Vieną vakarą iš Vilniaus geležinkelio stoties bandžiau pasiekti atokią Naujosios Vilnios gatvę. Maršrutinis taksi jau seniai miesto valdžios uždraustas, dviračiu žiemą ten tikrai nevažiuosi, liko tik autobusas. Girgždanti sena geležinė dėžė, atsidusdama vienišų stotelių aikštelėse, slydinėdama krypavo tikslo link.
Autobuso prietemoje bandžiau įžvelgti keleivių veidus. Jų savitumą ištrynė kasdienių rūpesčių pilkuma, šiek tiek prislopinta „humanose“ ar miesto turgavietėse įgytų drabužių spalvos. Netvari kelionės bendrija ėmė byrėti, kol pagaliau paskutinėje maršruto stotelėje galutinai išsiskirstė, sukėlusi įspūdį, kad energija džiaugtis ir kurti jau išsisėmusi.
Sostinės centre tenka matyti ir kitokių veidų. Yra čia ir šviesios ramybės, ir gyvenimo džiaugsmo. Bet čia dėmesys nukrypsta į tuos abejinguosius, savimi patenkintus, iš aukšto žiūrinčius į kitus. Kai kurių politikų veidai, rinkiminei kampanijai dar neprasidėjus, sulipo į šalikelių plakatus ir iš aukštybių žvelgia su užburiančiu sotumu, kviečia vėl ir vėl už juos balsuoti. Ne vienam praeiviui kyla noras kuo greičiau padėti jiems nulipti. Vieno tokių plakatų užburtas, prisiminiau, kaip neseniai Rusijoje „Mėlynojo raitelio“ aktyvistai bandė padėti… Tik ne nulipti, o pakilti. Pildami šventintą vandenį ant Lenino mauzoliejaus sienų, šie jaunuoliai ragino prigulusį „revoliucijos vadą“ atsikelti ir amžiams išnykti…
Vilniaus miesto bendruomenė labai marga. Kad tuo įsitikintum, užtenka paskaityti internetinių dienraščių straipsnius. Ką jau sakyti apie jų komentarus. Vienintelis dalykas, jungiantis skirtingų interesų, politinių ir visokių kitokių skonių vilniečius, – noras gyventi geriau. Tačiau naujosios nomenklatūros propaguojama „laisvos rinkos“ sistema visas problemas sprendžia žemesnių socialinių sluoksnių sąskaita. Taip materialinės gerovės siekis paverčiamas bendruomeniškumą ardančiu veiksniu. Pats žmogaus aktyvumas nukreipiamas į savidestrukciją. Rašytojas Nicholas Bradbury romane „Rinkos ūkis“, vaizduodamas gyvūnų gyvenimą, šaiposi iš vištų ir avių, kurios patiki, jog gali prilygti gudrioms lapėms – tereikia tik uoliai dirbti. Ar dalis tautiečių nepasidavė gudriai manipuliacijai – primestai „lygių galimybių“ idėjai? Metamasi į nesibaigiančius darbus ir vien tik tam, kad būtų galima nepabaigiamai vartoti. Kiti lekia vien dėl to, kad išgyventų. Austrų kilmės britų ekonomistas E. F. Schumacher teigia, kad taip darbas, užuot padėjęs individui įveikti egoizmą, tobulinęs jo gebėjimus, gryninęs charakterį, tampa neišvengiamu blogiu.
Rinkimams artėjant, teko belstis į vilniečių duris, prašyti jų savo parašais suteikti galimybę Lietuvos Sąrašo kandidatams patekti į miesto tarybą, o Nagliui Puteikiui tapti Vilniaus meru. Vieni gyventojai buvo geranoriški, kiti užsispyrę deklaravo „ištikimybę“ saviems favoritams. Tačiau kai kurie įtariai ir nedrąsiai prabildavo, kad yra toli nuo politikos ir apskritai niekados niekur nesirašo. Daug metų praėjo, bet stalininės sistemos palikti tirščiai nusėdo ištisose generacijose. Laisvos rinkos sūkuriai, skirtingai nei Vakarų pasaulyje, baimės viruso nepanaikino, tik sukūrė naujas sąlygas baimei ir netikrumui tarpti. Tokiomis aplinkybėmis kuriama demokratija išsineria, virsta savo parodija, taip laukiamam teisingumui nebelieka vietos.
Lietuvos Sąrašas savo rinkiminėje programoje ypatingą dėmesį skiria bendruomeniškumui ugdyti, nes be jo miestas niekados netaps „darniu, laisvų piliečių valdomu miestu, padedančiu kurti Lietuvą kaip orių piliečių Respubliką“. Bendruomeniškumo ugdymas šiuo metu egzistuojančiomis sąlygomis – sudėtingas, ilgalaikis procesas, glaudžiai susijęs su pilietiniu aktyvumu, kurio, deja, trūksta. Kaip žmonių aktyvumą paversti pilietiniu ir politiniu? Kaip įveikti dalies gyventojų apatiją?
Žmogus jaučiasi tvirčiau, kai junta šalia esančiojo petį. Būtent saugumo jausmas, visaverčio gyvenimo poreikis skatina gyventojus burtis. Darni šeima, solidarūs kaimynai, apšviestos, saugios gatvės, galimybė prasmingai leisti laisvalaikį, žmoniškos būtiniausių prekių kainos ir daug kas kita pasiekiama bendromis pastangomis, kartu su kitomis bendruomenėmis, su apylinkės, miesto, valstybės valdžia – atsakinga ir atskaitinga. JAV teologas filosofas J. B. Cobbas teigia, kad individai yra labiau pasiturintys, jei sudaro bendruomenę, kurios visi nariai jaučia atsakomybę vieni už kitus. Jis mano, jog bendrasis gėris yra glaudūs ryšiai tarp jos narių ir rūpinimasis tos bendruomenės kaip visumos reikalais, kad bendruomenės gerovė padidina kiekvieno jos nario vertę.
Kokių sąlygų reikia bendruomenėms, bendrijoms kurtis? Kaip šiuo metu Lietuvoje skatinamas jų atsiradimas? Ne kartą girdėjau apie įvairius biurokratinius trukdžius, įstatymų netobulumą. Pačių bendruomenių galimybė daryti įtaką savivaldybės, miesto gyvenimui labai ribota. Lietuvos Sąrašo programa nubrėžia konkrečias gaires šiai padėčiai keisti. Naglis Puteikis siūlo atkurti pirminę savivaldos grandį (1994 m. jos panaikintos) – įteisinti renkamas valsčių, apylinkių tarybas. Tuo tarpu dabartinė miesto valdžia net jas pakeitusias savivaldybės įsteigtas seniūnijų, skiriamų seniūnų (turi laimėti konkursą) institucijas siūlo reorganizuoti į vykdomuosius biurus, nutolusius nuo valdomų vietų, užsibarikadavusius savivaldybės pastate. Seniūnijų aptarnaujamose teritorijose sudarytos seniūnaitijos, tačiau gyventojų išrinkti seniūnaičiai nelabai ką gali nuveikti, nes nėra savarankiški. Todėl Lietuvos Sąrašas ir siūlo įteisinti piliečių renkamus seniūnus ir seniūnijų tarybas, o seniūnijų ir savivaldybių tarybas rinkti ne pagal partijų sąrašus, bet tiesiogiai vienmandatėse apygardose.
Dalies gyventojų skurdas riboja jų pilietinį aktyvumą. Lietuvos Sąrašo numatomas komunalinių paslaugų, daugiabučių šildymo perorganizavimas sumažintų skurdą. Kita opi problema – miestiečių pajamos. Neseniai buvęs premjeras aiškino, jog daugumos dirbančiųjų mažus atlygius lemia žemas darbo našumas. Nejau Lietuvoje gamybinės ir kitos technologijos, pati darbo organizacija tiek kartų atsilieka nuo Vakarų valstybių, kiek kartų brangiau ten perkamas darbas? Gal mūsų emigrantai – kad ir Didžiojoje Britanijoje – ima tris kartus sparčiau dirbti? Kodėl Lenkijoje, kur samdomojo darbo kaina yra brangesnė, maistas yra pigesnis? Juk ten net zlotas nepakeistas į neva stebuklus tveriantį eurą? Beveik kiekvienam aišku, kad pagrindinė tokios padėties priežastis – biurokratija, palaikanti monopolijas ir stabdanti smulkųjį verslą. Ne miesto valdžia kalta, kad Seimas visai neseniai panaikino mažųjų bendrijų mokesčių lengvatas. Tokios bendrijos jau buvo pradėjusios kurtis, šeimoms sušvito viltis pradėti savo ne ubagiškai vertinamą verslą. Bet savivaldybė už leidimą ant įmonės pastato pakabinti reklamą reikalauja mokėti iš karto už penkerius metus. Ką daryti su tokiu skelbimu, jei po kokių pusės metų šis verslininkas bankrutuos? Tokiu atveju savivaldybė reklamai išleistų pinigų tikrai negrąžintų. Panašių keistenybių apstu. Ir dėl šių, ir dėl kitų priežasčių Vilniuje nerasi Europos miestams būdingų nedidelių, dažniausiai pačių savininkų aptarnaujamų parduotuvių, krautuvėlių.
Stebina verslininkų, ypač stambių, gaunančių nemažus pelnus, savų darbuotojų nevertinimas. Ar ne laikas suprasti, kad ekonomika niekados neklestės, pats darbas nepasižymės ypatingu kūrybiškumu, jei rinkos dalyviai bus ekonomiškai pavergti ir pažeminti. Ekonomika, kuri ignoruoja moralinius solidarumo principus, pasmerkta pražūčiai. Savivaldybė turėtų rasti naujų būdų skatinti verslininkus savo darbuotojams mokėti didesnes algas.
Miestiečių gerovė neįsivaizduojama be efektyviai veikiančios viešosios tvarkos sistemos. Ar pasikeitė tą tvarką palaikančių policijos pareigūnų darbo sąlygos? Gal jau nebeliko jų darbo kabinetuose nuplyšusių tapetų, nutrintos, prakiurusios grindų dangos, pavargusių, Gagarino skrydžio laikus prisimenančių baldų? Tokiomis sąlygomis dirbantys pareigūnai gali ir sužvėrėti. Gal vietos bendruomenės galėtų jiems padėti? Šilti, draugiški santykiai su policijos komisariatais tikrai nepakenktų viešajai tvarkai. Pagaliau kodėl Vilniaus mieste savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus geltonomis liemenėmis vilkinčių darbuotojų veikla dažniausia apsiriboja ne taip pastatytų automobilių fotografavimu ir baudos lapelių seginėjimu? Galima ne tik bausti, bet ir padėti. Ypač policijai rengti saugumo reidus.
Ar neatėjo laikas apriboti ne tik lombardų, lošimo namų, visą parą ar „pardavinėju kada noriu“ alkoholinių parduotuvių veiklą, bet ir užplūdusią visokių „bobučių“, greitas paskolas teikiančių, neaiškių bankelių reklamą. Visos šios įstaigos į vergiją įtraukia nemažą procentą gyventojų, skatina emigraciją.
Savivaldybės neturi valstybės įstatymų leidimo teisės. Pagal Konstitucijos 68-ąjį straipsnį juridinius projektus gali pateikti ir įstatymo leidybos iniciatyvos teisių neturintys subjektai, tačiau tokiu atveju įstatymo projektai nėra perduodami svarstyti, su jais supažindinami tik atitinkami komitetai. Tačiau bendrijų nariai gali sukurti grupę, kuri surinktų 50 tūkstančių piliečių parašus, kad būtų paruoštas ir Seimui įteiktas įstatymo projektas. Taip būtų galima daryti įtaką aukščiausių valstybės institucijų politikai. Net dabartinis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas numato galimybę atskiroms savivaldybėms ar jų asociacijai kartu su Seimo ar Vyriausybės institucijomis aptarti, derinti svarstomus įstatymų projektus. Visa tai bent jau gali padėti savivaldybėms keisti esamą padėtį, o viešai analizuojamos problemos versti politikus savo rinkiminėse programose nurodyti būdus jas spręsti.