Justina Gafurova | respublika.lt
Šiuo metu Seime planuojami Lygių galimybių įstatymo pakeitimai. Tačiau akylesniems į akis krito jau galiojančios įstatymo nuostatos. Pasirodo, šiame įstatyme negalioja Konstitucijoje kiekvienam piliečiui numatyta nekaltumo prezumpcija.
Lygių galimybių įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises, teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tačiau panašu, kad įstatyme pažeidžiama kiekvienam asmeniui garantuojama nekaltumo prezumpcija.
Naujuoju įstatymo pakeitimo projektu savo socialinio tinklo anketoje pasidalino mama iš Kauno. Projekte matyti frazės, nurodančios, kad, esant skundui dėl diskriminacijos ir skundą nagrinėjant teisme arba kompetentingose institucijose, daroma prielaida, jog diskriminavimo faktas buvo: „Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas.“
Moteris nustebo, nejau taip planuojama keisti įstatymą. Tokiu projektu susidomėjo ir politologas Vytautas Sinica. Sureagavo ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas, teisininkas Ignas Vėgėlė. „Įspūdinga“, – trumpai įvertino teisininkas, pabrėžęs, kad projektui jau pritarta Seimo žmogaus teisių komitete, kuriam vadovauja profesionaliu gėjumi arba Okeanide save vadinęs Tomas Vytautas Raskevičius.
Tačiau tiesa tokia, kad keičiama kita įstatymo dalis. O nuostata, kad „skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas“, yra galiojanti jau dabar. Ji įrašyta šiuo metu galiojančiame įstatyme.
Panašu, toks pokytis įstatyme atsirado prieš daug metų. Įstatymo projekto pakeitimas registruotas dar 2008 m. Tuomet pakeitimus rengusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pasiūlė įstatymą papildyti ketvirtuoju straipsniu „4 straipsnis. Įrodinėjimo pareiga“. Jame rašoma, kad, „teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių ir juridinių asmenų skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl diskriminacijos lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas..“ Beveik nepakeista straipsnio nuostata buvo išlikusi iki šiol.
Tiesa, dabar siūloma praplėsti diskriminacijos atvejus, papildant priekabiavimo, seksualinio priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti, persekioti, priešiško elgesio ar neigiamų padarinių dėl skundo dėl diskriminacijos pateikimo, dalyvavimo byloje dėl diskriminacijos ar pranešimo apie diskriminaciją atvejais.
Interviu kalbamės su Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininku Vytautu Budniku:
Ar toks galiojantis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, kurioje numatyta, kad „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“, taip pat „asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas“?
Taip. Jis prieštarauja Konstitucijai. Įstatymu yra įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, kuri tikrai tokiomis frazėmis yra pažeidžiama. Nekaltumo prezumpciją būtų galima ignoruoti tik tais atvejais, kai ginamos socialiai pažeidžiamos grupės. Pavyzdžiui, ginant vaikų teises.
Tai tik parodo, kad genderistinė ideologija Lietuvoje įsitvirtina įvairiomis formomis. Mums vis kalbama apie lygias galimybes, bet panašu, kad norima ne sulyginti galimybes, o žmones sulyginti pagal lytis ar net kalbą, kad tik kito neįžeistų. Taip ir gimė sąvoka „žmoga“. Tai yra ne lygių galimybių, o žmonių sulyginimo principas, kad tarp mūsų neliktų skirtumų.
Jeigu moteris negauna darbo, nes yra moteris, reikia su tuo kovoti. Bet tokiais įstatymais siekiama ne to. Juk esame pratinami prie lyčių proporcijų darbuose, valdymo organuose. Vadinasi, reikalaujama žmones priimti į darbą ne pagal kompetencijas, o pagal lytį. Nesvarbu kompetencijos ar darbo kokybė. Nesvarbu, kad valdžioje atsidurs koks idiotas, svarbu, kad būtų lygybės principas. Kur mes einame…
Ką tai reiškia žmogui, kuris apkaltinamas diskriminacija?
Įtraukiant nekaltumo prezumpcijos atsisakymą į įstatymą, žmogus pakliūva į sudėtingą situaciją. Galima sakyti, kad taip sukuriamas politinio susidorojimo instrumentas. Bet kas galės apkaltinti kitą žmogų diskriminacija dėl lyties ar lyties tapatybės, paduoti skundą, o tas, kuris apkaltintas, turės gintis. Žmogus įtraukiamas į teisinę mašiną, kur bus priverstas murkdytis ir įrodinėti, kad yra nekaltas. Toks instrumentas kuriamas tam, kad visuomenei būtų galima primesti tam tikrą valią. Politinėje plotmėje tai gali būti labai efektyvu.
Kas šiandien turėtų sureaguoti, kad toks įstatymas būtų pakeistas, galų gale, kad panašios sąvokos neatsidurtų kituose teisės aktuose?
Geriausia būtų, kad sureaguotų visuomenė. Tai yra efektyviausias būdas. Pavyzdžiui, kai gyventojai rašo laiškus Seimo nariams ir taip parodo, kad kažkam prieštarauja. Dažnai panašūs provokaciniai veiksmai daromi ir stebima, ar visuomenė reaguos, ar ji tam nesipriešins. Todėl jeigu žmonės yra aktyvūs ir reaguoja, daug ką galima sustabdyti ir pakeisti.
Žinoma, kartais kai kurie įstatymai priimami, net neatsižvelgiant į visuomenės reakcijas. Štai buvo surinkta 70 tūkst. piliečių parašų, bet Seimas vis tiek priėmė įstatymo pakeitimus ir įteisino tris papildomas raides dokumentuose. Jeigu visuomenė tylės, sulauksime dar ne tokių įstatymų.
Prieš daugiau nei dešimtmetį pakeistas įstatymas, kuriame atsisakoma nekaltumo prezumpcijos, tuomet niekam nesukėlė įtarimų?
Visuomenė dažniausiai suklaidinama, kai tam tikros idėjos apvelkamos tokiu rūbu, kaip diskriminacija ar smurtas. Tai yra kapitalinės visuomenės valdymo instrumentai – siekiama suvaržyti visuomenę ir jos laisves, kol galiausiai neturėsime nei žodžio, nei įsitikinimų laisvės, privalėsime vykdyti tai, kas nurodyta.
Galvojimas, kad viskas daroma dėl moterų ar pažeidžiamų žmonių grupių teisių, yra naivus. Tikrai negalima ramiai į tai numoti ranka ir stebėti, kuo tai baigsis. Jeigu nieko nedarome ir tik žiūrime televizorių, manydami, kad kai kurie įstatymai mūsų gal neliečia, labai klystame. Anksčiau ar vėliau jie mus palies. Tai tik laiko klausimas.