Lietuvos žinios
Nebijoti sakyti tiesą, kaip teigia Seimo narys konservatorius Naglis Puteikis, tai – vakarietiškos kultūros politiko etalonas.
Esate perrinktas antrajai Seimo kadencijai. Su kokiomis negandomis pasiryžęs kovoti?
Didžiausios šių dienų negandos – tiesos ir teisingumo trūkumas valstybėje. Tai ypač gerai matome, kai valstybę ištinka krizė. Pirma krizė, mano galva, buvo kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymas. Tai buvo pirmas išbandymas Lietuvos valstybei, jos gebėjimui spręsti sudėtingas bylas. Tačiau susimauta dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių. Antra krizė valstybę ištiko, kai Breste žuvo Vytautas Pociūnas. Neužlopytos skylės ir neišmoktos pamokos dar kartą pasikartojo. Pastaroji krizė – teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymas. Visos nelaimės, kurios ištinka Lietuvą, kartojasi pagal tą patį scenarijų: įvykiams tirti išsiunčiami patys prasčiausi pareigūnai, o susimovėliai nebaudžiami. Jie teisėsaugoje dirba toliau, tęsia savo karjerą. Tad jau trečią kartą lipame ant po paties grėblio.
Kaip ir praėjusioje kadencijoje, dirbate Audito komitete. Kokie jums svarbiausi prioritetai šioje srityje?
Viešieji pirkimai, reprezentacinės lėšos, komandiruotpinigiai. Tai sritys, iš kurių valstybės lėšos galbūt vagiamos arba „kombinuojamos“.
Vis atsiduriate žiniasklaidos dėmesio centre, jūsų pareiškimai dažnai sukelia prieštaringų reakcijų. Kodėl maištaujate?
Iš kaimynių valstybių išsiskiriame tuo, kad Latvijoje arba Lenkijoje, kai politikas sako tiesą, niekas nevadina jo „populistu“ arba „maištininku“. Lietuvos politikoje vyrauja tradicija, kad nevalia išnešti paslapčių iš vadinamojo valdžios elito. Taip pat negalima sakyti ir tiesos.
Kai dirbau Seimo Antikorupcijos komisijoje, Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojas Romualdas Vaišnoras mums sakė netiesą apie Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado (buvę Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovai – red.) atleidimo aplinkybes, apie tai pasakiau žurnalistams. Nuo to laiko man prilipdė „maištininko“, „skandalisto“ ir „populisto“ etiketes.
Neseniai paaiškėjo, kad V.Giržadas nekaltas, bet kodėl jis iki šiol negrąžintas į darbą? Kodėl neatsiimtas ieškinys? Kodėl R.Vaišnoras ir kiti vis dar dirba? Atsakymas paprastas – tas, kuris išeis į tribūną ir tai pasakys, bus išvadintas „maištininku“, „populistu“, „skandalistu“, „marginaliu“ politiku.
Savo rinkėjams esu pažadėjęs, kad, jeigu mane išrinks į Seimą, elgsiuosi taip, kaip elgiasi Europos politikai. Pažadėjau pasakoti, kas yra blogai šiame vadinamajame Lietuvos elite. Esu pasiryžęs sakyti tiesą, nors didžiąją dalį kolegų tai baisiausiai nervina. Mūsų politikai, jei įvyksta rezonansiniai įvykiai, visą laiką tyli arba apsimeta, kad tai nevyksta.
Dėl savo elgesio sulaukėte ne vienos savo bendražygių drausmės nuobaudos, jums buvo užkirstas kelias siekti partijos pirmininko posto, nors kai kurie partijos skyriai jūsų kandidatūrą palaikė. Kaip dėl to jaučiatės?
Jaučiuosi nubaustas už tiesos sakymą – neteisingai ir nedemokratiškai. Tai neatitinka vakarietiškos kultūros.
Viešumoje ne kartą esate kritikavęs savo partiją. Kodėl iš jos nepasitraukiate?
Tegul pasitraukia tie, kurių vaikai reklaminiuose vaizdo klipuose keikiasi, ir tie, kurie viena sako, o kita daro. Atėjau į partiją, kurioje dauguma buvo sąžiningi ir padorūs žmonės, išpažįstantys žmogiškąsias vertybes, kurie elgiasi taip, ką propaguoja. Dabar tas balansas partijoje sutriko.
Mano kalbėjimas nukreiptas į tai, kad partija vėl grįžtų į tą būklę, kokią mačiau, kai į ją įstojau. Siekiu, kad partija dirbtų žmonėms ir laikytųsi deklaruojamų principų.
Vis dėlto ar sunku, o gal lengva būti politikos „neformalu“?
Stengiuosi laikytis principų, kuriuos išmokau Sąjūdžio laikais. Tuomet maniau, kad kuriame vakarietiškos kultūros valstybę, ir norėjau būti tokios valstybės politiku. Žmonėms stengiuosi kalbėti tiesą ir siekti teisingumo, nes tai – ir Sąjūdžio, ir europinės valstybės idealai.
Seimo narį kalbino Tomas Bašarovas
