Tęsdamas nutylėjimų temą, kurią pradėjau rašiniu „Ką ir kodėl apie šilumos kainą nutyli Majauskas ir Šimašius“, atkreipsiu dėmesį į ypatingą tylos zoną: vadinamąją „antrąją“ Lietuvą, kurią jėgos, jaunystės ir sėkmingo lipimo per kitų galvas, kaip vienintelio teisingo gyvenimo būdo, apaštalai vadina runkeliais, pašalpiniais, buduliais, išlaikytiniais ir pan. ir apie kurią vienas garsus publicistas svajoja, kad ji išmirs arba išvažiuos.
Kas yra tie žmonės, nereikalingi glamūrinei sėkmės Lietuvai? Pavyzdžiui, jauna vilnietė, viena auginanti tris vaikus (mažiausioji eina į antrą klasę) – pavadinkime ją Aiste. Į mane, kaip Seimo narį, ji kreipėsi tada, kai dėl įsiskolinimų už komunalines paslaugas antstoliai areštavo butą. Kai pagaliau pavyko apginti jį nuo varžytinių (teismas anaiptol ne iš karto patenkino prašymą neleisti nukreipti išieškojimo į paskutinį būstą), prieš šv. Kalėdas gavau gražią atvirutę ir laišką. Rašė Aistės uošvienė, vaikų močiutė.
Apie tai, kad Aistė dirba „Pergalės“ fabrike 4 dienas iš eilės naktinėje pamainoje po 12 valandų, jos sąskaita užblokuota, o antstoliai iš atlyginimo išskaičiuoja skolas, kurių ji niekada neišsimokės.
Kai iš banko pasiima vaikų pinigus – po 150 litų, bankas už paslaugas sau pasiima po 9 litus. Elektrą jiems jau buvo atjungę, pamokas vaikai ruošė prie žvakių. Dabar už elektrą moka vaikų močiutė pensininkė, kurios pačios pensija – 704 Lt… Pridursiu, kad Vilniaus vaiko teisių tarnyba nieko apie šią šeimą nežinojo, o kai pranešiau, kad vaikai gali atsidurti gatvėje, – vieną kartą paskambino. Taip sakė Aistė.
Dalis tokių valdžios pamirštų žmonių jau seniai vienu ar kitu būdu pasinaudojo pradžioje pacituotu garsaus publicisto pasiūlymu. Per pastaruosius penkerius metus iš Lietuvos emigravo 190 tūkst. gyventojų – 2010–2011 m. pagal emigracijos mastą buvome absoliutūs ES rekordininkai.
Kasmet Lietuvoje nusižudo 1000 žmonių, turime didžiausią ES savižudybių skaičių, taip pat ir amžiaus grupėje nuo 15 iki 19 metų. Vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje – mažiausia ES, o vaikų skurdas ir mirtingumas – vieni didžiausių. 2013 m. Jungtinių Tautų duomenimis, skursta daugiau nei 17 proc. Lietuvos vaikų, pagal bendras vaikų gerovės sąlygas tarp 29 valstybių užėmėme 27 vietą.
Trečdalis vaikų (31,9 proc.), kaip nustatė tarptautinė organizacija „Save the Children International“, patiria skurdo riziką, o apie 28 proc. gyvena netinkamomis sąlygomis, t. y. namuose su lašančiu stogu, neužsidarančiomis durimis ar langais ir pan. Amžiaus grupėje iki 19 metų iš 100 tūkst. miršta 31 – mus „lenkia“ tik Latvija ir Rumunija.
Ši „antroji“ Lietuva – anaiptol ne saujelė tinginių ir veltėdžių, kurių vienintelė problema yra tai, kad jie nepakankamai daug ir gerai dirba, kaip bando įteigti sėkmės demagogai: skurdo akivaizdoje gyvena pusė Lietuvos.
Pagal oficialius skurdo rodiklius (vėliau paaiškinsiu, kodėl jie neatspindi tikrosios padėties ir kas nuo visuomenės yra nuslėpta) 2013 metais 20,6 proc. Lietuvos gyventojų (apie 610 tūkst.) gyveno žemiau, o dar beveik trečdalis (30,8 proc.) – ties skurdo rizikos riba, kuri buvo 811 litų per mėnesį vienam žmogui ir 1703 litai šeimai, sudarytai iš dviejų suaugusių ir dviejų vaikų iki 14 metų.
Kodėl sakau, kad ši išvažiuojanti ir išmirštanti „antroji“ Lietuva yra nutylėta? Nes partinė nomenklatūra – pati ją tokią ir sukūrusi – ne kartą įrodė, kaip labai stengiasi šią temą numarinti ir pamiršti. Ir toliau tai įrodinėja.
Vilniaus internetinėje svetainėje nerasime duomenų, kiek vilniečių gyvena be kanalizacijos ir šilto vandens, kiek jų kasmet išvaržoma antstolių dėl įsiskolinimų už komunalines paslaugas, kiek Vilniuje yra neasfaltuotų gatvių, kiek skurstančių vaikų nelanko vaikų darželio, kiek – mokyklos, kiek Vilniaus gyventojų negali sulaukti skubių medicinos paslaugų, nes „greitosios pagalbos“ automobiliai prie jų namų tiesiog negali privažiuoti, kur prausiasi šilto vandens namuose neturintys vilniečiai, mieste nebelikus paskutinės viešosios pirties.
Savo savivaldybių rinkimų programą konservatoriai pradeda nuo džiūgavimo, kad Lietuvoje, jų supratimu, jau sukurta „europietiška“ valstybė, o BVP per dešimtmetį „vienam gyventojui paaugo net 30 proc.“ Anot TS-LKD programos, lietuviai yra „pasmerkti sėkmei“ – tereikia atitikti „tris paprastas sąlygas“: siekti išsilavinimo, „dirbti sunkiai ir intensyviai“, sukurti stabilią šeimą ir auginti vaikus.
Šis optimizmas būtų gražus, jei nebūtų ciniškas: juk būtent ant „sunkiai ir intensyviai“ už grašius dirbančių samdinių valdžia užkrovė didžiausią valstybės išlaikymo naštą, o krizės metu tų pačių konservatorių vyriausybė neproporcingai skurdino pačius pažeidžiamiausius gyventojus.
Pacituosiu 2013 m. kovo 26 d. Europos Komisijos užimtumo ir socialinės padėties apžvalgą: „… analizė parodė, kad būtina kruopščiai suplanuoti biudžeto reformas, kad nuo jų neproporcingai nenukentėtų neturtingiausi gyventojai, kaip tai atsitiko kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Lietuvoje ir Estijoje)“. Pridursiu dar vieną dalyką, kuris nutylimas kalbant apie BVP augimą: nors 2013 m. BVP viršijo 2008 m. lygį 8 milijardais litų, realios dirbančių žmonių pajamos sumažėjo 10 proc., o valandinis atlygis už darbą buvo vienas mažiausių ES.
Matant tokį savitą europietiškumo įsivaizdavimą – juk europietiška konservatoriai vadina valstybę, kurioje nuolat didžiausią skurstančių žmonių grupę sudaro vaikai – man nekeista, kad buvęs premjero A. Kubiliaus patarėjas M. Majauskas, vardydamas, anot jo, „tikruosius Vilniaus prioritetus“, net nepamini skurdo ir socialinės atskirties problemos.
Nemini tokio prioriteto ir kiti – nei liberalai A. Zuokas ir R. Šimašius, nei socdemas G. Paluckas, kuris nepaisant socdemų deklaruojamo rūpinimosi žmogumi savo programoje kalba apie dviračių takus ir gryną orą, bet pamiršta skurstančius vilniečius, nei darbietis J. Pinskus. Manau, tai dėsninga: juk jų atstovaujamos biudžetinės partijos ir yra tokios Lietuvos – padalintos į nedidelę dalį „sėkmingųjų“ ir masę nuo algos iki algos gyvenančių nelaimėlių, kurių dalis iškrenta į visišką užribį – architektės.
Pasakysiu dar daugiau: valdžios elitui „antroji“ Lietuva yra tokia neįdomi, kad jau daug metų politinius, ekonominius, socialinius sprendimus jis grindžia melu.
Tarkim, ką reiškia vyriausybės patvirtinta „bazinė socialinė išmoka“ (BSI), pagal kurią apskaičiuojamos išmokos ir pašalpos ir kurios dydis yra 38 Eur (131 Lt)?
Iki 2009-ųjų ji vadinosi „minimaliu gyvenimo lygiu“ ir turėjo aiškią reikšmę, LR gyventojų pajamų garantijų įstatyme apibrėžtą taip: „šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuojanti visiems minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius“. Dabar BSI jokios gyvenimiškos prasmės nebeturi, nes jos suma nesikeitė nuo 2007 m. ir seniai nebeatspindi jokių ekonominių realijų. Tai visiška fikcija – tik ypatingai išlavintos vaizduotės žmonės (tokie, kaip mūsų premjerai) gali įsivaizduoti, kad turint 1,26 Eur (4,37 Lt) dienai įmanoma patenkinti kokius nors poreikius.
Kitas mistinis dydis – „valstybės remiamos pajamos“. Šiuo metu jis sudaro 102 Eur (352 Lt). Asmenims, kurių pajamos mažesnės, skiriama valstybės parama – taigi, jie laikomi skurstančiais. Tuo pačiu valstybė tarsi deklaruoja, kad turint tokią sumą – 102 Eur – galima patenkinti minimalius poreikius. Pasakysiu dar aiškiau: Lietuvos politinis elitas mano, kad žmogus, gaunantis 352 Lt, yra pasiturintis ir pagalba jam nebūtina…
Todėl vilnietė pensininkė, kurios visos pajamos yra 271,33 Lt senatvės pensijos ir 70 Lt našlės pensijos (ji dešimtmetį nedirbo, nes slaugė sunkiai sirgusį vyrą), yra, valdžios supratimu, beveik neskurstanti. Kartą per 3 mėnesius iš Vilniaus savivaldybės ji gauna 52,67 Lt šalpos išmoką. Vaistų (jai diagnozuotos kelios sunkios ligos, tarp jų –depresija) neperka, nes neturi tam pinigų. Neseniai už skolas jai atjungė elektrą. Eutanazija tokio skurdo ištiktiems žmonėms Lietuvoje nėra įteisinta, bet nėra ir mechanizmo, kaip valstybė jiems galėtų padėti – bent jau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija man jo nepaaiškino.
Tas nuo visuomenės nuslėptas dalykas, kurį minėjau cituodamas oficialius skurdo rodiklius, yra absoliutaus skurdo riba – pajamos, būtinos norint įsigyti pačius minimaliausius poreikius patenkinantį prekių ir paslaugų krepšelį. Lietuvoje nustatoma tik santykinė skurdo riba, kuri išreiškia santykį su bendru šalies gyvenimo lygiu (skurstančiais laikomi tie, kurių pajamos nesiekia 60 proc. šalies vidurkio). Kiek pinigų turi turėti žmogus, kad galėtų tiesiog išgyventi, nežinome, nes absoliutaus skurdo riba Lietuvoje nenustatoma: partinė nomenklatūra – visas jos spektras nuo kairės iki dešinės – apsimeta, kad toks reiškinys, kaip absoliutus skurdas, neegzistuoja.
Nieko nuostabaus: juk nustačius šią ribą gali išryškėti melas, kuriuo daugybę metų grindžiami politiniai ir ekonominiai sprendimai visuose valstybės valdymo lygmenyse.
Turbūt neištvėręs šio melo prieš trejus metus (2011-ųjų gegužę) Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis viešai pasakė, kad absoliutaus skurdo lygis Lietuvoje – 1092 Lt, kurių reikėjo norint patenkinti minimalius gyvenimo poreikius. Tuo tarpu minimalus atlyginimas „į rankas“ siekė tik 675 Lt. „Viską reikia įvardinti savo vardais. Kalbant apie minimalią algą, ji turi būti ne mažesnė nei minimalus gyvenimo lygis, čia nėra net apie ką kalbėti“, – B. Gruževkį citavo žurnalistai.
M. Majauskas, tuo metu buvęs premjero patarėju, jam atsakė, esą atlyginimai Lietuvoje augo sparčiau nei darbo našumas – tai buvusi viena iš krizės priežasčių, todėl minimalaus atlyginimo didinti negalima, nes sumažėtų šalies konkurencingumas (visą šį pasisakymą atrasite ČIA).
Nemanau, kad badmiriaujančių, prasiskolinančių, išvaržomų žmonių darbu grįstas konkurencingumas atitinka civilizuotai valstybei priimtiną šios sąvokos prasmę, o šalis, kurioje vaikų skurdas yra masinis reiškinys, yra „europietiška“ (europines vertybes įsivaizuoju kitaip) – manau, kad vienas svarbiausių Vilniaus (ir kitų miestų taip pat) prioritetų turėtų būti užduotis sumažinti takoskyrą tarp sėkmės ir skurdo Lietuvos.
Pirmiausia siūlyčiau, pasitelkus mokslo žmones, išsiaiškinti, kokia Vilniuje yra absoliutaus skurdo riba (žinau, kad mokslo studijose ji ir dabar skaičiuojama atskiriems regionams, tik iki šiol tai nerūpėjo jokioms valdžioms). Tik išsiaiškinus tikrąją padėtį įmanoma formuoti tikslią socialinę politiką.
Pavyzdžiui, tokia detalė: šiuo metu moksleiviai turi teisę gauti mokyklose nemokamus pietus, nemokamą maitinimą vasaros atostogų metu ir paramą mokinio reikmenims įsigyti tuo atveju, jei vidutinės pajamos vienam iš bendrai gyvenančių asmenų per mėnesį yra mažesnės nei 1,5 valstybės remiamų pajamų (VRP), t. y. 153 Eur (528 Lt), o nemokamus pusryčius – jei jos mažesnės nei 1 VRP, t. y. 102 Eur (352 Lt), ir tik rekomendavus socialiniam darbuotojui, tais atvejais, jei: mokinys yra patyręs socialinę riziką; jis pats ar vienas iš tėvų turi negalią; „įvykus gaisrui, padariusiam žalą bendrai gyvenančių asmenų turtui, sveikatai“.
Tačiau tyrimų duomenys rodo, kad jokio papildomo gaisro nereikia tam, kad vaikas, augantis šeimoje, kur pajamos vienam žmogui mažesnės už 1 VRP, mokykloje būtų alkanas: absoliutaus skurdo riba didžiuosiuose Lietuvos miestuose šiuo metu yra gerokai didesnė už 1 ar 1,5 VRP. Vargu ar tai, kad absoliučiame skurde gyvenantys vaikai neatitinka mistinio VRP, yra pagrindas palikti juos be maitinimo mokykloje. Riba, kai moksleivis gali pretenduoti į nemokamą maitinimą – kaip ir kitos socialinės rūpybos ribos – turi būti nustatyta remiantis ne iš lubų nurašytais skaičiais, o gyvenimo realijas atitinkančiais duomenimis.
Skurstančių šeimų vaikams turi būti užtikrintas lygus gyvenimo startas, įskaitant nemokamus vaikų darželius, nemokamą kultūros ir sporto būrelių lankymą.
Mažinant takoskyrą tarp sėkmės ir skurdo pasaulių, Vilniuje būtina imtis aktyvios ir taiklios socialinės politikos, skatinti socialinius projektus, užtikrinančius veiksmingą socialinę reabilitaciją ir darbinę integraciją atskirtyje gyvenantiems žmonėms (šiuo metu sostinėje jau veikia puikios iniciatyvos, kurioms trūksta valdžios dėmesio), negalią turintiems žmonėms sudaryti sąlygas dirbti ir aktyviau įsitraukti į visuomenės gyvenimą (net du trečdaliai neįgaliųjų vilniečių neturi galimybės papildomai dirbti); sudaryti sąlygas mieste plėtoti socialinius verslus, kurių tikslas – ne pelno siekimas, o skurstančių bei neįgaliųjų žmonių įdarbinimas ir kitų socialinių paslaugų teikimas.
Politikai privalo išgirsti jau seniai mokslo ir kultūros žmonių išsakomą raginimą atsigręžti į valdančių partijų nutylėtą Vilnių.