nebuvo atsakyta į principinį ir Europos ateičiai lemiamai svarbų klausimą: bus leista ar neleista Rusijai sunaikinti Ukrainos valstybę ir iš esmės pakeisti geostrateginę ir saugumo padėtį Eurazijoje bei galios pusiausvyrą pasaulyje faktiškai atkuriant po Šaltojo karo iki 1997 m. išlikusias SSRS/Rusijos ir Vakarų įtakos sferų ribas?
Užuot aiškiai ir tvirtai įsipareigojus apginti Ukrainą ir išsaugoti ilgalaikės taikos Europoje perspektyvą, mėginama kartoti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vykdytą nacionalsocialistinės Vokietijos maldymo politiką, kai darant vis naujas nuolaidas agresoriui buvo atvertas kelias pragaištingam milijonus aukų pareikalavusiam pasauliniam karui. Jokie solidarumo pareiškimai ir net teikiama iš tiesų didelė pagalba Ukrainai negali išsklaidyti NATO pozicijos sukelto nerimo, kad Europos gynėja vadinama šalis gali būti išduota ir palikta likimo valiai.
NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas sukėlė slegiantį ir sunkiai išdildomą įspūdį, kad Ukraina nelaikoma visaverte Vakarų partnere ir sąjungininke. Taip manyti verčia akivaizdžiai klaidinga Aljanso nuostata, kad Europos saugumui ir taiką tiesioginę grėsmę keliantis Ukrainos užpuolimas yra tik dviejų kariaujančių šalių tarpusavio konfliktas. NATO sprendimas nesikišti teisinamas menkai pagrįstu ir neįtikinamu aljanso generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo išsakytu argumentu, kad padedant Ukrainai apsaugoti jos oro erdvę gali kilti karas su branduoline valstybe. Sukrečia jo pasakyti žodžiai, jog Ukrainos laukia „daugiau mirčių, daugiau kančių ir daugiau žalos“, bet su tuo esą tenka susitaikyti ir priimti ,,skausmingą sprendimą“, kad nereikėtų susidurti ,,su kažkuo, kas galėtų virsti visapusišku karu Europoje, įtraukiant daug daugiau šalių ir sukeliant daug daugiau žmonių kančių“ – šie žodžiai neabejotinai įeis į istoriją kaip apsidraudėliško ir trumparegiško geopolitinio mąstymo pavyzdys.
Pagrįstai nerimaujanti dėl Ukrainos, Lietuvos ir Europos likimo šalies visuomenė yra nusivylusi NATO pozicija, nes nujaučia arba aiškiai suvokia jos padarinius vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu, kurie taptų pavėluotai akivaizdūs, bet beveik neatitaisomi Ukrainos pralaimėjimo ir jos aneksavimo atveju:
♦ Toliau stiprėtų jau dabar kylančios abejonės dėl NATO saugumo garantijų Lietuvai ir kitoms dviems Baltijos šalims, nes užgrobusi Ukrainą ir išsilaižiusi jos karo mašinos patirtas žaizdas Rusija taptų dar didesne ir pavojingesne karine galia; šalies piliečiams būtų vis sunkiau tikėti, kad Vakarų sąjungininkai, pasiduodantys Rusijos vykdomam pigiam atominiam šantažui ir besąlygiškai apeliuojantys į pareigą bet kuriomis aplinkybėmis saugoti savo žmonių gyvybes net Ukrainos griovimo ir jos gyventojų žudynių fone, nepasitelktų šių argumentų atsisakydami prireikus ginti jų požiūriu mažas ir silpnas šalis nuo Rusijos agresijos;
♦ Vakarų šalių vadovų veiksmai karo išvakarėse duoda pagrindą manyti, kad buvo laukiama greito Ukrainos pralaimėjimo, su kuriuo būtų buvę greitai susitaikyta dar kartą nubaudus Rusiją tik simbolinėmis sankcijomis; tačiau ukrainiečiams ryžtingai pasipriešinus ir karui užsitęsus, stiprėjant visuomenių spaudimui paremti Ukrainą, buvo įvestos griežčiausios per visą laiką, tačiau vis tiek dalinės ir nepakankamos Vakarų šalių sankcijos Rusijai; tokia dviprasmiška NATO pozicija dėl paramos Ukrainai ir vengimas suteikti jai visą gyvybiškai būtiną karinę pagalbą gali būti aiškinama viešai neįvardijamu siekiu bet kuria kaina kuo greičiau užbaigti karą, kad būtų galima atkurti stambiajam Vakarų verslui naudingus ekonominius ryšius su Rusija dėl šito tikslo paaukojant net Ukrainos valstybę ir jos žmones;
♦ Nesuteikus Ukrainai reikiamos pagalbos ir šaliai pralaimėjus karą pradėtų atrodyti ypač įtikinami jau dabar plačiai skleidžiami aiškinimai, kad ribota ir nepakankama atremti Rusijos agresiją parama užpultai šaliai teikiama ne siekiant padėti išlikti Ukrainos valstybei, o tik norint kuo ilgiau tęsti abi šalis sekinantį karą, kurio vienintelė ir tikroji pralaimėtoja būtų praradusi nepriklausomybę arba tapusi Rusijos marionečių valdoma vasaline šalimi Ukraina;
♦ Labai tikėtina, kad Ukrainai nesulaukus pakankamos Vakarų valstybių bei NATO paramos ir nelygioje kovoje pralaimėjus karą daug galingesniam priešui joje būtų vykdoma V. Putino paskelbta ,,denacifikavimo“ programa; šitoks nugalėtos šalies ,,denacifikavimas“ būtų grindžiamas stalininės SSRS skelbta ir Lietuvoje bei Vakarų šalyse atgimusia ir vis plačiau skleidžiama ideologine ,,kovos su nacionalizmu“ dogma, kuri tautinę ir valstybinę sąmonę turinčius patriotiškus bet kurios šalies piliečius skelbia esant ,,fašistais“ ir/arba ,,nacionalsocialistais“ ir leidžia pateisinti masinį jų naikinimą, kaip jau buvo daryta Ukrainoje Holodomoro metu;
Lietuvos gyventojus apėmusio nerimo ir netikrumo nuotaikomis mėgina naudotis kai kurie žinomi šalies politikai. Buvusi LR prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai pareiškė, kad į karą galima atsakyti tik karu. Buvęs LR ministras pirmininkas ir Europos parlamento narys Andrius Kubilius taip pat ragina Vakarus ir NATO būti su Ukraina ir nebijoti ginkluoto konflikto su Rusija siekiant apginti Ukrainos ir Europos laisvę. Šiam požiūriui pritaria kiti mažiau žinomi politikai, politologai, viešosios nuomonės formuotojai, taip pat nemažai šalies gyventojų. Galima suprasti piliečių viešai reiškiamus jausmus ir lūkesčius.
Tačiau politikai privalo suprasti savo sakomų žodžių kainą ir kruopščiai juos pasverti prieš ištardami. D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus populistiniai pasisakymai nėra tik negarbingas mėginimas rinkti populiarumo taškus net ukrainiečių tautos nelaimių ir kančių kaina. Jie turi būti vertinami kaip netiesioginė parama agresoriui. Rusija įsiveržė į Ukrainą ir pradėjo naikinamąjį karą teisindama jį būtinybe apsisaugoti nuo tariamos Vakarų ir NATO grėsmės.
Žlugus žaibiško karo planui agresoriaus kariauna yra demoralizuota ir krinka. Sparčiai tirpsta ir tokios karo eigos nelaukusios Rusijos visuomenės parama V. Putino veiksmams. Tai liudija Rusijoje vangiai vykstanti slapta kareivių mobilizacija, kurios vengia nenorintys beprasmiškai žūti svetimame krašte šauktiniai. Tokiomis sąlygomis Rusijos vadovybei yra ypač svarbu savo šalies visuomenės sąmonėje paversti jos sukeltą grobikišką karą tariamai gynybiniu karu. Tam būtina atrasti nors menkiausius NATO ,,agresyvumo“ ir ketinimų pulti Rusiją įrodymus.
Tokiais ,,įrodymais“, galinčiais atgaivinti vis labiau nusiviliančių Rusijos piliečių pritarimą karui ir mobilizuoti juos ginti tariamai puolamą savo šalį, lengvai gali tapti diletantiški ir neatsakingi minėtų dviejų ir kitų Lietuvos politikų pareiškimai. Juose skambiomis retorinėmis frazėmis apeliuojama į lietuvių užuojautos ir noro pagelbėti Ukrainai jausmus neįstengiant tiksliai ir konkrečiai įvardyti skelbiamo ,,karo už Ukrainą“ pobūdžio, masto ir tikslų. Tokius pareiškimus skelbiantys politikai ir jiems pritariantys vykstančio karo Ukrainoje apžvalgininkai, analitikai ir stebėtojai duoda pamokomą pavyzdį, kaip lengvai primityvi antirusiška retorika gali tapti Kremliaus propagandos įrankiu ir padėti jai pateisinti V. Putino agresiją.
Nacionalinis susivienijimas pareiškia:
1. Lietuvos valstybės vadovai ir atstovai, dalyvaujantys Europos Sąjungos ir NATO pasitarimuose dėl padėties Ukrainoje, privalo siekti, kad Aljansas nedelsiant ir iš esmės pakeistų dviprasmišką ir nenuoseklią poziciją pagalbos Ukrainai atžvilgiu. Turi būti atsisakyta viešai deklaruotos neutralumo ir nesikišimo politikos, kuri faktiškai veikia kaip paskata Rusijai tęsti karą ir kurią V. Putinas pagrįstai suvokia kaip jam suteikiamą išankstinę indulgenciją už galimą Ukrainos užgrobimą ir šios valstybės sunaikinimą. NATO šalių vadovai turi būti raginami pakeisti šią politiką aiškia ir tvirta principine nuostata: NATO nesiekia karo su Rusija ir niekada jos nepuls, tačiau Ukrainai bus suteikta tiek ir tokios pagalbos, kiek ir kokios prireiks šiai šaliai apginti. Visa atsakomybė už karo eskalavimą tokiu atveju tektų Rusijai, kurios saugumo papildomos garantijos gali būti aptariamos ir suteiktos, bet ne Ukrainos nepriklausomybės ir saugumo sąskaita.
2. Tikėtina, kad NATO susitikimuose Lietuvos atstovai privačiai išsako tokius siūlymus. Tačiau jie nebus išgirsti, kol fundamentaliausi Europos ir pačios Lietuvos saugumo klausimai išliks kabinetinės politikos ir slaptų sandorių reikalu. Šiuo lemtingu momentu Lietuva privalo elgtis kaip iš tiesų suvereni valstybė ir išsakyti savo pasiūlymus Vakarų ir NATO šalims viso pasaulio akivaizdoje paskelbdama juos viešai visomis turimomis priemonėmis.
3. Jeigu Lietuvos valdžia nesiims šių priemonių arba liks neišgirsta sąjungininkų, o Ukrainos padėtis blogės, visoje Lietuvoje ir kitose šalyse būtina organizuoti masines visuomenės paramos Ukrainai akcijas ir pareikalauti įtakingiausių NATO šalių vadovybes neišduoti Ukrainos ir neparduoti jos ir visos Europos laisvės už ukrainiečių krauju paženklintą V. Putino naftą ir dujas bei diktatoriaus garantuojamus didžiojo Vakarų verslo pelnus. Žvelgiant į Rusijos puolamus ir naikinamus Ukrainos civilius gyventojus ir apšaudomas atomines elektrines likti abejingiems ir susitaikyti su vykstančia didžios šalies ir jos garbingos tautos tragedija kaip neišvengiama lemtimi būtų nusikaltimas prieš žmogaus protą ir sąžinę.
Nacionalinio susivienijimo valdyba