Štai tokia gal ir ne paties Tapino surašyta, bet tikrai sužiūrėta žinutė apie jo LAISVĖS PIKNIKĄ kokį mėnesį buvo platinama įvairiuose šaltiniuose, beje, kurį laiką su grotažyme #ValstybėTaiAš. Tiesą sakant, būtent todėl ir išgirdau.
Visiškai sutinku: mėginti suprasti, kas tuo nuo savigyros išpampusiu tekstuku norėta pasakyti apie tai, kas neva vyksta ir kokia viso to vyksmo vertė, prasmės tikrai nedaug – juk tokie tekstai rašomi ne žiniomis ar įžvalgomis apie dalykų padėtį dalytis… Tačiau apie tą, kuris taip apie aprašomą pasaulį kalba, jis kai ką pasako – visų pirma, pro kokius „akinius“ žmogus tas žiūri į pasaulį, kaip jame mato save.
Štai kad ir pirmoji pastraipa – tuščia, bet sykiu ir iškalbinga. Tik įsiskaitykite: vieni įsivertinimai ir pasiglostymai, saiką pametę epitetai ir jų „vėriniai“… – tikra tuštumos pilnoji…
„Pernai lygioje vietoje atsiradęs ir milžiniško palaikymo sulaukęs Andriaus Tapino „Laisvės piknikas“ tapo vienu netikėčiausių ir didžiausių renginių, kuriame apsilankė 10 000 žmonių iš visos Lietuvos kartu su Respublikos Prezidente, politiniu ir visuomeniniu elitu, žymiausiais muzikos atlikėjais“.
Akivaizdu ir kitka – autoriui net labai rūpi, kad šiemet prisirinktų dar daugiau, kitaip išvis būtų riesta. Kodėl? Negi daugiau yra geriau? O gal norima padaryti įspūdį? Kam? Ar kad vaizdelis žiūrint iš aukštybių primintų bent… Naisius per jų vasaros festivalį? 🙂 Tik pats neprisipažins… Ir išties: koks čia tikslas – aplenkti Naisius?.. Suprasčiau, jei festivalis būtų komercinis, bet dabar juk sakoma, jog pilietinis, idėjų… Pusdienį pasistumdęs minioje kažin ar tapsi geresniu piliečiu? Tai kam tada tas masiškumas? Bet… jei kas nors išdrįstų šiandienos „pikniką“ bent pagal dalyvių skaičių sulyginti su didžiaisiais mūsų mitingais, jau, spėju, būtų visai kita kalba. Pats lyginimas faktas jau būtų vertingas: visas ausis išūžtų. Ne tik mums – žmogus juk jaunas – ir kelioms kartoms.
Kita vertus… visai logiška, kad tekstukas apie renginį, kaip ir pats renginys, skirtas valstybei, kuriai trūksta idėjų, kitoks ir būti negali – tiktai tuščias… Nes jei aš / sakykim, [Tapinas] ar kitas aš [tarkim, Linas ar Lina ir t.t.] yra valstybė, o valstybei trūksta idėjų, vadinasi, tų idėjų trūksta ir man [Tapinui] ar kitam aš [Linui ar Linai ir t.t.]
Tačiau … ir tai, ko gero, yra svarbiausia: jei išties yra taip, kaip sako Tapinas, tai visi atsiduriame … vienam maiše, nes… jei kiekvienas, papriekaištavęs Tapinui – kodėl [tamstos ar tamstos samdyto autoriaus] tekstas toks tuščias? – tuo pačiu pareikštų pretenzijas… ir valstybei… Nes jeigu valstybė turėtų idėjų, tai jų turėtų ir Tapinas? Ar tai reiškia, kad Tapinas su visais dešimtimis tūkstančių pasekėjų jau turi savo beidėjystei … alibi ir nuo bet kokių pretenzijų – kodėl tos tavo girnos tuščios mala? – juos jau saugo … valstybė?
Nors ne – dar vienas klausimas ne mažiau svarbus: kaip gali aš [Tapinas] ar kitas aš [Linas ar Lina ir t.t.], pats būdamas beidėjinis, susitikęs su kitu beidėjiniu, tegul ir piknike-idėjų festivalyje, ant pievutės ar palapinėje, generuoti dėmesio vertų idėjų, verkiant reikalingų valstybei?.. Ar ne dėl to, ir grotažymė #ValstybėTaiAš viešojoje erdvėje iš „pikniko“ puslapių nunyko – tik ant platinamos apyrankės tas šūkis pasilikęs.
Tą jauką greičiausiai daug kas praris nė nemirktelėjęs, tačiau pats Tapinas – juk nebe mažvaikis ir tikrai supranta, ką daro įsūdydamas jiems būtent tokią perdėm individualistinę ir liberalią, o tuo pačiu ir monarchistinę valstybės idėją, o ne, pavyzdžiui, respublikoniškąją? Juk šūkis #ValstybėTaiAš ne tik kad atsiduoda save suabsoliutinusio individo pretenzija užimti jei ne Saulės, tai bent sauliuko vietą, bet ir atmeta, ir tai ne mažiau svarbu, kitokio santykio su savimi, kitu, bendruoju reikalu įsivardijimo galimybes. O jų yra, ir ne viena – dovanojam: ir Valstybė – tai mes, ir Valstybė – tai tu, galų gale net Ir aš esu valstybė būtų dėję visus kitus akcentus – susiskaldžiusioje, fragmentuotoje mūsų visuomenėje būtų pabrėžęs Kito vertę, bendruomeniškumo, solidarumo vertę. Man net įdomu, ar taip nusprendė ir apsisprendė vienas Saulė Tapinas?
„Vertybės nesikeičia – piknikas nemokamas“. Skambi, lyg tarp kitko mestelėta frazė – dar vienas A. Tapino riktas–pasisakymas. Ir nėra čia ką bepridurti… Nebent tik tai, kad ir už „nemokamą sūrį“, ir už „pelėkautus“ kas nors juk būtinai sumoka. Ir tikrai ne tie „draugais“ vadinami rėmėjai.
Kas be ko, su laisve šis „lygioje vietoje“ išdygęs „Laisvės piknikas“ neturi nieko bendro – tik oro virpinimas. Užmeskit akį į programą ir įsitikinsite.
Ypač jei laisvę suprasime kaip Džordžas Orvelas savo „1984-uosiuose“ – jokios „galimybės pasakyti tai, ko nenorima klausyti“. Ko gera, nėra ir norinčių.
