Nedori ar neišmanėliai? Toks klausimas natūraliai kyla toliau gilinantis į projektus, už kuriuos buvo atsakingas Rokas Masiulis. Vienas iš jų – suskystintų gamtinių dujų (SGD) laivo-saugyklos nuoma ir galimybės jį įsigyti.
Per SGD terminalo laivo pasitikimo ceremonijos spaudos konferenciją prezidentė D. Grybauskaitė žurnalistams sakė, kad Lietuva gali pati ir jokiu būdu nekeliaklupsčiaus nei prieš Briuselį, nei prieš kitus – „Lietuva išdrįso padaryti pati, nelaukdama, kol Briuselis ar kas nors pasiūlys pinigų“, – sakė ji, tačiau kaip įžvalgi ekonomistė negalėjo nežinoti, kad labai greitai dėl tokio išdidumo atrodysime kaip kvailiai, kurie nepasinaudojo mums teikiamomis tiek ES, tiek bičiulystės su artimiausiais kaimynais galimybėmis.
Lenkija pasienyje su Vokietija terminalui statyti gavo apie 40 proc. ES paramos, pasinaudojo net keliomis programomis. Taip pat būta pasiūlymų rasti geriausią sprendimą drauge su Latvija ir Estija. Padėti siūlėsi ir Lietuvos verslas, kuris žadėjo negailėti investicijoms reikalingų lėšų. O Lietuvos vadybos ir politikos elitas nutarė priimti bene patį blogiausią ekonominiu požiūriu sprendimą – laivą-saugyklą nuomoti. Klaipėdos SGD terminalas pagal galią ir dydį yra pastatytas trims Baltijos šalims, tačiau mes terminalą turime išlaikyti vieni, nesutarti ir nepasiūlyti jokie instrumentai, kurie sumažintų Lietuvos kaštus.
Apibendrinant terminalo laivo nuomos ir išlaikymo aplinkybes, į akis labiausiai krenta šie faktai:
SGD laivo nuomos suma per dešimt metų sudarys apie 600 mln. eurų. Aišku, bus bandymų gintis sakant, jog šios sumos didžiąją dalį sudaro įgula, techninė priežiūra ir kt., bet, pagal mūsų turimus skaičius, už laivą (kaip daiktą) mes per 10 metų sumokėsime, apie 535 mln. eurų. Preliminariais paskaičiavimais, veiklos išlaidos, valdymo išlaidos bei įgulos nuomos kaštai sieks apie 65 mln eurų. Jei laivas būtų mūsų nuosavybė, mums tektų mokėti tik šią mažąją dalį.
„Oxford Institute for Energy Studies“ atliko SGD laivų statybos kaštų analizę ir rėmėsi sutartyse dėl laivo statybų pateiktais duomenimis. Šis institutas nurodo, kad laivo „Independence“ statyba kainavo 250 mln. JAV dolerių (šios dienos kursu išeina apie 231 mln. eurų). Tokią sumą sumokėjome per maždaug penkerius nuomos metus, tad, jei iš pat pradžių būtų buvęs priimtas sprendimas laivą pirkti, jį savo nuosavybėje būtume turėję jau apie 2019 metus.
Tačiau 2012 m. buvo priimti kitokie sprendimai. Pirkti laivą R. Masiulio pasirašytos sutarties „dėka“ galėsime tik 2024 m., pasibaigus nuomos sutarčiai. Jos anksčiau nutraukti praktiškai neįmanoma, nes sutarties nutraukimo mokestis siektų tiek, ar net daugiau, nei kainuotų laivo nuoma iki 2024 m.
Viskas taip pripainiota ne Lietuvos naudai, tad laivo pirkimas po nuomos sutarties pasibaigimo 2024 m. kainuos dar apie 160 milijonų eurų. Vadinasi, beveik 760 milijonų eurų (600 milijonų eurų už dešimtmetį trukusią nuomą ir 160 milijonų eurų laivo pirkimas) yra ta kaina, kurią būsime sumokėję, kai savo nuosavybėje 2024 m. turėsime SGD laivą – saugyklą. Ir tai ne vienintelis epizodas, rodantis ekonominį nuostolingumą, kurį šis neūkiškai sudarytas sandoris atnešė Lietuvai, bet apie tai – kitame epizode.
Sunku įsivaizduoti, kaip konservatoriai ir R. Masiulis SGD terminalo likimą būtų sprendę toliau, jei tik būtų buvę valdžioje. Nes jau jo įgyvendinimo pradžia buvo gaubiama paslapties šydu, politikai ir ypač elitas nutylėjo, jog 2011 m. rugsėjo 3 d., Roko Masiulio vadovaujama AB „Klaipėdos nafta“, kaip matome dokumentuose, neturėdama nei šalies Vyriausybės suteiktų įgaliojimų, nei įmonės akcininkų sprendimo, pradėjo įgyvendinti SGD terminalo projektą. Projekto įgyvendinimas pradėtas įteisinti tik prieš pat sutarties dėl nuomos pasirašymą ir tęstas netgi po jos. Toks sprendimas įteisinti tai, kas iš esmės de facto įvyko, kitose demokratinėse valstybėse jau būtų įvertintas ir pripažintas teisiškai ydingu.
Su šiuo epizodu dalinuosi „Oxford Institute for Energy Studies“ informacija apie tai, kiek kainuoja pastatyti laivą-saugyklą.
