Fake news fenomeną reikia iš naujo apsvarstyti, kaip sakoma, re-konceptualizuoti. Dabartinė vyraujanti prasmė ne visiškai atitinka tikrovę. Juk dabar manoma, kad Fake news užsiiminėja tik Rusija ir dar D.Trumpas. Fake news yra kažkur ten, kur blogiečiai kažką rezga prieš mus.
Tačiau Fake news jau seniai yra pas mus namie. Tai net yra arčiau mūsų odos negu mes įtariame. Ką reiškia tokie fenomenai ir kaip adekvačiai suvokti tokius reiškinius kaip:
– „tiriamosios žurnalistikos“ veikėjas (vadinamasis žurnalistas) ne pirmą kartą pagaunamas atidirbinėjantis užsakovams, t.y. iš savo žurnalistinės profesijos darantis biznį, vienų interesų grupių užsakymu už pinigus dergiantis kitas grupes, asmenis, organizacijas.
Užtenka palementi kai ką tokio apie „suklydau, praėjau pragarą (katalikiška užuojauta neva visuotinai mušamam žmogui), neteisinu savęs, savo darbu įrodysiu vertę“. Ir ką mes girdime? „Šarūnai, mes su tavim!“, „Pasitikiu Šarūnu!“.
Tūkstantis pažangiųjų smart facebooko vartotojų jau pasirengę važiuoti toliau. Užmarštis trunka 15min. – taip kaip parašyta žiniaskaidos priemonės pavadinime, galime liūdnai pajuokauti.
– be 5 min. valdančioji partija „Liberalų Sąjūdis“ pagaunami už rankos: lyderis ima šimtatūkstantines sumas. Paviešintuose „MG Baltic“ vadovų pokalbiuose ši partija vadinama nuosavu projektu. Ką mes vėl matome? „Masiulis ėmė vienas, mes visi kiti esame švarūs, balsuokite už liberalizmą Lietuvoje“. Ir balsuoja.
– E.Jakilaitis – eilę metų stumiantis jam priimtinas politines linijas ir menkinantis oponuojančias politines idėjas – pagaunamas mintantis iš viešųjų pinigų (LRT 40 milijoninio biudžeto) per savo įsteigtas VšĮ.
Užfiksuotas klasikinis interesų konfliktas: negali žurnalistas, ir dar politinių temų pirmaeilis žurnalistas, užsiiminėti prodiuserine veikla, nes kyla grėsmė, kad jis atidirbinės savo užsakovams.
Ką mes matome po to: iš LRT „išėjęs“ žurnalistas lyg niekur nieko per nacionalinį transliuotoją veda Prezidento antrojo turo debatus – bene politiškai reikšmingiausią ir viešai labiausiai matomą nacionalinį renginį.
– populiarūs facebooko veikėjai, vadinamieji viešosios nuomonės formuotoja, vėlgi „pagaunami“ ir patys prisipažįsta, kad ima pinigus už „nuomonę“. Tai nė kiek nesukliudo jiems be vargo pakliūti, ką pakliūti – būti nuolat transliuojamiems didžiausių Lietuvos žiniasklaidos priemonių.
Čia tik keli ir turbūt ne patys svarbiausi pavyzdžiai. Fake news yra kažkas daugiau nei primityvus žinių formavimas apie karinius veiksmus ar lėktuvo katastrofas.
Melagingų žinių šaknys driekiasi į mūsų nelaimingą sąmonę/pasąmonę, kuri trokšta tikėti, kad viskas bus FINE ir dėl šio malonumo mes pasiryžę atleisti visas „klaidas“.
Ponas niekuomet neišsilaikytų be vergo savanoriško palaikymo. O šiuolaikinės technologinės-socialinės platformos palengvina „malonumo“ sklaidą. Fake news fenomene yra didžiulis savanoriškumo užtaisas.
Fake News At Home yra kažkas labai natūralaus, savaiminio ir sistemingai nuoseklaus. Kaip teisingai pasakytų neomarksistai, tai yra išnaudotojiškos sistemos savęs reprodukcija.
Ta pačia proga rekomenduoju Justo Mundeikio straipsnį (ČIA) apie dar vieną fake news – vieną svarbiausių Lietuvoje.
Šiuolaikinio universiteto reklamoje, ypač politikos mokslų studijoms, reikėtų skelbti: „Jei mes tavęs nepažadinsime, tavęs nepažadins niekas“ arba „Jei nestosi pas mus, linkime saldžių sapnų su Černiausku / Užkalniu / N.Mačiuliu / Tapinu…“. Be abejo, taip ad hominem rašyti negalima, nes yra labai neetiška.
O jei rimtai, tai kritiškumo ugdymas tampa lemiamu uždaviniu techno-totalitariniame pasaulyje. Arba esi kritiškas, arba esi vergas.