Ieva Giedraitytė | Alfa.lt
„Šalis be dokumentinių filmų tradicijos panaši į šeimą, neturinčią fotoalbumo“ yra sakęs Čilės filmų režisierius Patricio Guzmanas kalbėdamas apie savo filmą „Nostalgija šviesai“. Jame Augusto Pinocheto diktatūros metu nužudytų ir Atakamos dykumoje palaidotų artimųjų palaikų ieškantys žmonės palyginti su astronomais.
Ir vieni, ir kiti kažko ieško vienoje geriausių vietų žvaigždžių stebėjimui (ir nužudytųjų kūnų slėpimui). Mokslininkai stebi žvaigždes ir stengiasi išsiaiškinti visatos kilmę, o dingusiųjų be žinios šeimų nariai su beribiu užsispyrimu kasa dykumos smėlį, ieškodami mylimųjų palaikų. Karinės diktatūros metais (1973–1989) dalis be žinios dingusių beveik 40 tūkst. politinių oponentų buvo palaidoti šioje nuošalioje dykumoje. Režimui žlungant, kapavietės buvo iškastos, o palaikai, manoma, išversti į Ramųjį vandenyną ar išbarstyti kalnuose. Apie masinius kapus dykumoje liudija tik likusios kaulų ar daiktų liekanos. Blauzdikaulio, raktikaulio fragmentai ar pamestas batas gali padėti nevilties apimtiems artimiesiems atsakyti į klausimą, kas nutiko jų mylimiems žmonėms, ir su jais atsisveikinti. Nepaisant to, kad vilties ką nors rasti – vis mažiau, vis dar yra tokių, kurie nepasiduoda ir dykumos smėlyje ieško savo artimųjų pėdsakų.
Prisiminti P. Guzmano filmą privertė tai, kad pastarosios dienos nuolat duoda progų susimąstyti apie atmintį, ypač – istorinę ar tautos. Įvykiai Rytuose tarsi verčia savęs klausti: ar apskritai egzistuoja toks dalykas, kaip daugeliui bendra istorinė atmintis? Stebint kai kur atgimstantį susižavėjimą SSRS, norisi savęs paklausti – kas iš tiesų atsimenama, o kas pamirštama ir kodėl.
Neseniai kino teatruose pasirodęs dokumentinis filmas „Nematomas frontas“ kai kurių įvardijamas kaip paminklas Lietuvos laisvės gynėjams. Keista, tačiau be kelių knygų ir tėvų ar senelių pasakojimų, iš tiesų apie visą tarpukarį ar net ir pačius sovietinės okupacijos metus žinau be galo mažai. Akivaizdu, kad sužinoti daugiau noriu ne tik aš – šiuo metu tai yra vienas pelningiausių kino teatruose rodomų filmų. Domėjimąsi mūsų praeitimi liudija ir fenomenali Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų sėkmė.
Prieš pat oficialią filmo premjerą akis užkliuvo už kitos naujienos iš artimai tolimos Lotynų Amerikos. Argentinos Gegužės aikštės motinų organizacijos vadovė Estela de Carlotto po beveik 40 metų surado savo anūką.
Gegužės aikštės motinos susibūrė siekdamos sužinoti, kas nutiko jų vaikams – karinės diktatūros Argentinoje metais (1976–1983) beveik 30 tūkst. argentiniečių paprasčiausiai dingo. Dalies jų kūnai niekada nebuvo rasti – kariškiai politinius disidentus iš lėktuvų išmesdavo į vandenyną. Tuo metu moterims, kurios, kaip ir Estelos de Carlotto duktė, suėmimo metu laukėsi, prieš mirtį leista pagimdyti. Kūdikiai būdavo atiduodami įvaikinti, o iš nevilties paklaikę artimieji tik žlugus diktatūrai galėjo pradėti ieškoti ne tik dingusiųjų palaikų, bet ir gyvųjų, tačiau pavogtų jų vaikų. Manoma, kad tokių buvo apie 500, o šeimynykščiai kol kas rado tik 114. Vadinamosios „močiutės“, kaip ir Atakamos dykumoje mirusiųjų ieškančios moterys, yra pasiryžusios nenuleisti rankų, nepamiršti ir nesusitaikyti.
Karus, diktatūras ar kitas traumas patyrusių valstybių gyventojai žino, kad praeitis – sudėtingas dalykas. Kol vieni atsisako pamiršti, kiti ragina tą padaryti. Pažįstamas čilietis, kuris 1973 metais, A. Pinochetui įvykdžius perversmą, buvo suimtas ir kankintas, nors tuo metu teturėjo 16 metų, nuoširdžiai nesupranta tų, kurie vis dar ieško savo budelių ir siekia nuolat priminti istoriją. „Istorija buvo tokia, kokia buvo. Nenoriu prisiminti, nes nežinau, ką būčiau daręs, jei susidūrimą būtume laimėję mes. Praeitį reikia palikti ten, kur ji yra“, – sako jis.
Panašiai galvojo ir kai kurie lietuviai, atsisakę savo vaikams pasakoti apie lageriuose patirtas baisybes – esą reikia tiesiog gyventi. Iš tiesų, nesugebėjimas užmiršti ir atleisti gali trukdyti dabarčiai – užtenka prisiminti ne vieną valstybę, kur neužgęstantys etniniai konfliktai ir senos nuoskaudos neleidžia kurti dabarties. Tačiau kiti nesutinka. „Tie, kurie turi atmintį, sugeba gyventi trapioje dabartyje, tie, kurie užmiršo, negyvena niekur“, – sako P. Guzmanas.
Prisiminimai, knygos, filmai, nuotraukos – visa tai sudaro dalį to, ką vadiname mūsų praeitimi. Asmenine, šeimos, tautos ar bet kokios kitos „įsivaizduojamos bendruomenės“, su kuria susitapatiname. Net nekalbant apie senovę – kiek mes žinome apie tarpukarį? Kiek „apdainuotos“ ne tik partizaninės kovos, bet ir mažiau garbingi mūsų istorijos puslapiai – žydų likimas šalies miesteliuose, pasirinkimas bendradarbiauti su naciais ar sovietinės Rusijos atstovais, emigruoti ar neemigruoti? Kiek gerai suprantame Vilniaus krašto istoriją?
Keista, kad šį kartą papildyti lietuvišką „foto albumą“ nusprendė režisieriai iš užsienio. Drąsu, nes nuspręsta į filmą sudėti skirtingus liudijimus – konflikte buvo dvi pusės, visi turėjo vienokių ar kitokių motyvų. Sveikintina – juk, jei apskritai verta žiūrėti atgal, geriau žiūrėti į sudėtingą ir nenudailintą praeitį. Tokią, kokią galima rasti ir Sigito Parulskio, Mariaus Ivaškevičiaus, Grigorijaus Kanovičiaus (ir, tikriausiai, kitų, čia nepaminėtų autorių) darbuose. Todėl labiau norėčiau matyti „Nematomą frontą“ ne tiesiog kaip paminklą laisvės gynėjams, o kaip vieną iš nuotraukų, vaizduojančią kelis skirtingus pasirinkimus labai sunkiu ir drąsos reikalavusiu metu.
„Mano dienos nebūtin pasvirę/aš keliauju rudenio taku“, – rašė poetas ir partizanas Bronius Krivickas. Ką galvojo ir jautė tie, kurie nusprendė likti miške, o ne emigruoti? Kaip jie jautėsi, kai suvokė, kad kova iš esmės jau yra pralaimėta? Ką galvojo tie, kurie partizanuose matė priešus? Sudėtingos egzistencinės dramos, dideli mažų žmonių sprendimai, garbingi ar ne visai pasirinkimai – norisi tikėti, kad atsirandant susidomėjimui ir dar tebesant gyviems to laikotarpio liudininkams, tokių „nuotraukų“ daugės.
Dabartis neegzistuoja – tvirtina astronomai P. Guzmano filme. Stebėdami žvaigždes, tikrąja to žodžio prasme žiūrime į praeitį – net ir artimiausių iš jų šviesa Žemę pasiekia tik praėjus tam tikram laikui. Taigi mūsų „nostalgija šviesai“ yra nostalgija praėjusiam laikui – įvykiams, kurių nebėra, bet kuriuos vis dar išgyvename.
Sraipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
