Dar kartą perskaičiau Lietuvos Respublikos Susirinkimų įstatymą. Esu pati ne kartą organizavusi mitingus, piketus eitynes, todėl pagal keistas to keisto įstatymo procedūras esu prašiusi renginiui leidimo ir jį gavusi. Tose akcijose beveik visuomet rasdavosi kitaminčių, tačiau niekada nesu skatinusi žaliaraiščių tvarkdarių ar policijos pareigūnų imtis kokių nors priemonių prieš kitokį plakatą laikantį ar kitokią skanduotę skanduojantį žmogų ar grupę žmonių. Tiesiog iki šiol maniau, kad į sankcionuotas viešas akcijas gali ateiti kiekvienas, kartais – ir nepritariantis organizatorių nuomonei.
Tačiau pora šiemetinių sankcionuotų daugiatūkstantinių akcijų bei masinis Tautos Kovo 11-osios šventimas privertė pasikartoti Lietuvos Respublikos Susirinkimų įstatymą. Ir jame nėra nuorodos, kad kitokią nuomonę reiškiančius asmenis reikia atskirti nuo sankcionuoto renginio dalyvių. Kam tramdyti žmones, pasitelkus net raitąją policiją ar stebėjimo aparatus danguje, kol kitaminčiai tik skanduoja ar laiko nepritariančius plakatus? Kam tarsi rąstą tampyti po Gedimino prospektą Lietuvos Respublikos Seimo narį, kam „neriboti“ jo laisvės uždedant antrankius? Jau folkloru tapo vasarinė Vladimiro Simonko atrakcija, kai vieno vyriškio su ožiuku neįleido į vaivorykštės spalvomis nušvitusią Lukiškių aikštę? Delfi.lt tiesioginės transliacijos metu aiškiai matyti, kaip vis dėlto kažkokiu būdu į renginį patekęs žmogus šventė kaip lygus su lygiais bei prisėdęs ant žolės su savo atsivestuoju draugu taikiai gėrė vandenį iš vieno butelaičio. Įdomu, kas šiems dviem nutiko, nes renginiui baigiantis mačiau, kaip pareigūnai vyrą grūdo į policijos automobilį. Ir jeigu ne įžvalgūs akcijos dalyviai, ožiukas būtų likęs vienas tuštėjančioje aikštėje. Žodžiu, „areštavo“ abu, nors publika ir skandavo: „Ožiukas nekaltas“, „Laisvę ožiukui“… Taigi, kaip buvo nubausta ir už ką kentėjo ši porelė?
O ar pamenate didingą Kovo 11-osios šventimą? Renginio dalyviams visaip trukdė nemokantis švęsti Vilniaus Artūras: visokių baobabų ir kitokių atrakcijų Gedimino prospekte pristatė, vaikų piešinius kaip skalbinius išdžiaustė ir… gatvę užtvėrė. Na, ir kas. Argi galima užtvenkti upės bėgimą? Milžiniškos važiuotos, ratuotos, raitos policijos pajėgos neturėjo ką veikti. Na, saugojo kelis kitaminčius skanduotojus, tačiau į juos niekas nekreipė dėmesio. Kiekvienas turi teisę būti vertas savo saviraiškos. Pareigūnų grobis tądien buvo keli girtuoklėliai, kuriems kiekviena diena balius, jei tik gėralo turi. O išdidi Tauta išdidžiai šventė savo Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir tam nepajėgė sutrukdyti jokie susirinkimų įstatymai…
Kaune rudenį vykusiame „Kitokios Lietuvos“ mitinge organizatorių apsaugininkai bei policijos pareigūnai užsipuolė ramiai stovintį žmogų, laikantį lyg ir renginio temos neatitinkantį plakatą. Tačiau plakatas neskatino jokios neapykantos, tiesiog atspindėjo jį laikančiojo įsitikinimus bei viešojoje erdvėje sklandančią informaciją. Pareigūnai nuo žmogaus atstojo tik tada, kai pasidomėjau, kokį Lietuvos Respublikos Susirinkimų įstatymo straipsnį vyras pažeidė, ir kai pagausėjo užpultąjį palaikančiųjų būrelis. Žodžiu, kai atsirado liudininkų.
Mitinge Vienybės aikštėje (2013-09-14, Kaunas). Šarūno Bulotos nuotr.
Paklausę vyro pavardės, pareigūnai bėgo prie automobilyje esančio kompiuterio išsiaiškinti, kas čia toks turi kitokią nuomonę „Kitokios Lietuvos“ mitinge. Išsiaiškinę nurimo ir pareigūnai, ir mitingo apsauginiai. Vėliau nuobodžiaujantiems pareigūnams parodžiau kitą plakatą, mano nuomone, kurstantį religinę nesantaiką, tai man buvo atsakyta: „Tuo plakatu organizatoriai nesiskundė…“
Keistas Lietuvos Respublikos Susirinkimų įstatymas veikia gana keistai, nes paisoma ne konkrečių jo nuostatų, o to, kuris ko paprašo, nebūtinai žinantis, kad toks įstatymas iš viso yra. Visi susirinkusieji akylai stebimi, mažne skenuojami, akimirksniu nustatoma asmens tapatybė.
Todėl ta pačia proga noriu kreiptis į portalų komentatorius. Jeigu jau masiniuose renginiuose tapatybė nustatoma ČIA ir DABAR, ponai, nebūkite bailiai, nesislapstykite už pseudonimų, nes JŪS ir JŪSŲ kompiuteris ar mobilusis akimirksniu indentifikuojamas. O jei dar komentaro rašymo metu prie kompiuterio laikote pasidėjęs mobilųjį, JŪS jau atpažįstamas vos ne kiekvienam prieinama programa. Juk ne bagažinėje esate ir ne BPT skambinate.
Įrodykime mus, o ne Lietuvos valstybės priešus iš neturėjimo ką veikti sekančius arba dėl nusikalstamo neveiklumo taip „pramogaujančioms“ struktūroms, kad esame ne bailiai. Kiekvienas asmeniškai pradėkime keisti situaciją Lietuvoje nuo savęs. Patys, o ne keiksnodami ir kaltindami kitus. Patikėkite – tai visai nebaisu. Mano lūpomis byloja patirtis, nes komentarus pasirašau savo pavarde. Beje, kai kurios svetainės skelbia kompiuterių IP adresus, kai kurios registruoja komentatorius.
Išdrįskime būti savimi, tuomet mūsų nebegąsdins kiti. „Baimė – tautos nelaimė“ – tokius plakatus laikėme didžiuosiuose Sąjūdžio mitinguose, todėl palinkėkime LAIMĖS vienas kitam ir rašant komentarus, ir savąją nuomonę į viešąsias akcijas atsinešant…