Sekmadienį Vokietijos parlamento rinkimuose balsavę vokiečiai prisipažįsta: ir vėl pasirinko jau dvylika metų šalį valdančios kanclerės Angelos Merkel vadovaujamą partiją. Apklausų duomenimis, ši konservatyvi jėga (CDU) ir jos seserinė partija CSU lenkia savo artimiausius varžovus socialdemokratus, kuriuos į rinkimus vedė buvęs Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas. Rinkėjų nuotaikas po balsavimo tiriančios apklausos rodo, jog trečia pagal vietų skaičių yra dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), paprastai pristatoma kaip kraštutinių pažiūrų, mat pasisako prieš dabartinę Vokietijos imigracijos politiką. Jei vokiečiai buvo atviri ir šie skaičiai pasitvirtins, AfD pirmą kartą bus atstovaujama ir parlamente.
Jūsų dėmesiui siūlome politologo, Seimo nario Lauryno Kasčiūno (TS-LKD) pirmuosius pasvarstymus savo veidaknygės paskyroje susipažinus su balsavusiųjų apklausos duomenimis.
Nors ne taip įspūdingai kaip prieš 4 metus (tada surinkta 41,5 proc. balsų, o šiandien – 32 proc), bet Vokietijos krikščionys demokratai (CDU) laimi Bundestago rinkimus.
Vokietijos socialdemokratams jau reikėtų lipdyti „der ewige zweite“ („amžinai antrųjų“) etiketę (taip kadaise buvo vadinamas Leverkuseno „Bayer“, kuris niekaip negalėjo perlipti Miuncheno „Bayern“ barjero). Nors pavasarį dar galėjo atrodyti kitaip, bet Schultzo efekto nebuvo (gauta dar mažiau balsų nei 2013 m). Ir tai yra gerai mums, Lietuvai, ir ne tik dėl to, kad Vokietijos socdemuose vis dar stipri „Russlands-versteherių“ srovė, bet ir todėl, kad Schultzas siūlė mažinti Vokietijos gynybos išlaidas, išgabenti iš Vokietijos amerikiečių branduolinį ginklą, kuris vis dar veikia kaip Rusijos atgrasymo priemonė, ar bausti kitas ES valstybes nares, kurios turi kitokį požiūrį į migracijos srautų valdymą.
„Alternatyvos Vokietijai“ (AfD) iškilimas (su labai solidžiu rezultatu) liudija apie naują kultūrinį-socialinį lūžį Vokietijos visuomenėje. Lūžį, kurio nesugebėjo atliepti tradicinės politinės jėgos. Vokietijos imigracijos politika reikalauja peržiūros, o atviros durys turėtų būti privertos. Kitaip tariant, AfD iškilimas yra priminimas A.Merkel dėl kai kurių klaidingų sprendimų. Priminsiu, kad vienas iš AfD lyderių – A.Gaulando – 40 metų buvo CDU narys. Bus įdomu sužinoti, kiek CDU rinkėjų prisitraukė AfD.
Tai, kad gali tekti koreguoti migracijos politiką, rodo ir galimų CDU/CSU koalicijos partnerių – liberalų – siūlymas imigrantų atrankos centrus steigti Afrikoje ir jau ten vykdyti atranką. Bet Vokietijos liberalai nustebino ne tik tuo, bet ir savo lyderio Ch.Lindnerio pareiškimu, kad gali tekti pripažinti Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją. Pareiškimas, prilygstantis AfD lyderio idėjoms ta pačia tema.
O tai, kad pozicijas Vokietijos partinėje sistemoje išlaiko kairieji radikalai „Die Linke“, rodo ne tik tai, socdemai neturi supratimo, kaip suvienyti politinę kairę, pasiūlyti jai naują darbotvarkę, bet ir faktą – Rytų Vokietijos integracija dar gerokai užtruks.
A.Merkel yra geriausia, ką mes galime turėti Vokietijoje. Tad reikia tikėtis, kad pamokos bus išmoktos, o naujoji koalicija bus proamerikietiša ir išlaikys dabartinį Rytų politikos kursą.
Net ir kairuoliškas „Der Spiegel“ nebelaukia Bundestago rinkimų rezultatų ir skelbia liūdną diagnozę Europos kairei (skaityti ČIA).
Teigiama, kad socialdemokratai praeityje buvo ta politinė jėga, kuri labiausiai rūpinosi dirbančiųjų gerove. Deja, bet šiandieniniai kairieji nebesugeba atsiliepti į daugumos gyventojų lūkesčius. Šiaurės Europoje dėl šios priežasties stiprėja dešiniosios nacionalistinės jėgos, Pietų Europoje auga kairysis populizmas (Graikijoje „Syriza“, Ispanijoje „Podemos“).
Be to, nepanašu, kad socdemai sugebės spręsti augsiančio nedarbo problemą, nes prognozuojama, jog iki 2030-ųjų automatizacija panaikins iki pusės darbo vietų – kol kas konkrečių pasiūlymų Europos kairė pateikti nėra pajėgi.