Žurnalas „Miškai“
Lapkričio 7 d. Vilniaus geležinkelio stotyje nuskambėjo paskutinio šimtadienio iki istorinės jubiliejinės Vasario 16-osios ženklas – ilgo šventinių renginių, projektų, programų traukinio garvežio švilpukas. Supažindinti žiniasklaidai su plačiai užsimotu sukakties šventimo planu organizatoriai gal tyčia pasirinko ne kokią šventovę ar prabangius rūmus, o profaninę vietą – stoties salę, kur žmonės neužsibūna, praeina užsiėmę savo rūpesčiais bei nešini nešuliais ir kažkur išskuba. Potekstė turbūt tokia: ši sukaktis nėra kažko pabaiga, tai tarpinė stotelė skubant į naujo šimtmečio darbus. Tą ir pabrėžė vienas iš plano kūrėjų istorikas dr. Norbertas Černiauskas: švenčiame ne vienos dienos, ne Akto pasirašymo dieną, bet šimtmetį kaip visumą, todėl minėdami šventę turėtume nepamiršti ir to, kaip sutikti naują šimtą metų.
Beje, tądien pavakary iš Vilniaus stoties į Klaipėdą išvažiavo Šimtmečio ekspresas – jo keleiviai tapo šventės programos dalyviais, galėjo klausytis ir dr. N. Černiausko paskaitos apie svarbiausias šimtmečio datas.
Ir nežymios datos žymios
Vilniaus geležinkelio stotis tikriausiai atsimena nemažai faktų, lyg ir nereikšmingų mūsų nepriklausomybės atkūrimo istorijoje, bet įsipynusių į svarbių įvykių grandinę. Antai sovietų laikais prie stoties pastato sienos pritvirtinta lenta bylojo, kad 1895 m. čia buvo atvykęs Leninas susitikti su vietiniais marksistais. Nulėmė tas apsilankymas ką nors ar ne, bet po poros dešimtmečių, kai žlugo Rusijos užmojai Pirmajame pasauliniame kare, tas pats Leninas padėjo imperijos tvarką apversti aukštyn kojom ir susidaryti turbūt mums palankesnei geopolitinei situacijai.
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. rugpjūčio 15 d. į Vilnių specialiu traukiniu, strigdamas karinių ešelonų užkimštose stotyse, atvyko pats Rusijos vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, didysis kunigaikštis Nikolajus Nikolajevičius Jaunesnysis. Stotyje jį pasitiko Rusijos 1-osios Nemuno (kitaip dar Vilniaus) armijos vadas generolas P. Rennenkampfas (kilęs iš Estijos vokiečių) su savo štabu. Patikino, kad viskas klojasi pagal planą, jo daliniai įžengė į Prūsiją.
Antrasis Žalgirio mūšis?
Pirmosiomis karo savaitėmis Rytprūsiuose P. Rennenkampfo 1-oji armija, į pietus nuo jos gen. A. Samsonovo 2-oji rusų armija sėkmingai žygiavo vakarų kryptimi. Prieš jas veikė tik neprilygstanti galiomis vokiečių 8-oji armija, nes pagrindinės kaizerio pajėgos buvo sutelktos Vakarų fronte. Pagal rusų planą 2-oji armija turėjo apeiti vokiečius iš užnugario ir atkirsti kelią pasitraukti už Vyslos, po to abi kartu vokiečius sutriuškinti ir perėjusios Vyslą žygiuoti paimti Berlyno. Išėjo kitaip. Vadovavimą vokiečių pajėgoms perėmę strategai P. Hindenburgas ir E. Ludendorffas nusprendė išnaudoti rusų dalinių atotrūkį ir sudoroti juos paeiliui, pirmiausia visas pajėgas permesti prieš Samsonovo 2-ąją armiją, ją netikėtai apsupti ir sunaikinti. Operacija įvykdyta rugpjūčio 26–30 dienomis, 2-oji armija visiškai likviduota, žuvo ar pasidavė į nelaisvę 130 000 rusų karių, generolas Samsonovas nusišovė.
Visa tai atsitiko nelabai toli nuo Tanenbergo miestelio, nuo tų vietų, kur prieš 500 metų vyko Žalgirio mūšis. Abu mūšiai Vakarų istoriografijoje vadinami tuo pačiu vardu: battle of Tannenberg, Schlacht bei Tannenberg…
Mes žinome, kad Žalgirio mūšis pakeitė tolesnę senosios Lietuvos istoriją. Kiek tasai Tanenbergo, arba antrasis Žalgirio, mūšis buvo lemtingas Lietuvai? Tiek, kad atsidūrėme iki karo pabaigos ne Rusijos, o Vokietijos okupuotoje zonoje, čia ir išaušo Vasario 16-oji, nors dabar spėlioti, kas būtų, jeigu nebūtų, nėra prasmės. Tik verta prisiminti, kad Pirmajame pasauliniame kare abiejose fronto pusėse už kažkieno reikalus kariavo ir žuvo daug lietuvių. Po Vasario 16-osios jie kariavo už Lietuvos išlikimą.
Valstybę kūrė ne tik signatarai
Apie Vasario 16-osios aktą kalbama ir rašoma daug daugiau negu apie tą Nepriklausomybės karą, nors tik jame Lietuva atkurta de facto. Rodos, Antano Smetonos žodžiai: „Nieko nesveria tautos teisė, jeigu jos neparemia tautos kalavijas.“ Apie tą karą keliais frontais moksleiviai iš savo vadovėlių sužino turbūt mažiau negu apie Napoleono sutriuškinimą Rusijoje. Kautynių vietos – visa Lietuva, iki Suvalkų, Augustavo dab. Lenkijoje, iki Uždauguvio Latvijoje; jų ne mažiau nei akmenų sukrauta į paminklą žuvusiems kariams Kaune priešais Karo muziejų. Gerai, kad kai kurios vietos paminėtos šimtmečio jubiliejaus programoje „Keliauk ir pažink“ tarp 100 aplankytinų objektų, o kas galėtų išvardyti visas, parodyti, papasakoti, kokia turizmo įmonė mums tai pasiūlytų vietoj kelionės į pietų palmių kurortus?
Per šį karą ir kitas ginkluoto pasipriešinimo kampanijas žuvo nemažai mūsų karių, bet dauguma jų kapų nežinomi, atminimo ženklai per sovietmetį sunykę arba sunaikinti ir užmiršti, būtų ką bent vieną vasarą veikti savo namuose „Misijos Sibiras“ žygeiviams. Tokių pavyzdžių, kaip kad, pvz., Obeliuose atstatyto paminklo žuvusiems 1941 m. birželio sukilėliams istorija, nėra daug.
Šlubuojanti atmintis
Valstybė buvo kuriama ne tik karo lauke – daug pasiaukojusių ir dabar retai beprisimenamų žmonių nuvertė kalnus įvairiuose tarnystės baruose. Argi ne politinis žygdarbis buvo prelato M. Krupavičiaus inicijuota demokratiška ir patriotiška 1922 m. žemės reforma, kurios raidė ir dvasia šiandien, deja, pamiršta?
Štai sostinės Vilniaus gatvėje prie gražaus namo pritvirtinta atminimo lenta sako, jog čia gyveno visuomenės veikėjas, 1916–1918 m. Vilniaus miesto valdybos narys Nachmanas Rachmilevičius. Tik tiek. Gal ir galima laikyti nuopelnu darbą vokiečių okupacinėje miesto administracijoje, bet tas pats N. Rachmilevičius, Heidelbergo universiteto auklėtinis, filosofijos daktaras, nuo 1918 m. buvo Lietuvos Valstybės Tarybos narys, 1920–1922 m. Steigiamojo Seimo narys, 1918–1920 m. prekybos ir pramonės viceministras, 1933 m. apdovanotas Gedimino ordinu, o išvykęs į Palestiną nuo 1935 m. buvo Lietuvos generalinis konsulas Tel Avive. Apie tuos jo darbus Lietuvai – nė užuominos. Gal netyčia, jeigu Vanagaitės–Zuroffo tipo istorikai nusirašinėdami KGB archyvus neaptiko tokių žinių, gal tyčia, jeigu kažkam parankiau ir pelningiau žydų ir lietuvių santykių istoriją rodyti mums ir pasauliui tik per holokausto prizmę, laužiančią ir iškreipiančią tikrą vaizdą.
Nepriklausomybės kare Lietuvą gynė ir žydai savanoriai, nemažai jų žuvo, 19 buvo už narsą apdovanoti Vyčio Kryžiumi. 1933 m. įkurta Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime, sąjunga turėjo apie 3 000 narių, organizacijai vėliavą įteikė pats Lietuvos prezidentas A. Smetona… Bet tokie faktai formuojant čia ir svetur kreivą viešąją nuomonę apie Lietuvą yra nepatogūs, kaip ir tiesa, kad holokaustas, konclageriai, masinės tremtys į Rytus ir Vakarus, partizaninis karas, kraujo upės, išžudyti ir sudeginti ištisi kaimai – visa tai vyko, kai Lietuvos valstybė buvo sunaikinta ir nebebuvo kam apginti savo žmonių, piliečių nuo represinių svetimų režimų.
Ne visiems šventė ta pati
Turbūt ne tą patį reiškia valstybės atkūrimo sukaktis įvairioms tautinėms bendrijoms. Lietuva turi daugiaamžę tautybių sambūvio patirtį, ne visais atvejais ji buvo ir yra rožinė, be dėmių. Deja, ne visi kitakalbiai piliečiai apie savo valstybę gerai informuoti, tokie yra lengviau pasiekiami nedraugiškos, kiršinančios propagandos. Jubiliejaus programoje nematyti veiklų, kurios padėtų visiems, kad ir kokiai tautinei grupei priklausytų, suvokti valstybės šimtmečio esmę ir prasmę. Matyt, tai paliekama pačių tautinių bendrijų iniciatyvai.
Pasilyginkim su Suomija. Suomiai šiemet gruodžio 6 d. švenčia savos valstybės įkūrimo šimtmetį. Šventės devizas „Išvien“, pabrėžiama: tai šventė visiems suomiams ir Suomijos draugams. Kiekvienas – asmuo, klubas, organizacija ar įmonė – į bendrą ištisus 2017 metus trunkančią programą galėjo siūlyti savo projektą, tinkami įtraukti į duomenų bazę, kiekvienam prieinamą internete. Tarp daugybės čia yra ir radijo DongXiNanPei laidos kinų mandarinų kalba apie imigrantų iš Azijos susikurtą gyvenimą naujoje tėvynėje Suomijoje. DongXiNanPei (reiškia „rytai, vakarai, pietūs, šiaurė“) valandos trukmės laidos transliuojamos trijuose Suomijos miestuose, taip pat internetu, jas rengia savanorė imigrantė Yilin Ly-Setala, finansiškai remiant visuomeninėms šviečiamosioms organizacijoms. Beje, mes taip pat turime kinų (ir ne tik) imigrantų. Ar jie ką nors sužinos apie Lietuvą, mininčią šią svarbią sukaktį?
Trys šventės spalvos
Daug kur yra skambėjusi graži patriotinė jurbarkiečio kompozitoriaus Kęstučio Vasiliausko daina „Brangiausios spalvos“, prasmingas jos posmas:
Geltona spalva – tai saulė,
Žalia – tai laukų spalva,
Raudona spalva – tai mūsų kraujas,
Kartu jos – tai Lietuva.
Pagal mūsų Trispalvę, tik kitaip interpretuojant spalvų prasmę, visas jubiliejaus šventės veiklų srautas programoje skiriamas į tris kryptis: „Pažink“ – skiriama praeičiai ir dabarčiai: kviečia pažinti šalį, jos laimėjimus ir herojus, suvokti šimtmečio istorinį naratyvą; „Švęsk“ – skirta dabarčiai: kviečia visuomenę prasmingai švęsti Vasario 16-ąją; „Kurk“ – skirta ateičiai: skatina įsitraukti ir aktyviai dalyvauti kuriamajame darbe, savanorystėje, įprasmina kertinę nuostatą, kad svarbiausias šimtmečio herojus – kiekvienas kuriantis Lietuvą žmogus.
Į jubiliejaus minėjimo programą įeina daug kas: informacinės kampanijos, akcijos, forumai, konkursai, parodos, filmai ir t. t, mūsų artistų pasirodymai pasaulio scenose, Lietuvos kultūros ir meno pasiekimų reprezentacija užsienyje – 75 renginiai įvairiose šalyse. Šventė turėtų įtraukti žmones visoje Lietuvoje, nuo sostinės iki seniūnijų, vietos bendruomenių, mokyklų, taip pat ir lietuvius svetur.
