Lygiai prieš 100 metų Suomija tapo pirmąja valstybe, kuriai pavyko paskelbti nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos. Bet šį kartą ne apie patį įvykį ir net ne apie jo reikšmę mūsų valstybės kūrėjų politinei vaizduotei. Kiekviena šalis verta tiek, kiek verti jos vaikai. Tad šį kartą norėčiau pakalbėti apie žmogų, kurį laikau verčiausiu Suomijos sūnumi. Ir tai net nėra Carl Gustav Mannerheim. Tai – Mika Waltari, garsiausias Suomijos rašytojas ir mėgstamiausias mano rašytojas. Kartu tai ir šalies istorija, atsiskleidžianti kelionėje per žmogaus, glaudžiai susijusio su ja, gyvenimą.
Mika Waltari gimė 1908 m., tad Suomijai tapus nepriklausoma buvo dar visai mažas. Tačiau vaiko akimis matyti pakankamai žiaurūs nuožmių kovų dėl šalies laisvės vaizdai liko jo atmintyje. Tačiau nepadarė jo abejingo savo šaliai ar ją žeminančio, nors tokį kelią, deja, pasirinko ne viena kūrybinga asmenybė visame pasaulyje. Jaunystėje Waltari patyrė visą bohemos gyvenimo spindesį ir skurdą, ir tai atsispindėjo ir jo vėlesniuose darbuose. Motina norėjo, kad jis taptų liuteronų dvasininku, tačiau šio kelio, kaip ir daugelis tuometinėje Lietuvoje, jis atsisakė – pasirinko filosofijos ir literatūros studijas. 17-os sulaukus, gimė pirmoji knyga, netrukus laukė bohemiška studento kelionė į Paryžių, kuri vėliau atsispindėjo jo literatūrinio personažo keliuose, tik … nukelto į XVI a. Vis dėlto vedė jaunas ir susilaukė vienintelės dukters, su kuria santykiai išliko šilti visą gyvenimą, o ji pati tapo rašytoja.
Netrukus susidomėjo Senovės Egipto civilizacija, kurią laikė visos civilizacijos ištakomis. Faraono Echnatono reformos jam atrodė pirmas žmonijos bandymas surasti vienintelį Dievą. Kartu jis pamatė, kaip graži idėja, suplanuojama idealistų ir įgyvendinama fanatikų, duoda vaisius visiškiems niekšams. Kokią idėją, populiarią to meto pasaulyje ir išlikusią populiaria ir šiandien, jis turėjo omenyje, manau, daug pristatinėti ir nereikia. Tai tapo daugelio jo kūrinių tema ir nuosekliai juose atsispindėjo.
Atėjo laikas išbandyti tai ir realybėje. Buvo 1939-ieji, kai SSRS kariuomenė įsiveržė į Suomiją, o suomių tauta stojo į nelygią, bet didvyrišką kovą. Mika irgi stojo į kovą, bet ne su šautuvu rankose, nes suprato, kad taip savo tautai kažin kuo nepadės. Suprato, kad ne kardas, o plunksna yra jo ginklas. Jis nebuvo iš tų intelektualų, kurie tėvynei atsidūrus pavojuje, samprotautų, kad „mes gal patys buvome kalti“ ar „mūsų valdžia per daug engė paprastą žmogų“. Jis nebuvo dogmatikas, kuris matė pasaulį tik juodai baltą, bet suprato, kuri pusė yra jo, ir pasirinko. Mika Waltari II-ojo pasaulinio karo metais dirbo Suomijos propagandos ministerijoje ir rašė tekstus, kurie padėdavo suomių kariui dar kartą stotis ant pavargusių ir nušalusių kojų ir dar kartą, kartais paskutinį, žygiuoti į mūšį prieš nuožmų ir, rodos, nenugalimą priešą.
Suomiai išsaugojo nepriklausomybę, tačiau daug neteko – miestai sugriauti, žmonės žuvę, šalyje cenzūra. Mika nepasidavė – negalėdamas kalbėti namie, 1941 m. pradžioje jis Švedijoje Nauticus slapyvardžiu išleidžia knygelę „Tiesa apie Estiją, Latviją ir Lietuvą“, kur išdėsto viską apie šiose šalyse įvykusią sovietinę okupaciją. Suomiai turėjo kovoti dar beveik ketverius metus, bet sugebėjo nepriklausomybę išsaugoti. Prie to esmingai prisidėjo ir Waltari.
Karo siaubai ir tragedijos atsispindėjo jo romanuose. Pasaulis ant grėsmės slenksčio – norintis sunaikinti save tapo nuolatiniu jo tekstų palydovu. 1945 m. jis išleido darbą padariusį jį nemariu – „Sinuhę egiptietį“. Ši knyga puikiai tiko ir masiniam skaitytojui – nes keturis dešimtečius, visu Šaltojo karo laikotarpiu, buvo skaitomiausias užsienio kūrinys JAV. Tačiau giliau pakapstęs skaitytojas galėjo rasti čia daugybę paralelių. Šlovę prarandantis Egiptas priminė sugriuvusią senąją Europą, nuožmūs ir iki dantų apsiginklavę hetitai – nesėkmingai pasaulio tvarką bandžiusį perkonstruoti Trečiąjį reichą, o suktas ir padėtį sau geriausiai išnaudojantis Babilono valdovas įtartinai priminė patį Staliną. Kūrinyje savaip išpranašautas komunizmo triumfas ir jo žlugimas, o gal – ir pakartotinio atėjimo, daug gudresnėmis formomis galimybė. Tęsia šias temas ir kituose savo kūriniuose – ar jie vyktų senovės etruskų, ar Romos imperijos laikais, o gal ir viduramžių Europoje. Įžvalgiai ir labai netikėtai pokario laikams, didžiulis dėmesys paskirtas musulmonų pasauliui ir bandymui jį suprasti. Čia tiesiog reikėtų paskaityti „Mikaelį – sultono tarną“ – daug ką padėtų atsakyti ir mūsų dienoms . Galų gale – ir liūdnasis „Mirties angelas“ – tragiškai liūdna meilės istorija, vykstanti 1453 m., žlungant kitados galingai civilizacijai. Žlungant taip, kad įsivaizduoji save stovintį tarp Konstantinopolio griūvančių mūrų ir matai lenktus kardus, kurie nušnios galvas visų, kuriuos kada nors mylėjai, o tau belieka pažiūrėti didžiausiam priešui į akis ir iškėlus galvą oriai nusišypsoti.
Civilizacijos žlugimas ir susidūrimas su pranašesne, agresyvesne, prievartinis žmonių tradicijų ir jų pamėgų gyvenimo formų keitimas – nuolatinė Waltari tema. Nuo senovės Egipto iki XVI a. šie motyvai jo romanuose nuolat atsikartodavo ir taip jis perteikė savo gyvenamąjį metą. Tačiau ne tik tai. Kiti ryškūs motyvai – likimas, prieš kurį nieko negali padaryti net galingiausias žmogus, milžiniškas noras gyventi tada, kai viskas aplink griūna ir atrodo, kad gyventi neverta labiausiai ir galiausiai skaudi meilė, kuri iš pažiūros teikia visiems tik skausmą ir kančią, tačiau yra tokia galinga, kad jokios fizinės ir dvasinės sienos, bei ribos, įskaitant ir pačią mirtį, nėra pajėgios jos įveikti.
Waltari romanų herojai kentėjo ir kankino patys, buvo skaudinami ir skaudino patys, buvo išduodami ir išdavė patys. Skaityti šiuos nuotykius ne visada smagu, nes supranti, kiek kainavo visa tai parašyti. Įsijausti tiek į civilizacijų, tiek į pavienių žmonių likimą ir matyti tai, kas amžina nuo seniausių laikų iki dabar, ir nei velnio nepasikeis nei ateityje. Gal todėl Waltari gyvenimas nebuvo lengvas – jis negalėjo suvaldyti savo nuotaikų svyravimo, nuolat sirgo depresija, nemiga, o negalėdamas prakalbinti savo herojų panirdavo ir į besaikio gėrimo liūną. Tačiau tai tik parodo jį visame žmogaus dramatizmo šviesoje su silpnybėmis, be kurių jis niekada negalėjęs būtų nuveikti to ką nuveikė.
Šį žmogų, kuris savo romanais pasaulyje išgarsino ir visą Suomiją, o kartu prisidėjo prie žmonių civilizacijos raidos bendriausia prasme, geriausiai apibūdina keli dalykai. Vienas, mano galva, labai tikslingas – kad vienas mėgstamiausių Waltari dalykų buvo greitis. Bet jis taip ir nesugebėjo per save perlipti ir pradėti vairuoti pats, todėl jį vežiojo jo duktė, taip pat tapusi rašytoja. O kitas yra citata iš ,,Sinuhės egiptiečio“. Tai dovanėlė tiems, kas nepatingėjo perskaityti iki galo. Aš negaliu perteikti nei mažiausios tūkstantosios dalies to, ką patyriau vartydamas tuos puslapius. Jei kas gali gali ši trumpa citata. ,,Tas kas kaupia žinias, kaupia skausmą“. Mano galva didžiausia vertybė, kad kūrinio herojus kuris tai nuolat kartojo… vis tiek jas kaupė.