Perskaičiau Vytauto Sinicos straipsnį „Paveldėtojų draskoma Sąjūdžio vėliava“.
Gerokai nustebau ir noriu pakomentuoti vieną su tiesa prasilenkiantį straipsnio autoriaus teiginį: „Visų pirma Sąjūdžio tęsėjais negali būti tie, kurie jame nedalyvavo ir negavo jokios simbolinės moralinės jo kūrėjų vėliavos, kurią galėtų perimti ir nešti. Būtent tokioje situacijoje yra pilietines sąjūdiečių iniciatyvas ne kartą išdavęs ir sužlugdęs kosmopolitinės pilietinės visuomenės Lietuvoje kūrėjas Darius Kuolys.“
Pirma. Darius Kuolys nuo pat pradžių labai aktyviai dalyvavo Sąjūdyje Filologijos fakultete, kurio dėstytoju jis buvo. Tą mačiau pats, nes pats tuo metu buvau paskutinių kursų studentas greta esančiame Istorijos fakultete. Pats aktyviai dalyvaudamas Sąjūdyje, mačiau, kas iš Vilniaus universiteto studentų ir dėstytojų dalyvauja, o kas ne. Istorijos ir Filologijos fakultetuose tokių dėstytojų ir studentų būta nedaug, savo aktyvumu D. Kuolys išsiskyrė ir iš jų. Beje, drauge su bendraminčiais leido beveik pogrindinį žurnalą „Sietynas“. „Sietyno“ leidėjai 1988 metų birželio 3-ąją Mokslų akademijos salėje kartu su kitais rinko Sąjūdžio iniciatyvinę grupę.
Antra. Kas yra tie Sąjūdžio kūrėjai, kurie šiandien dalina „simbolines moralines vėliavas“? Iš ko turėčiau prašyti tokios vėliavos tam, kad, pavyzdžiui, galėčiau nuvykti į Pakruojį paminėti Sąjūdžio jubiliejaus su Daliumi Stanciku, vienu iš Sąjūdžio organizatorių tame rajone? Ar tie kūrėjai – Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurią išrinko Mokslų akademijos salėje susirinkę žmonės? O gal kūrėjai – tie žmonės, kurie buvo susirinkę minėtoje salėje? O gal kūrėjams galime priskirti ir tuos, kurie kūrė Sąjūdžio skyrius visoje Lietuvoje? O tuos, kurie tuos skyrius sudarė, juose veikė? Gal jaunieji Vilniaus universiteto politologai kartu su profesoriais jau turi parengę mokslinę metodiką, kaip tokius Sąjūdžio „moralinės vėliavos“ turėtojus tiksliai identifikuoti? Gal ta metodika galėtų pasidalyti su visuomene? Gal gabūs jaunieji politologai yra ištyrę ir nustatę, kas šiandien saugo simbolines Žalgirio mūšio, 1831 ir 1863 metų sukilimų vėliavas? Kurių TSPMI profesorių leidimo D. Kuolys ir kiti piliečiai turėtų prašyti, jei šiemet norėtų paminėti 1863 metų sukilimo jubiliejų, o kitais metais – Kristijoną Donelaitį?
Trečia. Jaunasis autorius teigia, kad D. Kuolys „pilietines sąjūdiečių iniciatyvas ne kartą išdavęs ir sužlugdęs“. Kitoje straipsnio pastraipoje jis aiškina, kad D. Kuolys siekė „sunaikinti lietuvių tautą“ ir šito savo siekio niekada nėra atsisakęs. Tai baisūs nusikaltimai. Už tokius nusikaltimus, už tautos genocidą D. Kuolys vertas baudžiamosios atsakomybės. Jei V. Sinica turi tokių nusikaltimų įrodymų, privalo juos pateikti teisėtvarkai ir visuomenei.
Ketvirta. Jaunasis politologas smerkia D. Kuolį kaip „kosmopolitinės pilietinės visuomenės Lietuvoje kūrėją“. Esu baigęs istorijos, ne politologijos studijas. Gal todėl nesuprantu, kodėl V. Sinica pilietinę visuomenę apibrėžia kaip kosmopolitinę. Visada buvau įsitikinęs, kad Lietuvos Konstitucijos preambulės žodžiai, jog lietuvių tauta siekia „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės“, kalba ne apie pasaulinę, o apie Lietuvos pilietinę visuomenę. Kodėl apie pilietinę visuomenę kalbantis D. Kuolys yra kosmopolitas, o apie ją visą laiką kalbėjęs Vaclavas Havelas – Čekijos patriotas?
Ir penktoji, paskutinė mano pastaba – apie Sąjūdžio vertybes. V. Sinica rašo, kad „jokių Sąjūdžio vertybių niekada nebuvo jos iniciatyvinės grupės planuose“, nes „jos reliatyvios ir nepastovios, nesuteikiančios prielaidų politinės bendruomenės vienijimuisi ir bendrojo gėrio paieškoms“. Nežinau, kokiu būdu jaunasis politologas ištyrė jau išėjusių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės žmonių Justino Marcinkevičiaus, Česlovo Kudabos, Juliaus Juzeliūno, Meilės Lukšienės, Sigito Gedos ir kitų turėtus „planus“. Tačiau žinau, kad Sąjūdžio metais visi jie kalbėjo apie vertybes – laisvę, tiesą, teisingumą. Šios vertybės buvo svarbios daugumai Sąjūdžio žmonių. Jos mus jungė. Dėl jų kovojom.
Labai gaila, kad Vilniaus universiteto jaunajam politologui šiandien Sąjūdžio gintos vertybės atrodo „reliatyvios ir nepastovios“. Gaila, kad taip nuvertinta tiesa.